Švietimo ir mokslo ministerija pristatė, kokių priemonių planuojama imtis siekiant įgyvendinti idėją „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“. Siūlomo veiklos modelio esmė: „Mokytojas – savo srities žinovas, profesionalas, aprūpintas šiuolaikiškomis mokymo priemonėmis, gaunantis tinkamą atlygį už darbą“.
Paprasčiau tariant, mokytojas turi būti geriau paruoštas (turėti aukštesnę ir platesnę kvalifikaciją), aprūpintas kompiuteriais ir legalia programine įranga, gaunantis 1000 ir daugiau eurų į rankas. Rodos, nieko nebetrūksta.
Trūksta tik menkos smulkmenos – paties prestižo.
Su visa pagarba Lietuvos mokytojų bendruomenei ir edukologijos specialistams, diskusijų keliu per tris savaites operatyviai sugebėjusiems pasiūlyti tokį modelį, visgi prasminga buvo ir pasvarstyti, o kas yra tas prestižas, kokios jo sudedamosios ir asociatyviosios dalys, ir lyg tarp kitko savęs paklausti, o kodėl išvis ta mokytojo profesija Lietuvoje dabar yra „neprestižinė“?
Pradžiai, primityvu prestižą sieti vien su pinigais (nors apgailėtinai menkas atlygis niekaip nedera su jokios profesijos prestižu). Antra, pavojinga ir neteisinga prestižą sieti vien su teikiamos paslaugos kokybe. Prestižas, o lietuviškai tariant „pagarba“, visų pirma yra siejamas su susižavėjimu ir pagarba už patikimumą, kompetenciją ir nuveiktus darbus bei pasiekimus, kurie beveik visais atvejais yra pašaukimo, o ne pinigų rezultatas (bet kur – kaip ir sporte, versle ar mene). Tarkime, Vilniuje yra „prestižinis“ Turniškių rajonas, kurio gyventojai važinėja „prestižiniais“ automobiliais, o jų vaikai lanko „prestižines“ mokyklas. Ar tai daro pačius to rajono gyventojus ir jų vaikus „prestižiniais“? Vargu, jei jie nėra patikimi, kompetentingi ir kažko pasiekę (politikai nesiskaito, nes jų pasiekimai – laikini). Bet pati tokio „prestižiškumo“ sankloda juk kelia nevalingą šypseną ir natūralų pasipiktinimą? O kodėl? Juk rajono ekologinė ir estetinė aplinka yra beveik ideali, automobiliai – prabangūs ir gražūs, jo gyventojų vaikų lankomos mokyklos – tvarkingos, su geriausiais mokytojais, įranga ir metodika?
Nes tai, kas geriausia ar brangiausia nebūtinai reiškia ir prestižiška.
Didelė Lietuvos švietimo bendruomenės problema yra ta, kad mes esame linkę profesijos prestižiškumą vertinti pagal senovinį, dar Antikos laikais suformuluotą vaizdinį modelį. Taip, buvo laikai, kai Mokytojas išties buvo vienintelis žinių šaltinis, dėl to pelnydavęs autoritetą ir pagarbą. Taip, todėl mes ir norime matyti Mokytoją, tauriai iškilusį virš klasėje susėdusių trokštančių žinių vaikų, tariantį išmintingus žodžius, apgaubtą šalies gyventojų pagarbos bei rūpesčio, laisvalaikiu rašantį giliausius filosofinius traktatus, ir įžvelgiantį prasmę ten, kur paprastiems mirtingiesiems jos įžvelgti nelemta.
Bet čia ir prieiname prie paties semantinio konflikto esmės ir tų kelių objektyvių priežasčių, kodėl Lietuvoje mokytojo profesija nebėra prestižinė.
Mokytojas nebėra vienintelis ir svarbiausias žinių/informacijos šaltinis vaiko gyvenime. Mokytojo žinių bagažas ir tradicinė dėstymo metodika užleidžia pozicijas koncentruotos informacijos gausai internete. Nes dar niekada žmonijos istorijoje gauti informaciją nebuvo toks lengvas ir malonus procesas. Ir pažinimo priemonės šiais laikais tapo tokios paprastos, kad ko nors nežinoti greitai pasidarys gėda. Taip, mes visi turime išsilavinimo problemų: nežinome, iš ko atsiranda tas ar anas, kai kurių žodžių reikšmių, istorijos momentų, gal nesame perskaitę visos klasikos ir pan. Tačiau jei anksčiau tas „baltas dėmes“ užpildyti reikėjo papildomų pastangų, tai dabar net nebereikia pakilti iš lovos, o tuo labiau – matyti mokytoją.
Mokytojas jau nebėra vienintelis „mokytojas“ vaiko gyvenime, ir, deja, net ne pats įtakingiausias. Vaiko ugdyme kur kas aktyviau dalyvauja žiniasklaida, bendruomenė, bendraamžiai, visų tipų bažnyčios ir religinės grupės, interesų-aktyvistų grupės ir t.t. Ir, kaip bebūtų apmaudu, bet mokytojas šioje „informavimo“, „formavimo“ ir „ugdymo“ veikloje dažnai pralaimi.
Nes mokytojas dažnai nebeprilygsta savo mokiniams akiračio platumu ir pasaulio pažinimu. Tai, be abejo, tiesiogiai siejasi su finansine mokytojo būkle. Buvo laikai, kai mokytojas, mokėjęs kelias užsienio kalbas, pakeliavęs po Europą ir sukaupęs daug knygų, regiono mastu atrodė reikšmingas pažinimo švyturys. Šiandien lengva įsivaizduoti mokytoją, buvusį gal tik Turkijoje ir Lenkijoje, mokantį geografiją moksleivį, aplankiusį 30 pasaulio šalių. Tokiu atveju sunku ir beįsivaizduoti abipusę pagarbą.
Šių dienų Lietuvos mokytojas skiria išgyvenimui vos ne tiek pat energijos, kaip ir savo profesijai. Žinoma, per žmonijos istoriją, ypač Antikos laikais mokytojai garsėjo pasišventimu savo profesijai ir net panieka materialiosioms vertybėms, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad žinios ir metodika yra taip pat vertingos prekės, ir už jas turi būti gerai atlyginama, o tuo pačiu – ir gerai gyvenama (kaip daugumoje Vakarų pasaulio šalių).
Mokytojas nebėra gerbiamas galingos valstybės atstovas. Dabar nuolat užduodamas klausimas apie mokytojo saugumą darbe buvo ir išlieka aktualus, ypač turint omeny realų mokytojų beteisiškumą ir vis didėjantį mokinių teisių krepšelį. Autokratinių šalių pedagoginės doktrinos, tradiciškai reikalaujančios, kad klasėje už mokytojo nugaros būtų valstybinė vėliava ar kabotų diktatoriaus portretas, visada tiesiogiai ar netiesiogiai pabrėždavo, kad mokytojas (kaip ir policininkas, kariškis, valdininkas) yra galingo valstybinio aparato dalis, ir tas, kas užsimos prieš mokytoją, užsimos prieš pačią valstybę, kuri netruks atsakyti žiauriomis represijomis. Tokią doktriną, ačiū Dievui, išsikovoję demokratiją ir laisvę, sėkmingai sunaikinome, tačiau naujoji dabartinė švietimo sistema ir teisinė bazė mokytojo saugumo darbe ir elementarios pagarbos jam problemų neišsprendžia (švietimo ministrė pati pabrėžė, kad šiandieninis „socialinio ir emocinio saugumo modelis kol kas nėra tvarus“ – kad ir ką tai bereikštų, nors, išvertus į lietuvių kalbą, rodos, tai reiškia, kad niekas nežino, kaip tai spręsti) . O kaip kas nors mūsų gali jausti pagarbą mokytojui, kurį bet kas gali siųsti „po velnių“ ar net pamokoje švaistytis peiliu?
Taigi, ką daryti?
Pradžiai, suvokti ir pripažinti, kad mokykla nebėra žinių ir informacijos monopolis ar oazė. Mes norime matyti dabartinę Lietuvos mokyklą visuomenės sukauptų žinių ir puoselėjamų vertybių perteikėja, kokia ji buvo dar prieš 30 metų, tačiau tenka pripažinti, kad tas žinias ir vertybes kur kas sėkmingiau perteikia kiti socialiniai institutai, pvz., žiniasklaida. O tai jau konkurencinė kova – su visai kitomis taisyklėmis ir dėsniais. Kuriuos mes dar tik bandome suvokti, ir kurie plačiai taikomi privačių mokyklų rinkoje.
Antra, suvokti, kad elitariškumas – neatsiejama prestižo savybė – kuriamas privilegijomis, kaip svarbiausiu motyvaciniu veiksniu. Pvz., nemokamu transportu, kelionėmis, kvietimais į teatrus, kompensacijomis už ryšio, kanceliarines ar kitas mokytojų darbui reikalingas priemones (Seimo ir savivaldybių tarybų narių pavyzdžiu). Nes dabar mokytojai ne tik neturi jokių privilegijų, jie dar priversti pirktis visas ugdymo procesui reikalingas priemones – net popierių. Kas norės tokiais būti?
Trečia, keisti ne vien mokytojų ruošimo struktūrinę sistemą, bet ir konceptualiąją. Mes nežinome, koks turi būti „idealus“ abiturientas (o tai jau kelia begales ugdymo problemų ir iššūkių), bet lygiai taip pat nežinome, koks turi būti „idealus“ mokytojas.
Ir, svarbiausia, visgi egzistuoja vienas dalykas, dėl kurio mokytojo profesija per visą žmonijos istoriją neprarado tos paskirties, kuriai negalėjo prilygti jokia kita profesija. Taip, mes galime teigti, kad iš interneto gaunama informacija – tai žinios, o žinios – tai jau beveik ir protas. Būtent „beveik“. Nes žmonės labai jau retais atvejais gebėjo patys atskirti Gėrį nuo Blogio, informacinį šlaką – nuo prasmingų žinių, galvas užkemšantį niekalą – nuo fakto (juk visi mes žinojome, kad Žemė yra plokščia, kol būtent Mokytojas nepasakė, kad ji yra apvali). Mokytojas, būdamas tiesiog vyresniu už mus (o tai bene svarbiausia jaunos asmenybės ugdymo sąlyga) buvo, tebėra ir bus tas paskutinis metodinės išminties bastionas šiame chaotiškame pasaulyje, gebantis padėti mums susiorientuoti ir apginti mus, kai to negebės padaryti nei šeima, nei bažnyčia, nei bendruomenė, nei žiniasklaida. Be jokių pinigų ar kompiuterių. Vien savo pasišventimu, kurio jokia istorija nesugebėjo sunaikinti.
Autorė yra Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narė
Nereikia net spec.tyrimų, jog suprastumėm, kad žinios perduotos žmogaus žmogui yra nepalyginamai geriau suvokiamos ir įsisavinimos. Savo dvasia, savo užsidegimu mokytojas atkreipia dėmesį ar net iššaukia mokinio susižavėjimą tiek dėstomu dalyku, tiek savo asmeniu. Pasišventėlis Mokytojas atlieka ypatingą vaidmenį, auginant naująją kartą. Reikia ruošti Mokytoją Pasišventėlį. Žinoma, tai nereiškia, kad dėl to ji reikia versti gyventi pusbadžiu.
Bet kokia valstybės švietimo politika ir kas ją formuoja? Veikėjas, pareiškęs, kad “kam “zubrinti”, jei viską internete galima surasti (čia, jeigu ką, buvusio Švietimo ir mokslo ministro žodžiai) – o juk ir dabartinė Petrauskienė nė velnio ne geresnė, tik dar ir piktybiška (žr. ministerijos planus lituanistikos klausimu). Fruktai, mokytojus paskelbiantys “rusū agentajs”, nes tie, mat, išdrįso protestuoti dėl savo apgailėtinų darbo (ir egzistencijos) sąlygų. Čia reikia stebėtis, kad apskritai dar kažkas sutinka mokytojais dirbti.
Tačiau pripažinkime, kad kai kurių aukšt. mokyklų absolventai savo žiniomis bei pasisakymais apie LK labai nuvilia.
Jei lituanistas(!) įsivaizduoja, jog kalbos taisykles galima kaitalioti „kaip patogiau”, kad reikia „integruoti” savo kalbą į užsienio k.; jei patys dabar ne tik valo „stalą nuo dulkių”, bet jau ir angliškais štampais kalbą „gerina”; jei stengiasi kalbėti ir propaguoti „tiesas”, kurios Ramanausko Greitai didžiai protingų priekaištų nepelnytų; jei nesuvokia LK vertės būtent dėl jos senumo, dėl to, kad ji išsaugota nemutavusi iki daugelio naujųjų (hibridinių!) kalbų lygio; jei nepajėgūs suvokti mūsų pirmųjų kalbininkų genialumo, kiekvieno iš jų atlikto (ir mums palikto!) vienam žmogui neįmanomo dydžio darbo, kurių kiekvienas vertas ne vieno Nobelio… Jei nesuvokia, kad ne tie „seniai” prikūrė taisyklių, o kad jie sugebėjo aprėpti visą kalbą ir pačioje kalboje įžvelgti glūdinčias joje taisykles ir mums jas gatavai suformuluotas perteikti… Kyla klausimas, ko juos tose jų aukštosiose mokyklose mokė? Ar gal jos prekiauja diplomais? Jei taip, tai tokių „mokytojų” apskritai negalima prie vaikų leisti… Ar gal tose mokyklose tokio pat lygio dėstytojai dirba, kaip du pagarsėję autoriai, kurių viena dangstosi JAV mokykla, o kita – net nežinau… Ir abu siekia vienos iš hibridinių pasaulio kalbų taisykles į LK perkelti… Kaip Biblijoje parašyta, Jėzus perspėjo, kad žiūrėtume, kam perlus barstome. Nes neįvertins… Nepajėgūs.
Mokytojo ir gydytojo darbas yra žymiai atsakingesnis už seimūno ar teisėjo darba, kurie už nieką neatsako, todėl ir jų atliginimai turi būti ne mažesni nei teisėjų ar kvailų įstatymų kūrėjų, kurių įstatymus reikia dešimtimis kartų taisyti ir vis vien nieko gero neišeina.. Apvogti ir paniekinti baigiame išnykti.
Žuvis genda nuo galvos. Kol aukštuose valdžios postuose bus komsorgai, partorgai ar milicininkai nieko nebus. Juk , kiek vienas nenaudėlis pridarys žalos, kad ir dešimt neištaisys.
O Lietuva, po “perestrojkos”, normalaus valstybės vadovo taip ir neturėjo, neturi ir neaišku ar turės.