D. Stancikas. Išvalstybinimas

Grįžau iš Lukiškių aikštėje vykusio mitingo „Mes be Vyčio nenurimsim“. Keli šimtai žmonių reikalavo, kad svarbiausia valstybės aikštė, kaip ir dera civilizuotoms sostinėms, žymėtų Lietuvos valstybės istoriškumą.

Kad čia stovėtų atminimas žuvusiems už laisvę. Kad pagerbiant didvyrius svečiams iš užjūrių nereiktų vykti į tolimas Antakalnio kapines. Kad aikštėje stovėtų Vytis – istorinė jungtis tarp Lietuvos karalystės ir šiuolaikinės valstybės.

Kai 1992 metais buvusiems komunistams (LDDP) sugrįžus į valdžią susirūpinę politiniai kaliniai Lukiškių aikštėje statė akmeninį užrašą – čia privalo stovėti paminklas laisvės gynėjams, toks jų nuogąstavimas man atrodė perdėtas.

Praėjo 25 metai ir regime: centrinę sostinės aikštę žūtbūt norima paversti „nepolitizuota“ (išvalstybinta) pramogų erdve. Kaip mitinge kalbėjo kunigas Robertas Grigas, tuomet Lietuva taptų vienintele Europos valstybe, kurios centrinėje aikštėje nebūtų jos istoriją ir valstybingumą menančių simbolių.

1930 metais minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines Lietuvoje pastatyta dešimtys paminklų. Kiek pastatyta Lietuvos nepriklausomybės 100-ečio proga?

Vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Zigmantas Sierakauskas, vedamas į kartuves Lukiškių aikštėje, sušuko: „Viso pasaulio ir Europos akivaizdoje protestuoju“.

* * *Koks tautinis pakilimas, kokia tautiška dvasia tvyrojo niūrų sovietmetį švenčiant Vilniaus valstybinio universiteto 400 metų jubiliejų!

O štai šiemet pertvarkomame Vilniaus universitete, kaip neeuropietiška atgyvena, jau naikinami tie tautiškumo pamatai – lituanistikos ir baltistikos katedros.

„Dar nuo 1612 m. šio universiteto auklėtinis, vėliau jo profesorius Konstantinas Sirvydas užsiėmė tiesiogine lituanistine veikla Vilniaus universitete.

Čia įsisteigę XIX a. pradžios filomatų ir filaretų sąjūdžiai žadino, švietė ir ugdė lietuvių tautą bei rengė dirvą lietuvių tautos atgimimui (ką reiškia vien Simono Daukanto darbai).

XX a. 6–7 dešimtmečiai, gūdaus sovietmečio metas, o Vilniaus universiteto baltistika, profesorius Jonas Kazlauskas ir jo mokykla, buvo pakilę į nematytas aukštumas, pradėtas leisti iki šiol vienintelis pasaulyje žurnalas „Baltistica“, įkurta Baltų filologijos katedra.

Sovietų režimo pasipriešinimas lituanistinei ir baltistinei veiklai buvo žiaurus: 1961 m. atliktas ideologinis valymas VU Lietuvių literatūros katedroje – pašalintos dėstytojos Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė ir Meilė Lukšienė, 1970 m. neaiškiomis aplinkybėmis žuvo profesorius Jonas Kazlauskas.

Šimtmečiais Vilniaus universitetas buvo lietuvybės židinys, iš jo sklido meilės tautai dvasia, kurią jis skiepijo savo mokiniams. Prašome Vilniaus universitete išsaugoti baltistikos, ypač lietuvių kalbos, tyrimus ir dėstymą, jokiu būdu neatsisakyti nuorodų į lietuvių kalbą ir baltistiką padalinių nomenklatūroje“, – savo rūpesčiu dalijasi mūsų iškiliausi kalbininkai.

* * *„Suremkime pečius. Ir kalbos policijos nebeliks. Neliks represinių kalbos vartojimo priežiūros instrumentų“.

Ne, čia ne 19 amžiaus okupuota Lietuva. Ir minimas čia ne Rusijos caro draudimas viešai vartoti lietuvių kalbą po nesėkmingo 1863-ųjų sukilimo.

Taip 21 amžiaus nepriklausomoje Lietuvoje jaunasis konservatorius B.G. rašo apie Valstybinę lietuvių kalbos komisiją.

Piktinasi, kad lenkiškos pavardės lietuviškuose pasuose vis dar rašomos lietuvišku, o ne lenkišku raidynu. Tikisi, kad „visų taip laukiamas „trijų raidžių“ sprendimas išeikvos paskutinius Valstybinės lietuvių kalbos komisijos autoriteto likučius“.

Neįtikėtina – Lietuvos Respublikos Seime kritikuojami, atmetami kandidatai į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, nes pasisako už asmenvardžių rašymą… lietuviškai!

Dešinieji, save vadinantys „valstybininkais“, – konservatoriai ir liberalai – reikalauja tokio Lietuvių kalbos komisijos pirmininko, kuris užtikrintų Lietuvos piliečių valią savo pavardes lietuviškuose pasuose rašyti nelietuviškai – lyg okupacijos laikais!

Kaip čia neprisiminus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, poeto Justino Marcinkevičiaus:

Regime štai ką: lietuvių kalba tapo politikos įkaite. Ji prievartaujama savo namuose. Mūsų akivaizdoje. Kaip čia nesutiksi su prof. Vinco Urbučio šio reiškinio įvardijimu: lietuvių kalbos išdavystė. Pridursiu: ir mūsų visų, kurie ja kalbame ir rašome, išdavystė. Išdavystė yra išdavystė, bet ši gali tapti skaudžiausia ir lemtingiausia lietuvių kalbai.

1988 m. lapkričio 18 d. man teko kalbėti teikiant to meto Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai siūlymą patvirtinti lietuvių kalbą valstybine – po 50 metų! 

Tą dieną buvau laimingiausias žmogus. Galvojau (naiviai!): štai dabar mes jau beveik amžini, niekas neatims iš mūsų kalbos ir Lietuvos. Pasirodo – nė velnio! Patys atimame ją iš savęs.

* * *Rūtos Vanagaitės postringavimai apie kiekvienoje lietuvių šeimoje nusavintus užmuštų žydų daiktus, Laikinosios Vyriausybės ir partizanų vado šmeižimas žydšaudžiais, nacistinės Vokietijos bei okupuotos Lietuvos grūdimas į vieną gretą („Jei Vokietijai savo kaltę pripažinti reikėjo 50 metų, tai Lietuvai tam prireiks dar 20–30 metų“ – tai R. Vanagaitės kalba Lietuvos ambasados patalpose (!) Baltarusijoje), Seimo nario Dainiaus Kepenio siūlymai statyti bendrus „susitaikymo“ paminklus partizanams ir stribams („ne vienos šalies istorijoje yra brolžudiškų kovų, parodykime abi kruvinos istorijos puses“) yra sąmoningas Lietuvos valstybės juodinimas.

Lietuvai atkuriant nepriklausomybę 20 amžiaus pabaigoje šį istorinį melą pasauliui bruko Kremlius ir jo slaptoji policija KGB, siekdami apšmeižti, sugriauti tarptautinės bendruomenės pasitikėjimą Lietuva.

Šio melo esmė paprasta – ištrinamos Rusijos komunistų ir Vokietijos nacių įvykdytos Lietuvos okupacijos, Lietuva iš aukos paverčiama budeliu.

Neva ne budelis (Lietuvą okupavusi nacistinė Vokietija) atsakinga dėl žydų genocido Lietuvoje, bet pati auka (okupuota „ir vis dar neatsiprašiusi“ Lietuva). Ištrinamos visos istorinės aplinkybės – tiesiog vieni Lietuvos piliečiai savo noru žudė kitokius Lietuvos piliečius.

Ne žiaurus budelis (Lietuvą okupavusi komunistinė Rusija) kaltas dėl gynybinio partizaninio karo ir jo aukų, bet pati auka (okupuota Lietuva), kurioje tiesiog kilo pilietinis karas tarp partizanų ir stribų (Seimo narys turėtų bent jau žinoti, kad žodis „stribas“ yra kilęs iš rusiškojo „istrebitel“ – „naikintojas“). Suprask – kaip JAV ar Ispanijos pilietiniai karai.

Panašiai dabar KGB pulkininko vadovaujamas Kremlius pasauliui paišo ir Rytų Ukrainos okupaciją – Rusija čia ne prie ko, Ukrainoje vyksta pilietinis karas tarp Donbaso ir Kijevo.

Panašiai, R. Vanagaitės ir D. Kepenio stiliumi, Maskva bando pasauliui pateikti ir laikinąją Ukrainos vyriausybę bei pokario partizanus – „banderovcai“, „žydšaudžiai“, „nacių kolaborantai“, „savi žudę savus“.

* * *Štai taip, anot poeto, patys save iš savęs atimdami, ir pasitinkam nepriklausomybės šimtmetį.

O Gedimino kalno šlaitai, lyg kokios neužgniaužiamos raudos, nepaliaujamai vis byra žemyn…