Mieli bičiuliai,
tai yra Jono Basanavičiaus premijos laureato archeologo dr. Vykinto Vaitkevičiaus įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook“, pastaruoju metu vis labiau imančiu atstoti informacinę priemonę, kurį autorius leido paskelbti viešai, ne vien draugų būriui. Kadangi tai socialinio tinklalapio įrašas, jo „žanras“ atitinkamas: trumpas, neformalus, nuoširdus… V. Vaitkevičiaus idėją praeiti tam tikromis Vilniaus gatvėmis, stabtelėti prie tam tikrų pastatų ir mintyse atkurti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo istoriją įvertinę kaip puikią, dalijamės ja su jumis.Svarstydami apie vietas, kurias svarbu ir prasminga aplankyti Vasario 16-osios proga, kartu su Mariumi Debesimi (tinklalapio paskyros autoriaus pseudonimas – Red.) Vilniuje septynias iš jų suvėrėm lyg grandinėlę, pasakojančią apie svarbiausius Lietuvos Respublikos atkūrimo, įtvirtinimo įvykius ir juose dalyvavusius asmenis. Kviečiame dvi valandas pasivaikščioti kartu:
1) Šv. Mikalojaus bažnyčia (Šv. Mikalojaus g. 4), kur nuo 1901 m. rudens buvo laikomos pamaldos lietuvių kalba; čia pat apsigręžus, Pranciškonų g. 3 ir Lydos g. 6 kampe yra pastatas su atminimo lenta, skelbiančia, kad 1907 m. čia pradėjo veikti pirmoji Vilniuje dviklasė lietuviška mokykla. Be to, tame pačiame pastate 1907 m. įsikūrė ir Lietuvių mokslo draugija!
2) Toliau Šiaulių, Ligoninės gatvėmis, per Lazdynų Pelėdos aikštę Pasažo skersgatviu patenkam į Didžiąją gatvę. Čia Nacionalinės filharmonijos pastatas, kuriame 1905 m. susirinko Vilniaus seimas ir pirmą kartą paskelbė apie mūsų nepriklausomybės siekius. Paminėtina, kad tame pačiame Filharmonijos pastate veikė „Vilniaus žinių“ knygynas – pirmasis lietuviškas knygynas Vilniuje, vadovaujamas Marijos Piaseckaitės (vėliau Šlapelienės).
3) Tada būtina kryptelėti Aušros Vartų link ir beveik juos pasiekti. Į Šv. Mikalojaus cerkvės šventikų namą (Aušros Vartų g. 19) 1917 m. lapkričio 2 d. buvo perkelti Lietuvių mokslo draugijos rinkiniai, čia apsigyveno nenuilstantis jų sergėtojas dr. Jonas Basanavičius. Jei ne jo taupumas (patalpų nekūreno, taupydamas draugijos pinigus), Vasario 16-osios aktas būtų buvęs priimtas ir pasirašytas būtent čia.
4) Vėl pro Filharmoniją, Rotušę kelias mus atveda prie Signatarų namų, kur buvo, laimei, šildoma Lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti būstinė. Čia 1918 m. vasario 16 d. į posėdį ir susirinko Lietuvos Tarybos nariai.
5) Pilies, Skapo, Liejyklos gatvėmis lengvai pasieksim Totorių g. 20 – šiame name nuo 1906 m. veikė Martyno Kuktos spaustuvė, čia atspausdintame „Lietuvos aide“ Vasario 16-osios aktas buvo paskelbtas.
6) Iš čia jau ranka pasiekiama Gedimino pr. 9. Taip taip, iki 1918 rugpjūčio ar rugsėjo čia buvusiame viešbutyje dirbo Lietuvos Taryba. Rudenį pasiliko kai kurie jos skyriai, tačiau, remiantis Adolfu Juškevičiumi ir Juozu Maceika, būtent čia veikė pirmasis besikuriančios Lietuvos kariuomenės štabas.
7) Pro Vinco Kudirkos aikštę Seimo link pasiekiam Gedimino pr. 13. Ir tai tokia pat mums brangi vieta kaip Signatarų namai. Geriau ją įsivaizduoti padeda nuotraukos:
Pirmojoje (tai, suprantama, vaizdus montažas) Lietuvos Valstybės Tarybos pastatas, žvelgiant iš Vilniaus gatvės.
A. Juškevičiaus ir J. Maceikos žodžiais iš Vadovo po Vilnių (1937), 1918-aisiais „visų lietuvių akys buvo nukreiptos į šiuos namus, kur plevėsavo valstybinė Lietuvos vėliava. Čia posėdžiavo pirmas Lietuvos valstybės ministerių kabinetas. Iš čia išėjo pirmi Lietuvos vyriausybės įsakymai ir įstatymai.“
(Pamenate, 1919 m. sausio 1 d. Vilniaus komendanto pareigas einantis Kazys Škirpa siunčia karį savanorį paimti Trispalvės – ji suplevėsuos Gedimino pilies bokšte – būtent iš Tarybos pastato).
Antroje nuotraukoje iš Gedimino Jucio parengtos knygos „Vilniaus vaizdų kaita“ matyti ta pati vieta iš Gedimino prospekto pusės (2007).
Trečioje nuotraukoje be platesnio paaiškinimo atminimo lenta priešais pastatą Gedimino pr. 13, skirta pirmajam Laikinosios Vyriausybės žinių numeriui (antrasis ir trečiasis jau buvo spausdinamas Kaune). Iš esmės užrašas turėtų skelbti, kad nuo 1918 m. lapkričio 14 d. iki 1919 m. sausio 2 d. čia buvusiame pastate dirbo pirmoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (Tiesa, 1918 m. gruodžio 25 d. atsistatydinus pirmajam Ministrų kabinetui, gruodžio 26-ąją Mykolas Sleževičius sudarė antrąjį).
Ketvirtojoje nuotraukoje, padarytoje 1947 m. – 1944 m. liepos 10–11 d. Raudonosios armijos karių sudegintas, o 1948 m. nugriautas pastatas. Nuotrauka iš minėtosios G. Jucio parengtos knygos „Vilniaus vaizdų kaita“, p. 109.
Dėkojame ir Vilniaus žinovui, mielam Aleksiejui Luchtanui.
Įkvepiančios šventės!
Padėka už tiek svarbų mūsų Lietuvos Tarybos pastato atvaizdą (Valstybės Taryba persivadinus jau jame…)
Gedimino 13. Taigi ir sugrįžtant 1918 m (1947 m. dar esant) Nepriklausomybės atsikūrimo aplinkos vaizdams
…grąžinimas į ISTORIJĄ ir Pirmojo mūsų valstybės vadovo – Jono Basanavičiaus – didi garbė bei šventa pareiga:
iš “Mokslo Lietuva” 2010 m. kovo 4 d. Nr. 5 (427)
http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/2555.html
http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/2601.html
“…Bet dar ligi 1863–1873 m. studentai lietuviai nesiskyrė nuo lenkų. Tik Muravjovo režimui sustiprėjus ir uždraudus lietuvių spaudą, o sulenkėjusiems bajorams ir lenkams tuo pasinaudojus, lietuviai studentai Maskvoje ryžosi susiburti skyrium, būtent tie, kurie lietuviškai tekalbėjo ir savo kalbą puoselėjo. Tokių „drąsuolių“ atsirado apie septynetą. Jų tarpe šiaulietis matematikas Pranas Šimkevičius /nuo Kaltinėnų/, Gabrielis Petrulis /Petrulevičius/, medikas nuo Vabalninko, Augustinas Paškevičius, medikas nuo Grinkiškio, Petras Morkūzas ir Botyrius, abu bene filologai ir dar trys ar keturi studentai iš Suvalkijos.
Šitas būrys net buvo sumanęs apeiti Muravjovo lietuvių spaudos draudimą ir kur nors Rusijoje spausdinti lietuviškas knygeles.
Lietuviška kryptis subrendo studentijos tarpe atvykus Maskvon J. Basanavičiui /1881–82/, J. Jablonskiui, Sketeriui, Buivydžiui, Vilkutaičiui, Ant. ir Pr. Mašiotams, Jasinskui, Ant. Kraučūnui, Rugiui, Tercijonui, Karosui, S. Matulaičiui, A. Vileišiui, J. Kriaučiūnui, B. Batusevičiui, Rasvickui, Polujanskui, Barsevičiui, Moigiui, Čepuliui, Januševičiui, Macikevičiui, Petruliui, Lozoraičiui, P. Matulaičiui, Kriščiukaičiui ir kt. Buvo tada sukurta ir slapta draugija, o Jablonskis (Obelaitis) visus mokė lietuvių kalbos. …”
PASTABA (reikšmingiausia mūsų Valstybės išsaugojimo visame 100-metyje a k i m i r k a):
1918 m. gruodžio 26 d. atstatydinant pirmąjį (A.Voldemaro) Ministrų kabinetą, tuo pat veiksmu – gruodžio 26-ąją –
einantis Valstybės Galvos – Valstybės Tarybos prezidiumo pirmininko pareigą, su jam apdairiai paliktais tam įgaliojimais bei Valstybės antspaudu, – Stasys ŠILINGAS-JUOZAPAVIČIUS (jau be paslapties skraistės, kad jis grafų, Laisvės kovotojų iš Paberžės išlaikiusių A.Mackevičiaus būrius ir kunigo Motiejaus Juozapavičiaus, Didžiojo Vilniaus Seimo rengėjo, palikuonis) paskiria Mykolo Sleževičiaus II-ąjį Lietuvos Ministrų kabinetą; tas patikimai sąlygota jau nuo pat 1915 m., kai visa Lietuvių Draugijos Nukentėjusiems dėl Karo Šelpti į Rusiją pasitraukusios dalies veikla buvo vykdyta deramai vadovaujant S.Šilingui (su M.Yču) Petrapilyje, kur į tarnybą LDNKŠ jis pats ir buvo priėmęs M.Sleževičių.