Gruodžio 2 d., Vilniuje, Keistuolių teatre ir gruodžio 3 d., Žalgirio arenos amfiteatre, Kaune, nomadų kultūrą pristatys tolimosios Tuvos stepių klajokliai „Huun-Huur-Tu“ ir Sacharos klajokliai tuaregai „Anewal“.
Nomadai – tai klajojančios gentys, išskirtinės ir paslaptingos kaip jų namai, esantys didinguose bei tuo pat metu atšiauriuose gamtos prieglobsčiuose: stepėse, dykumose, tundrose. Tikros klajoklių kultūros jau yra retenybė, o jų dar gyva tradicinė muzika stebina savo išlaikytu gyliu ir egzotika.
Atskirose koncerto dalyse pasirodysiančių grupių muzika sukuria galingą, hipnotizuojantį skambesį, perteikia klajokliškas patirtis bei ypatingą gamtos pajautimą. Abi grupės yra savo kultūrų ambasadorės pasaulyje.
Didžioji dalis šių dviejų iš priešingų pasaulio pusių atklydusių grupių narių jau yra pasirodę Lietuvoje tiek drauge, tiek atskirai. Bendras „Huun-Huur-Tu“ ir „Etran Finatawa“ (joje dainavo „ANEWAL“ grupės lyderis) pasirodymas 2015 m. rudenį surinko pilnas sales klausytojų ir juos maloniai pakylėjo į kokybiškos muzikos erdves.
Pirmoji scenoje pasirodys „Huun-Huur-Tu“ – grupė iš Tuvos Respublikos, atliekanti pietų Sibiro klajoklių genčių folklorinę muziką. Jau kelis dešimtmečius ji yra viena pagrindinių grupių pasaulyje populiarinančių tradicinį gerklinį dainavimą (xöömei), kurio dėka tuo pat metu galima varijuoti keliais skirtingais garsais. Nepaprasta, tačiau šis vien žmogaus balso galimybėmis atliekamas Centrinės Azijos klajoklių dainavimas gali skambėti kaip fleita, švilpukas ar paukščio giesmė.
Ne mažiau išskirtiniai yra „Huun-Huur-Tu“ naudojami tradiciniai tuviečių bei mongolų liaudies instrumentai: dviejų stygų igil, dambrelis khomus, liutnia doshpuluur, šamanų bugnas dünggür bei kiti, perteikiantys natūralų gamtos pasaulį, stepių klajoklių gyvenimą bei kultūrą, kurioje budizmas persipina su šamanizmu.
„Huun-Huur-Tu“ yra išleidusi per dešimtį savo solinių albumų bei antra tiek remiksų ir bendrų įrašų su skirtingomis grupėmis bei atlikėjais. Ji bendradarbiavo su tokiais žymiais muzikantais kaip Frank Zappa, Johnny „Guitar“ Watson, „Kodo Drummers“, „Moscow Art Trio“, „Kronos Quartet“, „Hazmat Modine“, „The Chieftains“, „The Bulgarian Voices – Angelite“ ir kitais. Grupės albumas „Eternal“ buvo įrašytas kartu su alternatyvios elektronikos prodiuseriu bei muzikantu Carmen Rizzo, o kūrinio „Eki Attar“ remiksas 2002 m. vasarą buvo išrinktas geriausiu hitu Graikijoje.
Antroji grupė „ANEWAL“ yra tarptautiniu mastu pripažinto Nigerio klajoklių kolektyvo „Etran Finatawa“ įkūrėjo, puikaus gitaristo ir dainininko Alhausino Anivolos (Alhousseini Anivolla) projektas. 2014 m. Vokietijoje susibūręs dykumų bliuzo, folk, etno, world muzikos trio tradicines afrikietiškas melodijas įveda į naujus akustinius garsovaizdžius.
„ANEWAL“ išlaiko klausytojų visame pasaulyje pamėgtus ir gerai atpažįstamus Šiaurės Vakarų Afrikos klajoklių muzikos elementus: hipnotizuojančius, į transą vedančius ritmus, čaižokas bliuzo įliejančias gitaras, šiltą raminantį vokalą bei dainas gimtąja tuaregų tamašekų kalba. Stiprūs „ANEWAL“ koncertai auditoriją veda tiesiai į dykumą, tikrą Afrikos sceną su jos kultūriniu paveldu, kaita, galimybėmis ir tuo pat metu pralaimėjimais bei tragedijomis.
Pirmasis „ANEWAL“ albumas (2012 m.) yra tarsi tuaregų grupių „Tinariwen“, „Terakaft“ ir „Etran Finatawa“ retrospektyva, o antrajame 2017 m. pasirodžiusiame įraše atsirado daugiau avangardinio skambesio. Plačioje bei atviroje kaip pati Sachara muzikoje „ANEWAL“ subtiliai ir kruopščiai analizuoja dykumos žmogaus bei miesto santykį, perteikia nostalgiją dykumų grožiui, papročiams ir ragina prisiminti gimtąsias vertybes – visi mes esame atsakingi už jų išsaugojimą bei šios išminties perdavimą jaunajai kartai.
Nomad – angliškai, klajoklis. Todel ne nomadų, o klajoklių.
Alkas nusivažaivo. Jau nebe klajokliai, o nomadai. Prisižiūrėjo holivudiniu filmukų apie skorpionų karalių. Kaip mes pūvame iš vidaus.
Klajokliai,noumjedai,ar valkatos-nesureikšminčiau…
Tačiau ta jų “muzika” ….geriau valcavimo staklių klausausi,arba uodo zyzimo naktį:))
Labai įdomu. Pačioje pradžioje girdime žirgų kanopas ir švilpiančias strėles ar lanko stygos zvimbimą.
Šiek tiek toliau ką girdžiu – įsivaizduoju, jog ir aš taip užtraukčiau, jeigu man, Lietuvos peizažų išlepintai, tektų per dykumą dienų dienas joti ir nieko nieko daugiau nematyti. Ir dar drebėti, ar bus vandens mano arkleliui. Žmogus paverčia savo kelionę per nykumas meditacijos seansu.
Ritmas spartėja, artėdamas prie šiuolaikinių, tačiau terpiant gerklinį dainavimą. Turėtume klausyti ir mokytis – jis labai „pamačlyvas” gerklų sveikatai. Reiktų tuo užsiimti, vos tik pajutus kažką nosiaryklėje, gerklės peršatį…
O jų plaučių talpa – stebėtina! Pasiklausykite – youtube.com/watch?v=dyhs1EcPxis – nesuvokiama, kaip galima vienu kvapu tiek traukti.