Balandžio 15 d., Lietuvoje jau dvyliktą kartą švenčiama – Pasaulinė kultūros diena. Ją Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m., liepos 19 d., įteisino kaip atmintiną dieną. Kultūros dienos minėjimas balandžio 15 d., susietas su Taikos vėliavos simboliu ir Nikolajaus Rericho paktu – sutartimi dėl kultūros vertybių apsaugos, kuri tapo pagrindu kultūros vertybių saugojimui 1954 m. Hagos konvencijoje.
Šiemet Pasaulinė kultūros diena ypatinga, kadangi 2018 m. paskelbti Europos kultūros paveldo metais.
Europos kultūros paveldo metai – puiki proga susipažinti ne tik su Europos paveldu, bet ir su Gražutės regioniniame parke esančiomis materialiomis kilnojamosiomis ir nekilnojamosiomis bei nematerialiomis kultūrinėmis vertybėmis, jas įvertinti ir jomis pasidžiaugti.
Gražutės regioninis parkas įsikūręs šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje – Zarasų (apie 90 proc.) ir Ignalinos rajonuose. Parko direkcija yra Salake. Įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti ir tvarkyti ypač vertingus ežeringo ir miškingo Šventosios aukštupio kraštovaizdžio kompleksus, gamtinę ekosistemą, etnokultūrines vertybes. Bendras jo plotas – apie 29 700 ha
Gražutės regioniniame parke yra net 211 kultūros paveldo objektų – 143 pavieniai kultūros paveldo objektai yra įtraukti į KPD registrą. Gražutės regioniniame parke yra 14 registrinių kompleksų. Kompleksus sudaro 47 pavieniai objektai. Kiti – 96 objektai kompleksų neformuoja. Gražutės regioniniame parke yra net 68 pavieniai objektai neįtraukti į kultūros paveldo registrą. Jie žinomi kaip vietinės reikšmės – arba galėtų būti įtraukti į KPD registrą, arba – prižiūrimi savivaldybės, arba – priklausomi nuo fizinę objektų būklę ir vertybes nustatančių tyrimų.
Gražutės regioniniame parke susitelkęs ne vieną šimtmetį menantis kultūros paveldas.
Parko teritorijoje praeityje žgyveno lietuvių ir sėlių genties žmonės, apie kurių gyvenimo būdą bei buitį pasakoja gausiai išlikę piliakalniai, alkakalniai bei pilkapiai.
Parke stūkso net 15 piliakalnių. 7 iš 15 piliakalnių randamos buvusių senovės gyvenviečių liekanos, leidusios piliakalnius datuoti II tūkst. pr. Kr. – I tūkst.-II tūkst. po Kr. Taigi, galima teigti, jog I tūkst. pradžioje piliakalniuose virė gyvenimas. Keleto piliakalnių klestėjimo laikas itin ilgas – iki V a. (Sokiškių pil.) ar net XIII a. (Šiukščių pil. gyvavo iki pat Lietuvos valstybės susikūrimo).
Iki tol, kol susiformavo valstybė senovės lietuviai savo mirusiuosius laidodavo pilkapiuose, išsidėsčiusiuose pavieniui, mažomis grupėmis ar ištisais pilkapynais. Ne išimtis ir Gražutės regioninio parko teritorija, turinti 33 pilkapynus / pilkapius bei 2 plokštinius kapinynus. Šie objektai rodo, jog geležies amžiuje dabartinėje, nuo 1992 m. susiformavusioje Gražutės regioninio parko teritorijoje buvo įsikūrusi ne viena gyvenvietė.
Kad teritorija pagonišku laikotarpiu buvo gana gausiai apgyvendinta, sako ir išlikę 4 alkakalniai bei 5 mitologiniai akmenys.
Jau kitą, šiek tiek vėlyvesnę į Gražutės regioninio parko teritoriją patenkančių gyvenviečių istoriją pasakoja įvairus architektūrinis paveldas ir technikos – inžinieriniai paminklai. Apylinkės išsiskiria buvusių vandens malūnų gausa. Tai nenuostabu, turint omenyje didelį vietovės vandens telkinių kiekį. Vietiniai stengėsi išnaudoti vandens energiją statydami vandens malūnus, o vėliau ir hidroelektrines.
Gražutės regioniniame parke išlikę dvarai su ūkiniais pastatais, sodais ir bažnyčios pasakoja apie čia šeimininkavusias Giedraičių, Rudaminų, Beganskių, Daugėlų, Strutinskių bei Tiškevičių gimines bei apie Antalieptėje veikusią Basųjų Karmelitų vienuoliją, Salako miestelio gyventojų bendruomeniškumą ir atsidavimą, Dūkšto dvare dienas leidusius kultūros atstovus – A. Mickevičių, Janą Rustemą, Adomą Hrebnickį. Šį paveldą papildo tam tikras asmenybes arba istorinius įvykius įamžinantys memorialiniai paminklai ir vietos.
Gražutės regioniniame parke ryškūs sakralinis paveldas bei kryždirbystės objektai: kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai ir koplytėlės. Visa tai laikoma dvasinės kultūros fenomenu, kurį įprasmina kryždirbystės paprotys ir kryžių simbolika, laikoma reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo dalimi.
Gražutės regioninio parko kultūros paveldą galima sukirstyti į tokias grupes: piliakalniai, alkakalniai, mitologiniai akmenys, pilkapynai, senosios kapinės, kapinynai, memorialiniai paminklai ir vietos, kryždirbystės paveldas, architektūriniai statiniai ir jų kompleksai, techninis paveldas, apleisti registriniai kompleksiniai kultūros paveldo objektai, sakralinis dailės paveldas. Visa tai yra visuotinė vertybė, svarbi žmogui, bendruomenei ir visuomenei. Svarbu jį išsaugoti ir perduoti būsimoms kartoms.
