Lapkričio 18 d., Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse, atidengtas ir pašventintas paminklas Lietuvos kariuomenės karininkams, sovietų ir nacių okupacijos aukoms, atminti. Ant pilko granito stelų įamžintos 839 žuvusiųjų Lietuvos kariuomenės karininkų pavardės.
Karininkų atminimas gyvas mūsų širdyse
Iškilminga ceremonija prasidėjo J. Marcinkevičiaus žodžiais, kuriuos perskaitė renginio vedėjas dim. mjr. Gediminas Reutas: „Kai norime kalbėti apie Tėvynę,/ Pirmiausia žodį žuvusiems suteikim./ Tai jų alsavimas, kaip vėjo gūsis,/ Išskleidžia mūsų vėliavas; jų rankos/ Palaimina ir duoną, ir svajonę;/ Jų akys stebi mus kaip gyvos žvaigždės,/ Ir žemė kalba jų derlingais žodžiais./ Tai paukščio čiulbesys, tai vyšnios žiedas,/ Tai moters šypsena, tai vaiko juokas,/ Tai dešinė, kuri ištiesus laiko/ Ir esamą, ir būsimą Tėvynę./ Kalbėkime apie ją teisingais žodžiais,/ Kad mūsų žuvusieji mus suprastų“.
Atidengti stelas buvo pakviesti karininkų vaikai, kurie išleido nuostabią enciklopediją „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“, kurie sugebėjo savo meile papuošti tėvų atminimą.
Pirmąją stelą atidengė plk. Antano Sidabro, sušaudyto Norilsko lageryje, sūnus Algimantas Sidabras, kpt. Antano Staronio, žuvusio Taišeto lageryje, dukra Irena Suveizdienė, kpt. Leonardo Kantrimo, žuvusio Norilsko lageryje, dukra Elona Grybauskienė. Antrąją stelą atidengė ltn. Juozo Miliuko, žuvusio Taišeto lageryje, sūnus Vytautas Miliukas, ltn. Igno Račkaus, žuvusio Uchtos lageryje Jakutijoje, sūnus Arimantas Račkauskas, ats. kpt. Juozo Gineičio, sušaudyto Sevurallage, dukra Jolanta Gražina Gerulskienė. Trečiąją – ats. ltn.
Evaristo Deniušio, sušaudyto Sol Ilecko kalėjime Čkalovo srityje, dukra Danutė Deniušytė, ats. ltn. Stasio Putvinskio-Pūtvio, žuvusio Gorkio kalėjime, vaikaitis architektas, šio paminklo autorius Stasys Pūtvis, ats. j. ltn. Vytauto Gužausko, žuvusio lageryje Tomsko srityje, sūnus Vytautas Gužauskas. Ketvirtąją – plk. Jono Semaškos, sušaudyto Vilniaus KGB rūsyje, sūnus karys savanoris, šaulys Arvydas Semaška, plk. ltn. Mykolo Mačioko, žuvusio pasipriešinimo kovoje, dukra birutietė Laura Janušauskienė, plk. ltn. Vinco Žaliaduonio, žuvusio partizaninėje kovoje, dukra Nijolė Miškinienė. Penktąją stelą atidengė ats. kpt. Igno Vyliaus, sušaudyto Vilniaus KGB rūsyje, dukterys Jūratė Vyliūtė ir Živilė Vitlipienė, ltn. Justino Samuolio, sušaudyto Vilniaus KGB rūsyje, sūnėnas Algis Samuolis.
Pagrindinį paminklą – Vyčio kryžių atidengė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos (toliau – LKKAS) pirmininkas Vytautas Zabielskas ir laisvės kovotojas, politinis kalinys, Vyčio kryžiaus kavalierius, dim. mjr. Vytautas Balsys.
Prieš pašventindamas paminklą Kauno įgulos kapelionas mjr. Tomas Karklys pasidžiaugė, kad šiandien mūsų tautos sūnų ir dukrų, paaukojusių už savo tėvynę Lietuvą gyvybes, brangus atminimas įamžintas, kad šiandien jų brangus atminimas mūsų širdyse. Kapelionas kreipėsi į gausiai susirinkusius: „Prieš palaiminant šiuos gražius atminimo ženklus apkabinkime juos dabar nuoširdžiai savo malda taip, kaip jie kiekvieną dieną apkabindavo savo malda jus, jus mieli vaikai, apkabindavo savo brolius, seses, savo bendražygius. Ir malda jiems buvo vienintelis turtas ir vienintelė stiprybė jų gyvenimo kelyje“.
Garbės sargybos kuopos kariai padėjo Lietuvos Respublikos Prezidentės gėlių vainiką, taip pat Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybės gėlių. Aukštųjų Šančių karių kapinėse nuaidėjo trys pagarbos salvės – už Lietuvą, Lietuvos kariuomenę ir Lietuvos karininkus. Iškilmių dalyviai sugiedojo Lietuvos himną.
Jūs namuose, ilsėkitės, miegokite ramiai
Lietuvos kariuomenės kapitono Liudo Literskio, žuvusio Norilsko lageryje, dukra poetė Violeta Zabielskienė prabilo prieš 26-erius metus, svečioj šaly – Norilske, atidengiant paminklą trijų Baltijos valstybių karininkams – lietuviams, latviams, estams jų 50-ųjų tremties metinių minėjimo proga – svetima kalba pasakytais žodžiais: „Mylimieji, brangieji mūsų tėvai. Ar girdite jūs, ar jaučiate jūs, ar matote jūs, kad mes, jūsų vaikai, jau daug vyresni už jus, pagaliau atėjome pas jus“.
Zabielskienė kalbėjo apie ištesėtą pažadą savo tėvams – nušluostyti užmaršties dulkes – ir nueitą sudėtingą kelią su keliomis stotelėmis šio tikslo link. Pirmoji šio kelio stotelė – didingas paminklas Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukšto rango artilerijos karininkams Lamoje (1990). Antroji – paminklas-akmens piramidė, koplytstulpis, kryžiai Norilske žuvusiems karininkams (1991). Čia V. Zabielskienė labai šiltai paminėjo ir ištarė nuoširdžius padėkos žodžius Romualdui Svidinskui, kurio vadovaujami, vien tik entuziazmo ir patriotizmo vedami jauni kauniečiai garbingai atliko sunkias užduotis Lamoje ir Norilske. „Pasukome mūsų trečiuoju kelio vingiu ir sustojome trečiojoje stotelėje. Šis kelio etapas buvo pats ilgiausias – tai dešimties tomų enciklopedinis leidinys „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“. Šis milžiniškas darbas nebuvo lengvas, kolektyvas patyrė daug natūralių ir dirbtinių kliūčių. Patyrėme atvirą kenkimą, pjudymą, mėginimą iš vidaus sugriauti mūsų sąjungą ir bandymą sustabdyti knygos leidimą.
Nesuklupom, ištvėrėm, apsivalėm, išsigryninom tarsi ugnimi. Ir rezultatai matomi – 7100 pavardžių. Šitam darbui atiduota nei daug, nei mažai – 16 gyvenimo metų“, – kalbėjo V. Zabielskienė. Karininko dukra, šiltais žodžiais minėdama plk. Vinco Jasulaičio sūnų Vytautą Jasulaitį, kuris įkūrė LKKAS, sakė: „Jis sukvietė mus į šitą būrį, sucementavo į glaudų branduolį ir, svarbiausia, jis privertė mus patikėti, kad mes galime. Deja, likimas buvo negailestingas Vytautui. Trečiąjį tomą berašant mes jo netekome. Visa kūrybinio darbo ir vadovavimo sąjungai našta gulė ant kito Vytauto – Zabielsko pečių. Ačiū Dievui, kad užteko jam kantrybės, pasiryžimo, atkaklumo, ištvermės, išminties ir meilės tam, ką daro, ir tiems, kurių vardus dabar jau skaitom knygos puslapiuose ir pilkam granite“.
Zabielskienė tęsė pasakojimą: „Ir štai ketvirtas mūsų sustojimas prie paminklo Kaune. Kodėl Kaune, o ne Vilniuje? Nežinau. Tiesiog Vilniuj neatsirado jiems žemės pėdos. Tie, kurie galėjo lengvu rankos mostelėjimu išspręsti šią problemą, padarė viską, kad paminklas nestovėtų Vilniuje. Kodėl? Nežinau. Gal todėl, kad jis per daug ryškiai bylotų tą baisųjį Lietuvos genocido mastą. <…>. Su motinos pienu įsiurbtas baimės, nepasitikėjimo, neapykantos, nepagarbos, kažkokio aklo pavydo jausmas dar taip gyvas kai kurių valdininkų širdyse“.
Dėkodama kauniečiams ir Kauno miestui už širdingą priėmimą ir supratimą karininko dukra patikino, kad šis paminklas Kaunui gėdos nepadarys. O Lietuvos heraldiniai simboliai – Vyčio kryžius, Gediminaičių stulpai tik papuoš šias kapines. Ir ištarė pačius paskutinius žodžius jiems – mūsų tėvams, mūsų tėčiams, mūsų tėveliams gimtąja, gražiąja lietuvių kalba: „Mylimieji, brangieji mūsų, nesulauktieji. Ar jaučiat, ar girdit, ar matot visa tai. Ar skaisčiai šviečia jums mūsų širdžių žvakės. Ar žinot, kad jūs namuose, po švelniai pilku lietuvišku dangum, savo ginklo brolių glaudžiam būry, apsupti mūsų meile ir pagarba. Jūs namuose. Jau niekas nebedrums jūsų dangiškos ramybės. Ilsėkitės, miegokite ramiai, lyg milžinai probočių ąžuolynuos. Čia Lietuva, čia jūs namai“.
Kalbėkime tiesą, kad tai nepasikartotų
Į iškilmių dalyvius kreipėsi prof. Vytautas Landsbergis: „Dalyvaujame ypatingą valandą, ypatingoje vietoje – Kauno karių kapinėse pagerbdami Lietuvos karininkus. Šimtai pavardžių, šimtai likimų, kaip jau pasakė ponia Zabielskienė, tai nėra statistika, tai yra kiekvieno jų auka, kiekvieno likimas, kiekvienos šeimos drama, netektis ir nelaimė. O kartu su tais visais nusikaltimais, nes kiekvieno nužudymas buvo nusikaltimas, yra ir didysis nusikaltimas – tautų masto, tarptautinis nusikaltimas, agresoriaus užpuolimas ir niokojimas, kurį patyrė Lietuva“.
Profesorius toliau kalbėjo, kad dar nėra tarptautiškai įvertintas net ir pats komunizmas kaip ideologija, kaip sistema, atėjusi su žmonių neapykanta, pasiskelbusi sau teisę niokoti, žudyti, viešpatauti, tartum, amžiams. Sužlugo ta valstybė, sužlugo sistema, tačiau, dar ne visai. Jos paliktos žaizdos žmonių ir tautų sąmonėje tebėra ne tik gyvos savo skausmu, bet ir savo nuodais. „Mes ir šiandien girdėjome apie trukdymus, apie nepalankumą kankinių ir kovotojų atminimui, mes matome tai įvairiomis aplinkybėmis ir įvairiais atvejais. O tai reiškia, kad kova tęsiasi. Ji tęsiasi ir tarptautiniu mastu. Štai Europos Parlamente, Europos Sąjungos dokumentuose 50-ties metų laikotarpis, kurį išgyveno Lietuva ir Baltijos sesės, jis dažnai vadinamas tokiu tai, apgaulingai, sovietiniu laikotarpiu. Buvo toks laikotarpis, o kodėl jis buvo, iš kur jis atsirado ir ką jis reiškė žmonėms ir tautoms, tame pavadinime tartum nejuntama“, – kalbėjo prof. V. Landsbergis.
„Tegul šis paminklas žuvusiems ir nužudytiems Lietuvos karininkams mus taip pat įpareigoja. Tai nebaigtas klausimas. Kaip dažnai tenka girdėti per panašius renginius daug kur pasaulyje, pasakant, kad tai buvo baisūs laikai, buvo nusikaltimai ir svarbu, kad tai nesikartotų. Tai, aš pagalvoju, gal ir daugiau kas pagalvoja, žmonės, bet juk kartojasi. Mes kalbam, kad nesikartotų, bet kartojasi ir tęsiasi, kol melas tęsiasi, kol nepasakyta viskas teisingai iki galo, tai tęsiasi. Mėginkime tokiais atvejais ir savo sąmonėje kartoti ir sakyti, kad tai nesitęstų“, – užbaigė pasisakymą prof. V. Landsbergis.
Paminklas – simbolinė tėvų kapų vieta
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vardu į susirinkusius kreipėsi ir nuoširdžiai padėkojo visiems, prisidėjusiems prie šio paminklo pastatymo ir mūsų tautos didvyrių pagerbimo, dim. mjr V. Balsys. Iškilmių dalyvius pasveikino ir gėlių prie paminklo padėjo Kauno miesto savivaldybės adminstracijos direktoriaus pavaduotoja Nijolė Putrienė. O generolo leitenanto Kazimiero Ladigos vaikaitis prof. Tomas Ladiga atliko karinę-istorinę lietuvių liaudies dainą „Oi ant kalno, ant aukštojo“.
LKKAS pirmininkas V. Zabielskas kalbėjo, kad mintis įamžinti Lietuvos kariuomenės karininkus, sovietinės ir nacistinės okupacijos aukas, kilo senokai, rengiant enciklopedinį leidinį „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“. Kai žodžiai – ištrėmė, sušaudė, žuvo kalėjime, žuvo lageryje, žuvo partizaninėje kovoje – tapo kasdienybe. Norėjosi parodyti tas aukas, tą mažą dalelę kainos, kurią Lietuva sumokėjo už savo Vyriausybės neryžtingumą, parodyti, kad nuožmus okupantas sunaikino ištisą mūsų šalies svarbų socialinį sluoksnį.
V. Zabielskas prisiminė: „Keturis metus braidžiau Vilniaus įstaigų koridoriais, sėdėjau posėdžiuose, kur įžymūs vyrai galvojo ir stengėsi, kaip neįsivelti į šitą reikalą, kaip nepakliūti į šitą sumanymą, kol galutinai įsitikinau, kad tą galime padaryti tik mes – visuomeninė organizacija, laisvi, nepriklausomi, nepriklausomos Lietuvos žmonės. Puikiai suprantu, kad sulauksime labai nevienareikšmiško šio paminklo įvertinimo, kad prie jo atskris vanagaitės, atšliauš zuroffai, ateis buvę vyresnieji broliai, čia įvertinti teisingai okupantais, ir jie ras čia ir generolą Adolfą Ramanauską, ir plk. Juozą Krikštaponį, ir kpt. Joną Noreiką. Visi jie yra Lietuvos sūnūs ir okupacijos aukos“.
LKKAS pirmininkas V. Zabielskas padėkojo visiems, lydėjusiems juos ilgame ir nelengvame kelyje iki šio paminklo atidengimo: Krašto apsaugos ministerijai (KAM), Lietuvos kariuomenei (LK) ir jos Vilniaus ir Kauno įgulų karininkų ramovėms, Kauno miesto savivaldybei, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, sąjungos nariams, kurie 16 metų neatlygintinai dirbo, rengdami enciklopedinį leidinį „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“, paminklo autoriui architektui Stasiui Pūtviui, paminklo gamintojams „Akmelita“ darbuotojams ir jos direktoriui Artūrui Makackui už savitarpio supratimą ir gražų kūrybinį bendradarbiavimą.
Zabielskas padėkojo J.E. Prezidentei Daliai Grybauskaitei už rodomą pagarbą Lietuvos kariuomenės karininkams. Taip pat iškilmių rengėjams ir dalyviams – KAM ir Protokolo skyriaus vedėjai Salvinai Taukinaitienei, LK Garbės sargybos kuopos kariams, Karinėms oro pajėgoms ir jų orkestrui, Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariams, Kauno įgulos kapelionui mjr. Tomui Karkliui, Lietuvos šaulių sąjungai, Kauno įgulos karininkų ramovei ir šio renginio vedėjui dim. mjr. Gediminui Reutui.
Zabielskas išreiškė viltį, kad Lietuvos šimtmečiui skirtas paminklas daugeliui sąjungos narių ir karininkų vaikams taps simboliniais tėvų kapais.
Autorius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Tegul šviečia Amžinoji Šviesa okupantų nužudytiems ištikimiems Lietuvos karininkams .Težydi visuomet Jiems skirtos atminimo gėlės .