K. Stoškus. Nepriklausomybės šimtmetis: šventė, pasididžiavimas ar eilinė pramoga?

Proga. Kad ir kokių kiltų abejonių, privalome nusilenkti tiems žmonėms, kurie sumanė Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio jubiliejų. Tai kol kas vienintelė proga po gana ilgos pertraukos visai tautai apgalvoti ir įvertinti tai, ką reiškia du valstybės išsilaisvinimo etapai iš Rytų imperinės priklausomybės.

Sunku įsivaizduoti, kuo mes būtume šiandien, jeigu paskutinį šimtmetį nebūtume turėję savo valstybės. Kažin kas būtų likę iš mūsų žemės, jos gamtos, mūsų kultūros, papročių, kalbos, mūsų istorijos ir pačios tautos.

Net jei dar kas nors būtų atsiminę savo kilmę ir kalbą, visai galimas daiktas, kad jie būtų jautęsi tik niekingais galingų jėgų prielipais, nevisaverčiais žmonėmis, galutinai ištirpstančiais iš pasaulio žemėlapio ir istorijos kaip daugelis baltų genčių arba kokie čiukčiai ir kamčadalai.  

Šiaip ar taip, bet šiandien mūsų valstybė visai neblogai įsiterpia į šiuolaikinę pasaulio tautų įvairovę ir net turi tam tikrą kultūrinį ir politinį pripažinimą. Ypač maloniai nustebino tas dėmesys, kurį pasaulio politinis elitas parodė Vasario 16-sios proga. Bet išryškėjo ir kita, tamsesnė, medalio pusė. Ne tik ji, bet ir kai kurios kultūros tendencijos, nesėkmės, patirtos pasirengimo metu rodytų, kad šios puikios progos mes turbūt nepajėgsime paversti šimtmečio šventėmis, galinčiomis keisti šalies dvasinį klimatą.

Pakrikimas. Visos šios nesėkmės buvo susijusios su tam tikrais destruktyviais procesais, moraliniu pakrikimu, valstybės valdymo stichija. Bene geriausiai tas nesėkmes simbolizavo ir „nuspėjo“ jau plačiai apkalbėtas Gedimino kalno irimas. Kalta buvo ne tik gamta. Dėl jo buvo be galo daug aliarmo signalų, šurmulio, konfliktų, spazmiškų veiksmų, išleista daug pinigų, bet su juo susidoroti taip ir nepavyko. Šis įvykis apnuogino ne tik valdžios neįgalumą (nesugebėjimą paskirstyti atsakomybių, sprendimų diletantiškumą, nepasirengimą stichiniams įvykiams ir t.t.), bet ir liudijo pernelyg lengvą pagrindinių valstybės simbolių pažeidžiamumą. Dėl to paties pakrikimo (moralinio nebrandumo, ambicijų, egocentrizmo, neatsakingumo, ideologinio susiskaldymo, sveiko proto deficito) iki šiol niekaip nepavyko pastatyti ir pačių svarbiausių  Nepriklausomybės simbolių. Ir šiandien niekas nežino, kada turime tuoj pat po antrojo Nepriklausomybės atgavimo suplanuotus paminklus Jonui Basanavičiui ir  Lietuvos kovotojams už laisvę. Iš anksto kilo daug abejonių ir dėl to, ar pavyks sukurti šalyje tokius ceremonialus ir dvasinį pakilumą, kuris Nepriklausomybės dieną  paverstų unikalia šimtmečio švente.

Koncepcija.  Pirma, nusivylimą sukėlė jau pati  „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventės koncepcija“.  Pirmąsyk ją perskaičius, buvo sunku patikėti, kad tai valstybinis projektas. Joje tiek daug alogiškumų, euforijos, netikslumų, diletantizmo ir naivumo, kad atrodė, jog jis parengtas menkokai prasilavinusios gimnazistės. O kad šio teksto nekonsultavo kvalifikuotas istorikas ir etnologas galima net garantuoti. Apie šios koncepcijos ryšį su valdžia galima spręsti tik iš dviejų dalykų: iš įpareigojimų ministerijoms kasmet teikti „šventimo“ duomenis Vyriausybės kanceliarijai ir iš atkaklaus reikalavimo didžiuotis savo valstybe.

Visą „autorės“ mentalitetą išryškino jau šventės paskirties aptarimas. „Koncepcijoje“ nurodyti 6 tikslai ir uždaviniai, iš kurių tik vienas skirtas  šventimui,  kiti du – pasididžiavimui ir trys –  informavimui. Jeigu šventimo koncepcijoje tik vienas uždavinys yra šventimas, pasidaro įdomu, kas yra tas šventimas. Ir čia pat randame tokį apibrėžimą, kuris gali tilpti tik vienoje „autorės“ fantazijoje.  Tai esančios veiklos, siejamos su žalia Trispalvės spalva, skirtos dabarčiai – kviečiančios visuomenę prasmingai švęsti Vasario 16-ąją. Šitoks „išaiškinimas“, man rodos, daug geriau tiktų postmoderniajai poezijai negu valstybės koncepcijai. Net vasario 16 dienos vakarą keletą kartų perėjęs Viniaus Gedimino pr. ir Katedros aikštę nesupratau, ką tas paaiškinimas galėjo reikšti. Ten trispalvių žaidimų buvo per akis. Bet ar kas žinojo, kad mes šventėme tik žaliąja spalva,  kuri buvo skirta dabarčiai, kviečiančiai prasmingai švęsti Vasario 16-ąją. Kitos dvi mūsų vėliavos spalvos buvo perduotos ne šventimui, bet Lietuvos pažinimui ir kūrimui. Tik kažin ar kam nors Lietuvoje pagal šį receptą pavyko pašvęsti. Bet palikim šią „Kocepciją“ keistenybių muziejui…

Šventimas be šventumo. Antra,  gal tuo stebėtis ir nereikėtų. Dauguma iš mūsų jau yra praradę interesą, o kartu ir sugebėjimą švęsti šventes, t. y. atlikti tokius ritualus, kurie turėtų sakralinį turinį, iškeliantį svarbiausius išliekamosios vertės dalykus virš kasdienybės. Juolab kad iš vadinamųjų masinių „švenčių“ jau apskritai yra išnykę bet kokie šventumo, arba išskirtinės vertės dalykų, pėdsakai. Atskyrus bažnyčią nuo valstybės, hedonistinė popso kultūra įdiegė požiūrį, kad šventės yra ne kas kita kaip pramogos. Ištisa karta jau užaugo tokioje aplinkoje, kur visos pramogos virto šventėmis, o buvusios šventės – pramogomis. Ir tai nedaug ką tejaudina. Juk mes visi – v a r t o t o j a i.

Atsirado importinių švenčių madų, daiktų vartojimo švenčių, prekybos namų atidarymo švenčių, masinių festivalių, fejerverkų, „pypkorių“ bei sugėrovų švenčių,  malonių susibūrimų, gausių prisivalgymų, pasilinksminimų ir aibė kitokių pramogavimo „švenčių“. Šitokių „švenčių“ šiandien prisotinta visa mūsų kasdienybė. Prie jų jau priskirtos net ir tarptautinės dienos, skirtos alui, kavai, pyragui, cepelinams, veltiniams, atšvaitams,  40-čiai paukščių, telefono numeriui 112, raidei „pi“, bučiniams, raudonai nosiai, apatiniams drabužiams, pagalvių mūšiui, orgazmui pagerbti (jos visos nurašytos iš praėjusių metų kalendoriaus). Jau nebeliko nė vienos dienos be „šventės“. Kas tokioje kultūroje dar tikrai yra šventa ir kaip dar įmanoma švęsti šimtmečio jubiliejų? .

 Vartotojų ir bastūnų psichologija. Trečia, kai įstojome į Europos Sąjungą, tam tikri socialiniai sluoksniai, atsidūrę valdžioje ir užėmę pagrindinius žiniasklaidos centrus, ėmė sparčiai platinti paties lėkščiausio kosmopolitizmo ir lygybės, kaip visų skirtumų trynimo, ideologiją. Jos paveiktas liberalusis elitas sugalvojo dviejų Lietuvų politiką, kuri daug metų skelbė, kad šiandien visai nesvarbu nei kuo būti, nei kur gyventi. Ji nedviprasmiškai skatino visų vienodumą, neprisirišimą prie žemės, nuolatinį keliavimą ir emigraciją, kuri ir taip jau buvo nepaprastai didelė. Pagrindinių galių centruose ji įtvirtino vienodų bastūnų, t.y. žmonių be vietos, be Tėvynės ir be charakterio psichologija. Buvo ne tik restauruota, bet ir radikalizuota Markso doktrina, kad valstybė, tauta ir šeima yra vakarykštės dienos reliktai. Prie jos prijungtas ir kultūrų, gebėjimų, lyčių, intelekto skirtumų likvidavimas.

Todėl pati valstybės nepriklausomybė buvo pavojingai diskredituota. Dar nespėję pasidžiaugti iškovota nepriklausomybe ir įvertinti jos pranašumų, mes skubėjome kuo greičiau pasinerti ne tik naują sąjungą, bet ir į globaliąją popsinę masių kultūrą ir pačių įvairiausių priklausomybių glėbį. Jame jungėsi viskas: nuo stiprėjančios ir ne pakankamai demokratiškos politinės bei ideologinės priklausomybės – iki  priklausomybių nuo daiktų kulto, reklamos, išmaniųjų telefonų, azartinių lošimų, elgesio, aprangos, parameno ir tikėjimo madų, alkocholio, narkotikų  ir kitų vartojimo būdų.

Bėgimas nuo laisvės. Ketvirta, šiandien visuose Lietuvos kampeliuose ir visuose socialiniuose sluoksniuose galima išgirsti klausimą: Kur mes einame? O atsakyti nėra kam. Net  mėginimų nematyti. Todėl daromės panašūs į avių bandą: kur mus ves – ten ir eisime. Bet Europos vedliai taip pat tyli. Jų žingsniai gana pragmatiški. Pritaikyti šios dienos konjunktūrai. Ar čia nesikartoja Renesanso menininkų nuogąstavimai, kokie bus padariniai, kai akli veda aklus. O būtent ši realybė mus neša kaip skiedras vanduo. Tokį aklą atsidavimą konformizmui E. Fromas yra taikliai pavadinęs „bėgimu nuo laisvės“.

Tai gana įdomus masių psichologijos reiškinys. Mechanizmas jo paprastas. Kai žmogus netenka laisvės, jis labai piktinasi bet kokiais apribojimais, net elementariausia disciplina ir mandagumo normomis. O kai tik gauna laisvę – jos labai greitai išsižada. Ir net pasirengia mėgautis vergystės malonumais. Net rinktis atsisako. Dabar jis seka tuo, kas tik užkabina: politinė ar verslo reklama, mada, žmonės iš autoritetingų draugų rato. Net pats tas žodis „užkabintas“ – pačių priklausomybės aukų sugalvotas. Jis puikiai parodo, kuo remiasi jų „laisvas“ pasirinkimas gundymo epochoje. Jis gerai jaučiasi  „užkabintojų“ įstatytas į vėžes: tik eik paskui – ir būsi laimingas. Nereikia abejoti, imtis atsakomybės.  Išnyksta rizika. Atsiranda nuostabus saugumas: Taip dabar daro visi. Štai toji konformistinės masių psihologijos aukso taisyklė. Ja remiasi ne tik paaugliai, reklamos gamintojai, žmonės iš gatvės, bet pirmiausia mūsų politinis elitas. Tai nuostabus gyvenimas šia diena, kai apie veiklos padarinius ir grėsmes niekam nereikia galvoti. Tikra laisvė užkrauna rūpesčius ir atsakomybes, verčia kontroliuoti savo elgesį ir pan. O kas šiandien to nori? Kam ta laisvė,  kai esi užkabintas.

Vaidinimas. Penkta, iš neatsakyto klausimo „kur mes einame?“ kyla kitas neaiškumas: kaip įmanoma švęsti nepriklausomybę, kai visa gyvenimo realybė „užprogramuota“ orientuotis į priklausomybes? Uždavinys sunkus. Bet tik tiems, kurie brangina įsitikinimus. Konformistams problemos nėra. Šventimą jie lengvai suvaidins. Ypač kai yra tokia loftiška ir gerokai pagaravusi  šventės „koncepcija“. Ką darysi – tas tiks. Kam patinka, gali žaisti vėliavos spalvomis. Juolab kad posmoderniškais laikais  viskas bus menas ir šventė, ką tu pats menu ir švente pavadisi… Jeigu tik yra „idėja“ nesunku bus ir visų metų šventę suvaidinti. Juk net prastokai vaidinanti Kultūros ministerija „įtikino“ 12 tūkst. balsuotojų, kad jos dirbtuvių parengtas antipaminklas yra paminklas. Bet užtat ant visų jos langų iki šiol tebėra trispalvės vėliavos. Man irgi patinka žalia spalva, bet Nepriklausomybės šventė – kai kas daugiau.

Apie visus sutelkiantį ceremonialą nebuvo kam pagalvoti? Sovietmečiu Lietuva negalėjo turėti savo valstybinių švenčių. Jos turėjo būti imperinės. Todėl jų turinį ir formą užduodavo Maskva. Į paskutinę Nepriklausomybę mus išvedė mitingai. Jie davė pavyzdį ir vėlesnėms valstybinėms šventėms. Bet šimtmečio šventė, be laužų ir demonstracijų, iš to laiko nieko nepaveldėjo. Gaila, kad ir tie laužai ne taip apdairiai buvo panaudoti. Matyt, šimto laužų idėja organizatorius taip užbūrė, kad jie net nepavirs, jog tie laužai bus įsprausti tarp namų. Pritrūko nuovokos, kad Gedimino prospektas gali pavirsti tepalais dvokiančia rūkykla, kurioje maudysis į abi puses judančios žmonių masės. O kodėl nepasirūpinta visus žmones sutelkiančiu šventiniu ceremonialu jau nejauku net klausti.

Sakralizacija. Šešta, nepaisant visų ginčytinų ir abejotinų dalykų, sostinėje buvo gana reikšmingų šventinių ceremonijų: Katedroje įvyko mišios, kuriose dalyvavo visos užsienio šalių delegacijos, prie Prezidentūros gausiai užpildytoje aikštėje vėliavų pakėlimo ceremonialą palydėjo įspūdingas miesto varpų  gaudesys, buvo nešamos gėlės į Rasų kapines ant Jono Basanavičiaus ir kitų ryškiausių asmenybių kapų, Gedimino ir Pilies gatvėmis žygiavo įvarių visuomenės grupių suorganizuotos demonstracijos, kuriomis buvo mėginama parodyti Lietuvos Nepriklausimybės reikšmingumą šių dienų žmonėms.

Bene prasmingiausiai ir giliausiai šventė turinį išreiškė visuomeninių patriotinių organizacijų eitynės nuo Gedimino paminklo į Lukiškių aikštę, kurioje vyko mitingas, užbaigęs  partizanų relikvijų laidojimo iš šimto Lietuvos vietų cermoniją. Šiuo relikvijų laidojimo aktu sakralizuota Lukiškių aikštė uždėjo priedermes ne tik būsimo paminklo kūrėjams, bet ir kitiems čia atvykstantiems žmonėms. Ji ne tik visada primins, iš ko išaugo mūsų valstybės Nepriklausomybė, bet ir įpareigos juos disciplinuoti savo elgesį taip pat, kaip ir visose kitose šventose vietose. Atlikdami  šventinį kovų aukų pagerbimą, cermonialo dalyviai priminė jų istorinį įnašą į valsybės nepriklausomybę, įtvirtino jų  reprezentacinę galią pagrindinėje sostinės aikštėje ir simboliškai liudijo pačių dalyvių nusiteikimą aukotis už savo Tėvynę.

Tuo pačiu aktu buvo parodytas išskirtinis dėkingumas savo valstybei ir išgyventas daug kur primirštamas jos reikšmingumas. Kovotojų už Nepriklausomybę (autonomiją, suverenumą, savarankiškumą) pagerbimu (išaukštinimu) buvo iškelta (išryškinta ir sustiprinta) valstybės laisvės vertė (galia, svoris) tautos gyvenime. Gaila, kad šį mitingą, galėjusį tapti centriniu šventės renginiu, nustūmė į periferiją ne tik šventės organizatoriai, bet ir žiniasklaida. Slėpti nėra ko. Šiuo kovotojų už Nepriklausomybę pagerbimu buvo siekiama parodyti, kad patriotinės organizacijos kartu su Tėvynės gynėjų aukomis ir šiandien yra pasirengusios ginti Lukiškių aikštės reprezentacinę funkciją, kurio reikalavo ne vienas Seimo sprendimas, bet kurį atsisako vykdyti kultūros ministerija ir miesto meras.

Gerbti ar didžiuotis? Septinta, ši šventė išryškino mažiausia tris šiam laikui būdingas gyvenimo nuostatas, įkūnytas trijų žmonių kategorijų: vieni į ją atėjo pasididžiuoti (pasirodyti, pasipuikuoti) savo galia bei ryšiais su valstybės nuopelnais (garbingumu), kiti – pasimėgauti (papramogauti) masiniais susibūrimais ir reginiais, o treti – nusilenkti (pagerbti) valstybės nepriklausomybei, t.y. švęsti… Buvo ir ketvirti – atkritusieji nuo valstybės ir atstumtieji, kuriuos ši šventė tik erzino. Jų gaila. Bet šitie svarstymai jų neliečia. Tiesą sakant, šitokios tendencijos visada buvo.  Tik jos nebuvo taip radikaliai viena nuo kitos atskilusios. Skirtingos buvo ir jų proporcijos, santykiai bei vaidmuo valstybėje.

Dabartinė padėtis ypatinga tuo, kad mažokai šioje šventėje buvo  švenčiančiųjų. Kitaip tariant, tokių žmonių, kurie savo gyvenimo prasmės nemato be valstybės nepriklausomybės išsaugojimo ateinančioms kartoms. Gal net ne tiek jų buvo mažai, kiek jie atrodė marginalizuoti, išstumti už viešojo gyvenimo lauko, išsibarstę ir apimti nesusikalbėjimo bei tarpusavio nepasitikėjimo. Tokia jų padėtimi naudojosi tie, kurie šių priedermių nejaučia ir šventę naudoja vien tik savo susireikšminimui bei pramogavimui. Pats paprasčiausias susireikšminimo būdas, kaip žinia, ir yra didžiavimasis. Tai puikavimasis tuo, kad esi susijęs su valstybe, išsiskiriančia žinomais pranašumais. Tai gali būti ir valstybės autoreklama, sureikšminanti ne jos nepriklausomybę, o jos prekinį įvaizdį, nukreipiantį dėmesį nuo vykdomos politikos trūkumų.  Kadangi šventė buvo intensyviai gasrsinama beveik visais komunikacijos kanalais, didžiausią šventės dalyvių dalį sudarė žmonės, kuriems šventė buvo tik labai gerai išreklamuota pramoga.                   

Plikbajorio kompleksas. Aštunta, šventimas reiškia aukojimo, pasiaukojimo ar jau bent pagarbaus nusilenkimo aktą. Tuo tarpu pasididžiavimas liudija egocentrizmą, kylantį iš to, kad jo lūkesčių (savivertės) neatitinka realus pripažinimas. Labiausiai linkę pūstis garbėtroškos ir tie, kurie turi menkavertiškumo kompleksą. Už valdžios žmonių pasididžiavimo gali slypėti paprastas noras nukreipti dėmesį nuo valstybės valdymo tūkumų. Autoreklamai artimą didžiavimąsi labiausiai skatina pozityvumo siekianti žiniasklaida. Bet dažniausiai tai reiškia pritarimą nebrandžių žmonių polinkiui dėtis pranašesniais negu jie yra iš tikrųjų. Bet toks pasirinkimas, slėpdamas žmonių menkumą po didybės poza, dažnai jį tik dar labiau išryškina. Panašiai atsiranda klasikinis donkichotizmas. Ne atsitiktinai jo vengia deramai subrendę, blaiviai mąstantys, kitaip sakant, orūs (t.y. savo vertę jaučiantys) žmonės. Tarpukario Lietuvoje paprasti kaimo žmonės panašią elgseną priskyrė plikbajorystei. O apie atskirus jos atvejus sakydavo: „Pučiasi kaip varlė prieš dalgį“.

Tas nebrandžių žmonių polinkis šiandien propaguojamas taip įkyriai, kad daugeliui žmonių jis tik įvaro menkavertiškumo kompleksus. Vienas iš  XX a. populiariosios filosofijos kūrėjų E. Fromas yra parašęs studiją Turėti ar būti.  Jeigu jis šiandien gyventų Lietuvoje, tikriausiai rašytų darbą Atrodyti ar būti. Tik nepriklausoma valstybė gali turėti savigarbą ir būti ori. O tam reikia nedaug: sutelkiant pastangas visų šalies galių ugdymui, priimti realybę tokią, kokia ji yra.

Išvados. Šių pastangų atskirti šventę nuo pasididžiavimo ir pramogų nereikėtų laikyti mėginimu palikti šventę be pagyrimų ir pramogų. Nuo seniausių laikų iki šiol šventes sudaro paprastai trys komponentai: 1) šventę įprasminantys ir sakralumą suteikiantys ceremonialai, 2) pagiriamosios kalbos ir eilės ir 3) pramogos. Šiandien šie komponentai kartu su žmonėmis yra atsiskyrę vienas nuo kito, užima švenčių vietą ir pretenduoja į atskiras šventes. Todėl  neturime ir tuos komponentus jungiančių ceremonijų, o žmones taurinantį šventumą,  skatinantį  kopti į Dantės „Rojaus“  vertybių hierarchijos viršūnes, pakeičia atpalaiduojantis, žeminantis, banalizuojantis, gniuždantis nusileidimas į „Pragaro“ gelmes. Lieka desakralizuotas (pseudoreliginginis) tikėjimas vartojimui skirtais rakandais ir kitais malonumais.  Todėl dauguma žmonių jau apskritai nežino, ką reiška švęsti ir morališkai kopti aukštyn. Gal tai paseno? Bet kas pasakys, kaip mes išgyvensime be senosios „aukso taisyklės“?: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite.“ Kas tada perskaitys užmirštą žmonijos istoriją ir pasakys, kas be daiktų tikrai joje yra nauja?