A. Lapinskas. Kaip nueiti į Seimą?

Įsivaizduokime, lydime svečią, tarkim, iš užsienio, į Lietuvos Respublikos Seimą. Ateiname nuo Lukiškių pusės ir priartėję prie Tautos atstovybės (Seimas dar pavadinamas ir taip), pasukame visiems žinomo, labiausiai įprasto Seimo įėjimo link, to nuo Mažvydo bibliotekos pusės.

Čia svečias truputėlį suglums, išvydęs taisyklingos formos, dailiais borteliais įrėmintą plotą, kupiną žydinčių pievos gėlių (suprantama, tik vasaros metu). Tolimesniame tos pievos gale matosi sudėtinga piramidės formos metalinė konstrukcija su Europos žemėlapio piešiniais.

Kas tai, sunerimsta svečias. Sulaukęs paaiškinimų jis sužino, kad čia prieš daugelį metų veikė fontanas, buvo nemažas vandens baseinas, tačiau fontanas surūdijo, remontui nėra pinigų ir vietoje jo tenka žiūrėti į lauko gėles vasarą arba purviną ir vamzdžiais nuklotą žemę kitu metu. Akivaizdu, kad tokia „meninė akcija“ – nemažo ploto užvertimas juodžemiu paslėpė nesuremontuojamo Seimo fontano gėdą. Tokia štai valstybės reprezentacija prie Seimo.

Dar labiau svečias nustebs, išgirdęs tolesnius paaiškinimus. Tasai gėlynas, anot Vilniaus savivaldybės darbuotojų, lyg modernus meno kūrinys turi pavadinimą „Nešienauta pieva“ ir vaizduoja laukinę lietuvišką gamtą. O tinkamos šiam „kūriniui“ gėlės pasirinktos… dėl specifinio lietuvių įpročio vogti ryškias miesto gėlynų gėles, ypač tas, kurios žydi raudonai ir yra tinkamos sodinti ant kapų. Po vieną esą jų niekas nevogs… 

Eikime toliau link Seimo įėjimo, kur buvęs fontano konstrukcija paversta ketursieniu stendu su dabartinių Europos žemėlapių kontūrais, ant kurių uždėti įvairių istorinių laikotarpių Lietuvos žemėlapių siluetai: Mindaugo Lietuva, Vytauto Lietuva, Abiejų Tautų Respublika Lietuva, 1920 -1923 Lietuva. „Tai Lietuvos išorinis kontūras Europos kontekste“, aiškina Vilniaus savivaldybės specialistė Giedrė Čeponytė.

Vis dėlto, anų laikų Lietuvos kontekstai tikrai buvo kitokie, uždėjus tuos amžių gelmės siluetus ant dabartinio Europos žemėlapio, taigi „užlipant“ ant gretimų valstybių, gaunasi nei šis, nei tas. Istoriko Algimanto Kasparavičiaus nuomone, „ant normalių žemėlapių didžiuotis savo imperiniais mostais nėra priimtina. Istoriją atsiminti reikia, bet geriau kai tai daroma laiku ir vietoje – istorijos vadovėliuose, o ne neveikiančiuose fontanuose“.

Ne vienam praeiviui, o ypač užsieniečiui tokie žemėlapiai prie svarbiausios valstybės institucijos, didžiuojantis teritoriniais užkariavimais, irgi gali neskaniai atrodyti, neva lietuviai buvo tokie smarkūs, kad sugebėjo užgrobti Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos žemes. Bet ar mums patiems būtų malonu kur nors Rusijoje ar Lenkijoje prie jų valstybinės valdžios įstaigų iškabintuose žemėlapiuose matyti Lietuvą svetimos valstybės sudėtyje?

Beje, tokia istorijos improvizacija papiktino ir Vytautą Landsbergį, jis tokį pseudofontaną pavadino „įžūlia keistenybe“ ir bene vienintelis iš Lietuvos žmonių pastebėjo, kad dabartinė Lietuva tuose piramidės stenduose net nepažymėta. Jos kontūrai pažymėti kažkur kitame baseino gale, o gyventojų skaičius ten nurodytas 2,988 mln., kai oficialiais duomenimis jų šiuo metu yra 2,812 mln. Vadinasi, per 20 metrų nuo Seimo esantis užrašas, o tiksliau pats Seimas pametė beveik 200 tūkst. Lietuvos gyventojų! Negi jie niekam nerūpi?

Dar V.Landsbergis pastebėjo, kad tie įvairių amžių Lietuvos siluetai atrodo, kaip „baisios juodos dėmės šviesioje Europoje“, įspūdis – „kad jos buvo užtėkštos net ligi Juodosios jūros ir vėl atgal“, o „į rytus greta sumažintos Lietuvos (čia apie 1920-1923), palikta atskira siaura teritorija, matyt, kokia nors „vilenščizna“, atgimusių Europos užkampio nacionalistų svajonė“. „Tai, su kuo sutinkame  užsienio svečius, yra „antilietuviška provokacinė propaganda“.

Išvada: gėda pro šį Seimo įėjimą vesti svečius, toks vaizdas kompromituoja ir Seimą, ir Lietuvą. Ačiū Dievui, yra dar vienas, nuo upės pusės. Gal pro šį pavyks patekti be istorinių ir tautos pažeminimo skandalų?

Deja, čia irgi yra problema, pro kurią nepraeisi. Tai vadinamasis sarkofagas, trumpiau  – nevykęs statinys, o paprasčiau – tiesiog nesusipratimas. Turiu minty betoninių barikadų, nuo 1991 sausio iki 1993 rudens juosusių Seimą, liekanas. Profesionalų nuomone, tos barikados sausio 13 naktį turėjo tik simbolinę reikšmę, kur kas tvirčiau Seimą saugojo šimtatūkstantinė žmonių minia. Kaip tik jų ir išsigando Rusijos kariauna.

Seimo tvirtovė stovėjo net trejus metus. Po to visos statybinės medžiagos buvo grąžintos ten, iš kur buvo paimtos, tačiau dalis jų, kažkieno nurodymu paliktos prie Parlamento. 2007 metais jos buvo uždengtos stikliniu apvalkalu, įvardytos istoriniu palikimu ir pavadintos Sausio 13-osios memorialu arba „aplinka maldai ir susikaupimui“.

Kas sumanė tą tragišką sausį įprasminti gelžbetonio blokų sangrūda, surūdijusios spygliuotos vielos ryšuliais, keliais gelžgaliais, negrabiais koplytstulpiais, trimis Čečėnijai skirtomis lentomis, lyg pradinės mokyklos sienlaikraštyje suklijuotomis žuvusiųjų 1990 – 1991 m. didvyrių nuotraukomis? Vadinti tai paminklu Lietuvos žmonėms, aukojusiems gyvybes už jos laisvę (beje, prie Seimo tą sausį niekas nežuvo) nepagrįsta nei istoriškai, tuo labiau meniškai.

Barikadų paminklo gimdytojas – LR Seimas, savo 2000 07 11 nutarimu „prisimindamas geros valios žmonių maldas Švč. Mergelei Marijai, įprasmindamas laisvės gynėjų auką Lietuvai, siekdamas sudaryti galimybę Lietuvos laisvės gynėjams ir kitiems geros valios žmonėms dvasiškai susikaupti brangioje visiems Lietuvos žmonėms vietoje, nutaria įamžinti Sausio 13-osios įvykių atminimą memorialu, kuriame būtų išsaugoti prie Seimo rūmų išlikę gynybos įtvirtinimo fragmentai, papildant juos Švč. Mergelės Marijos koplyčia“.

Memorialas buvo baigtas kartu su naująja Seimo sale, tačiau į jį įeiti mažai kam pavyksta, nes ištisus metus jis stūkso užrakintas. Liežuvis neapsiverčia sakyti, kad čia yra memorialas. Tai tiesiog nemokšiška ekspozicija, nesukelianti jokio dvasinio pakilimo. Kam reikalingas šis nevykęs statinys Lietuvos sostinės centre? Saugoti gelžbetonio bloką vien už tai, kad jis buvo atvilktas prie Seimo rūmų, per menkas pagrindas.

Tuomet jau bent įdomiau būtų atitempti ir keletą traktorių „Belorusų“, tąnakt prie Seimo dar mačiau ir didžiulį greiderį, jie irgi tomis sausio dienomis gynė Seimą. O jei rimtai, tai net pati moderniausia ir brangiausia dengiančioji konstrukcija virš tos šaltos, nejaukios, be jokios meninės ir dvasinės auros erdvės neįkvėps jokios patriotinės dvasios. Tai ką daryti su šiuo prie Seimo prisiglaudusiu gelžbetonio mauzoliejumi?

Siūlyčiau tuos blokus išvežti ten, kur jie būtų panaudoti pagal tikrąją paskirtį. O tą visą denginį, beje, iš pačių brangiausių medžiagų, parduoti aukcione. O kas galėtų būti toje vietoje, prie Seimo vakarinio fasado? Čia siūlyčiau pastatyti šiltą, įtaigų, meniškai ir dvasiškai paveikų Laisvės paminklą, kad ir Juozo Zikaro „Laisvės“ kopiją, be jokių gigantomanijų, ne aukštesnę kaip iki Seimo rūmų trečiojo aukšto, taigi Seimo Pirmininko kabineto.

Prie Laisvės paminklo žydėtų gėlės, švenčių metu būriuotųsi žmonės, naktį jis būtų apšviestas „laisvės“ šviesa, tai būtų tikra dvasinės atgaivos vieta. Paminklas laisvei, o kitais žodžiais – visiems Lietuvos žmonėms, nepabijojusiems laisvės vardan žvelgti mirčiai į akis, būtų kur kas prasmingesnis nei paminklas barikadoms. Lietuvą išgelbėjo jos žmonės, ne gelžbetonis.

Ar sulauksime tokių laikų? Deja, manyčiau, Seimo valdančiųjų, taip pat ir opozicijos galvos užimtos kitais reikalais, tiksliau skandalais. Nugriovus tą gelžbetonio marmalą šalia Seimo, gali atsirasti žmonių (rinkėjų!), nesutinkančių su tokia rekonstrukcija ir todėl galbūt balsuosiančių ne už tą partiją, išvežusią tuos blokus. To, greičiausiai, ir bijoma. O juk mūsų Seimo aplinka tuomet išsilaisvintų nuo to neva sarkofago ir pakiltų į tikrą Laisvės šviesos spindesį.

P.S.: 2002 metais buvo sudaryta speciali Seimo darbo grupė svarstyti, ar nevertėtų vietoje 1991 metų barikadų liekanų prie Seimo pastatyti tikrą memorialą, o pačias liekanas išgabenti. Matyt, nutarė memorialo nestatyti ir tų liekanų neišgabenti, nes, kaip matome, jos dar stovi.