„Dabartinė lietuvių valdžia, nesiklausydama proto balso, ir toliau vykdo vienašališkus, SSRS Konstitucijai prieštaraujančius ir SSRS vientisumą griaunančius sprendimus“, – taip 1990 m. kovo 15 d. SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas reagavo į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.
Pakeiskime lietuvius į katalonus, o SSRS – į Ispaniją ir gausime beveik identišką Madrido reakciją į Katalonijos nepriklausomybės referendumą. Tas pats apeliavimas į Konstituciją ir proto balsą („tai sukilimas prieš sveiką protą ir Konstituciją“), panašūs grasinimai.
1990 m. balandžio 13 d. M. Gorbačiovas išsiuntė Lietuvai ultimatumą – atšaukti nepriklausomybės paskelbimą ir laikytis SSRS Konstitucijos – kitaip mirsit iš bado. Lietuva nepasidavė, todėl prasidėjo visapusė ekonominė blokada – panašiai senovėje ilgalaike apsiaustimi užimdavo atkaklias tvirtoves. 2017-aisiais Madridas taip pat skubiai atšaukė iš Barselonos savo finansines institucijas, gąsdina ekonominiu skurdu („tai reikš didžiulį nestabilumą ne tik Katalonijai, bet ir visai Europai“), grasina atimti iš katalonų iki šiol turėtas autonomines teises, įvesti tiesioginį valdymą. Ir vėl iškyla Kremliaus reakcija po Baltijos kelio: „Nueita per toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai gali būti katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo.“
Katalonai, sekdami mūsų Baltijos keliu, prieš ketverius metus surengė tokį pat laisvės kelią pakviesdami dalyvauti trijų Baltijos valstybių nepriklausomybės judėjimų atstovus.
O kaip 1990-aisiais Lietuvos nepriklausomybę sutiko Europa?
Vokietija ir Prancūzija paragino Lietuvą „suspenduoti“ Nepriklausomybės deklaraciją ir susitarti su M. Gorbačiovu. Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas (François Mitterrand): „Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos.“ Vokietijos kancleris Helmutas Kolis (Helmut Kohl): „Esu už daugelio mažų žingsnelių taktiką. Lietuviams reikia pasakyti, kad vykdydami politiką „viskas arba nieko“ jie ant kortos stato visą perestrojką ir savo galimybę tapti nepriklausomais.“
Panašiai Europa vertina ir Katalonijos nepriklausomybės siekius: Vokietija ir Prancūzija išreiškė paramą Ispanijos teritoriniam vientisumui. Paryžius pareiškė, kad Prancūzija nepripažintų Katalonijos nepriklausomybės, o toks žingsnis savaime reikštų išstojimą iš ES. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pabrėžė: „Katalonų nepriklausomybės siekis pažeidžia Ispanijos, kaip teisinės valstybės, principus.“
Nieko naujo – ir po 30 metų Europos didieji į mažuosius tebežiūri taip pat. Tačiau kodėl taip greitai pakito mūsų, mažųjų, požiūris?
„2017 m. spalio 1 d. įvykęs referendumas Katalonijoje neatitiko Ispanijos Konstitucijos nuostatų. Lietuva tvirtai remia Ispanijos Karalystės teritorinį vientisumą ir suverenitetą. Turi galioti įstatymo viršenybė. Abi pusės yra raginamos pradėti konstruktyvų dialogą ir sumažinti įtampą“, – tai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pareiškimas. Tai mūsų šalies reakcija į smurtą, vykusį Katalonijos referendumo metu.
Lietuva netapo antrąja Islandija, lemiamu momentu parėmusia Lietuvą. Lietuva neturi užsienio reikalų ministro Jono Hanibalsono (Jon Hannibalsson). Lietuva turi tik užsienio reikalų ministrą – buvusį Lenino komunistinio jaunimo sąjungos sekretorių.
„Lyginti Katalonijos ir Baltijos šalių nepriklausomybes būtų nekorektiška“, – sako Linas Linkevičius.
Matuojant protu galbūt: katalonų niekas netremia ir nepūdo lageriuose. O vertinant širdimi?
Pamenu, kai po pusšimčio metų vergijos grįžom į Europą, Vakarų šviesuoliai sakė besitikintys, kad mes – knygnešių ir tremtinių tauta – tapsime savotiška sumaterialėjusios Europos sąžine, krikščioniška druska – „juk jūs tiek iškentėjote“.
Europietiškos tautos kūrėjai savo tikslą grindžia tuo, kad vieninga valstybe tapusioje Europoje nebeliktų tautų karų (abu pasauliniai karai kilo būtent Europoje). Argumentas skamba patraukliai, bet neįtikina: pirmoji Europos Sąjunga – valstybių susivienijimas, gyvavęs nuo 1953 m., užtikrino problemų sprendimą taikiu derybų būdu. Kodėl po 50 metų staiga prireikė bendros konstitucijos, bendros valdžios ir bendros tautos? Konkurencijai su JAV, Kinija, Indija? Tačiau ar nevyksta priešingai: nuo dirbtinių bandymų Europą paversti imperija (taip ES pavadino Europos Komisijos pirmininkas Žoze Manuelis Barozu (José Manuel Barroso)) jos galybė tik silpnėja (ką reiškia vien Didžiosios Britanijos pasitraukimas)?
Visos imperijos neišvengiamai skilo į mažesnes tautines bendruomenes. Jokia prievarta, jokia patraukliausia utopija nepajėgė sunaikinti tautinės savimonės. Būtent L. Linkevičius turėtų gerai žinoti, kur nuvedė komunistinės iliuzijos sukurti betautę sovietinę liaudį ir įvesti vadinamąjį demokratinį centralizmą.
Politikoje, kaip ir fizikoje, veiksmas visuomet lygus priešingam atoveiksmiui. Kuo stipriau lenkai, vengrai ar katalonai jaus grėsmę savo tautinei savimonei, tuo labiau tam priešinsis. Kaip taikliai pasakė mūsų garsioji pedagogė Meilė Lukšienė: „Neigiant nacionalinį savitumą žeidžiamas nacionalinis orumas.“
Tautiškumo sąvokos negalima mauti ant vieno kurpaliaus, negalima taikyti vienodų taisyklių, nes vienu atveju aistringas tautiškumas gali tapti grėsme, kitu atveju – tos grėsmės stabdžiu. Rusų nacionalizmas skatina Rusijos imperines ambicijas, o štai lietuvių, latvių ar ukrainiečių tautinis pakilimas susilpnino Rusijos imperiją ir jos keliamas grėsmes.
Mažos tautos, nepuoselėdamos tautiškumo, paprasčiausiai nunyksta – tai jų gyvybinis eleksyras. Panaši nacionalizmo dozė didžiąsias tautas gali pakelti į dar vieną užkariaujamąjį žygį. Šaunu, jei vokiečiai, prancūzai, ispanai ar italai baiminasi savo nacionalizmo, istoriškai pasireiškusio žiauriomis formomis – tegu jį ir tramdo (mažų tautų atstovai niekada nedrįstų taip įžūliai, ekspansiškai elgtis, kaip vokiečių gigantas „Lidl“, savo reklamų vaizdeliuose nutrinantis nuo mūsų miestų bažnyčių kryžius). Tačiau tuo pačiu principu tramdomi katalonai, vengrai ar lietuviai yra paprasčiausiai stumiami į lėtinę savižudybę.
Nuo šiol katalonai savo pasakojimą galės papildyti: 2017-aisiais ispanų policininkai už plaukų tąsė moteris ir daužė vyrus už tai, kad išdrįso dalyvauti taikioje apklausoje dėl savo tautos ateities.
Taigi toks „demokratinis centralizmas“ vienija ar skaldo?
// D. Stancikas: “Kuo stipriau lenkai, vengrai ar katalonai jaus grėsmę savo tautinei savimonei, tuo labiau tam priešinsis. Kaip taikliai pasakė mūsų garsioji pedagogė Meilė Lukšienė: „Neigiant nacionalinį savitumą žeidžiamas nacionalinis orumas.“ // ————— Rasi, nėra pasaulyje palankesnės vietos tautiniam savitumui klestėti kaip kad Ispanijos Katalonijoje. Tremties nepatyrė. Genocido nepatyrė. Totalitarizmo gniaužtuose nepabuvojo. Socialinis eksperimentas su katalonais atliktas irgi nebuvo. Gyvenk ir žvenk. Bet ne… Būtinai jiems prireikė vietoj ispaniško ženklelio ant policininko kepurės kitokio – kataloniško. Vietoj vienokio lotyniškos kilmės užrašo ant municipaliteto pastato – kitokio lotyniškos kilmės užrašo. Juokinga. Jei nebūtų graudu ir tragikomiška. Žinoma, daugelis gali pasakyti, kad 100% tie patys žodžiai visiškai nereiškia, jog tai – ta pati kalba. Ir jie bus teisūs. Kita sakinio konstrukcija, kita reikšmė, kitas kaitaliojimas. Galų gale, ilgai besitęsiantis atskiroje vietovėje ir sąmoningai suvokiamas kataloniškas tautinis bendrumas kaip ir rodo kitą tautą. Kitą kalbą. Bet kas yra Katalonija ir kas yra Ispanija istorijoje? Yra ispaniška civilizacija, yra jos pėdsakai žmonijos istorijoje. O kas yra kataloniška civilizacija? Su kuo tai valgoma? Tegu sau ramiai tarpsta kataloniškame užkampyje. Ispanai tikrai neliečia jų tautiškumo.
Madrido elgesys Katalonijos referendumo metu labiau primena Ispanijos veiksmus Lotynu Amerikoje XVII amziuje nei civilizuotos XXI amziaus Europos valstybes. Deja. Demonstruoti brutalia jega pries civilius vien uz tai kad zmones nori pasakyti savo nuomone – atsiprasau – tai jau tikrai jokia civilizacija! Apie dabartine ES kuomet Prancuzijos-Vokietijos-Italijos pastangomis buvo prastumta Lisabonos sutartis ir tu paciu galinguju i ES vadovybe susistatyti aniems patogus niekeno neisrinkti asmenys o is rytiniu valstybiu buvusiu Rusijos koloniju exportuotas maximalus korupcijos kiekis, verciau patyleti. Kiek pamenu F.Moherini kandidatura tiko dar ir todel, kad jai pritare…….Putinas! (???!!) Dabartine ES vadovybe be galo nori valdyti visu valstybiu pinigus ir juos skirstyti savo nuoziura bei absoliuciai viska nurodineti . .Todel nereiketu stebetis kad orumo ir savigarbos neprarandantys britai traukiasi is ES. Europa nuo rudojo ir raudonojo maro kartu su amerikieciais isgelbejusiems britams toks ES elgesys nepriimtinas. O kad senutes Europos atmintis trumpa – akivaizdu. P.S Kazkodel ne ES nare Sveicarija mano kitaip – net ir minimalu vos 40 000 gyventoju kurie kalba artima ir labai panasia i senoves romenu kalba Romansh yra gerbiami ir salia kantonu – Italu, Prancuzu, Vokieciu kalbu lygias teise turi ir Romansh kalba bei kultura
Ar tai, kad Ispanijos policininkas vietoj vieno banano katalonui šį kartą davė tris, pakankama priežastis “sirgti” už katalonų nepriklausomybę? Aišku, pikta, smerktina, tačiau ar nors bent kiek lygintina su sovietinėmis represijomis? Beje, gal aš ir per plačiai užgriebiau komentare, lįsdamas į kalbos sritį, kurioje galiu tik diletantiškai paspėlioti. Gal ir nelabai vykusį matuoklį tinkamumui į nepriklausomybę pritaikiau (civilizuotas, civilizuotesnis, civilizuočiausias – kuris turi daugiau teisių į nepriklausomybę?). Visa tai išplovė esmę to, ką norėjau pasakyti. Atmetus tai, mano komentare lieka esmė: kuo katalonų tautiškumas bus tautiškesnis, jei vietoje ispaniško “ženkliuko” jie pradės naudoti katalonišką? Kitaip tariant, ką katalonų tautiškumas laimės, jei vietoj jau ir taip gana autonominio regioninės reikšmės žaidėjo Ispanijos “smėlio dėžėje”, jie taps geopolitiniu žaidėju europiniame lygyje?
“[…] Europa nuo rudojo ir raudonojo maro kartu su amerikieciais isgelbejusiems britams […]” – tai kad jie su tuo raudonuoju maru SĄJUNGININKAI buvo: jie PADĖJO raudoniesiems okupuoti pusę Europos ir užkrėsti kitą pusę (o taip pat ir JAV). 😉
Citata: “Lietuva netapo antrąja Islandija, lemiamu momentu parėmusia Lietuvą. Lietuva neturi užsienio reikalų ministro Jono Hanibalsono (Jon Hannibalsson). Lietuva turi tik užsienio reikalų ministrą – buvusį Lenino komunistinio jaunimo sąjungos sekretorių.”
Lietuva dabar negali tapti antrąja Islandija, nes yra OKUPUOTA. Kas to dar nesuvokia?
Skaitykite, studijuokite 2017-03-11 straipsnį “Okupuota nepriklausomybė”
http://www.ekspertai.eu/okupuota-nepriklausomybe91670
O Lenimo komunistinio jaunimo sąjungos sekretorius buvo Sąjūdžio PRIEŠAS ir jie nugalėjo.
Šaunuolis Dalius Stancikas!
Teisingai rašo. Ispanija, kaip ir Prancūzija, D.Britanija ar kitos buvusios (?) kolonijinės imperijos, iki šiol neprarado to “didžiojo brolio” šovinistinio jausmo. Manau, kad katalonus, baskus, škotus, kurdus, tibetiečius privalu palaikyti.
Tai gal pirmiausiai palaikykime Vilniaus krašto tuteišų (vietinių) siekį atsiskirti nuo Lietuvos? Tie sulenkėję lietuviai ir gudai jau nebelaiko savęs nei lietuviais, nei gudais, o lenkais (?!)… Ir gal dar palaikykime žemaičių siekį įteisinti savo kalbą ir įkurti savo valstybę? Ne? O kodėl? O tada katalonų reikalais kodėl taip susirūpinome? Be mūsų, lietuvių, jie, įtariu, patys nesusitvarkys…
Tiksliai.
…ir žemaičius…
O gal jei centrinė valdžia mažiau vogtų – jokių referendumų nereikėtų? Ar ne čia šuo pakastas? Vogti mažiau – neistengia, lengviau malšinti maištininkus jėga ?
Žmonės, kaip Jūs nesuprantate, kad Katalonijos nepriklausomybė yra G. Soroso ir Co. siekio įgyvendinimas Europai – genderizmas, narkotizacija ir islamizacija / eutanazija.
Nenustebsiu, jei po 10 metų bus referendumai dėl Vilnijos autonomijos, siekiant apginti dvigubos pilietybės liankus, kad galėtų jaustis pilnateisiais Lenkijos piliečiais, kaip 1920-39 metais, kur dar po to seksiantys Žemaitijos ir Sūduvos, juk tai atskiros tautos su žemaičių ir sūduvių kalbomis (tam atsiras apmokami profesoriai, moksliškai pagrindžiantys tokią tikrovę).
G. Soroso propaganda užsiima ALF, rengia BŪTENT festivalį Birštone, kur susibėga Lietuvos liberal-marksistai, kam brangi ES be valstybių ir tautybių. Žmonės, išmokėkite žvelgti blaiviai į sorosinę propagandą.
„Politikoje, kaip ir fizikoje, veiksmas visuomet lygus priešingam atoveiksmiui. Kuo stipriau lenkai, vengrai ar katalonai jaus grėsmę savo tautinei savimonei, tuo labiau tam priešinsis. Kaip taikliai pasakė mūsų garsioji pedagogė Meilė Lukšienė: „Neigiant nacionalinį savitumą žeidžiamas nacionalinis orumas.“
Čia ir slypi KLASTA, kuria profesionaliai taiko manipuliatoriai, suinteresuoti neramumais savo kaimyninėje valstybėje ar kitoje juos dominančioje teritorijoje… IŠVIRKŠČIAI pateikiama Tautinių mažumų teise mišriatautėse šalyse, jie susuka kivirkšnias karštakošių galvas, ir tai suveikia! – Besočiai didžiulių, galingų tautų politikai padeda svetur gyvenantiems tautiečiams pasijusti skriaudžiamais mažyliais. O šiuo metu jau ir ne tautiečiams. O ko nepasinaudoti, jei suveikia greičiau, negu žmonės spėja apmąstyti VISKĄ?
Nesusivokę, kad politikai juos niekingai pakiša savanaudiškais asmeniniais tikslais, kad manipuliuoja jais iš garbėtroškos, iš savojo Napoleono komplekso, kad siunčia kovoti už „pamintas tautines teises” ten, kur jų nei buvo, nei apskritai būti gali! Nuo kitataučių nuslepiama, kad TM teisių konvencija ne svetur gyvenantiems skirta, o būtent mažųjų, nykstančių tautų teisėms ginti visų pirma ten, kur dėl politikų „žygdarbių” visa ar dalis tautos kartu su jos etninėmis žemėmis buvo priskirta kaimynės pavaldumui.
Cituojant autoritetą, PRIVALU paminėti ir TO laikotarpio aktualijas, aplinkybes, kurioms taikyta išsakytoji mintis! Priešingu atveju geri(?) autoriaus norai tik pridės energijos Šėtonui…
Prof. Lukšienė kalbėjo apie TO meto aktualijas, apie SAVO ETNINĖJE žemėje gyvenančių, tačiau okupuotų tautų savimonės, orumo gniaužimą bei priešinimąsi jam būtent TO METO – tautų vadavimosi iš soclagerio fone. Kalbėjo apie tai, kokius padarinius turės Kremliaus politika, jei ir toliau prievarta laikys IŠ JOS lagerio išsivaduoti siekiančias anksčiau laisvas buvusias tautas (prisiminkime kad ir Tbilisio kastuvėlius, kai jais buvo užkapojami ar žalojami taikūs mitinguotojai!).
Neapgalvotas citatų pateikimas – nuostabi dovana manipuliatoriams. Net patiems stengtis nereikėjo – vis ką nors patys jiems į delną įdedame 🙁 Saugokimės to, jei nenorime virsti paslaugiais kvailiais.
Nu, supranta , supranta žmonės! Kam tiek isterikuot? Juk akivaizdu, kad Madridas nori puoselėti regionų sąvitumą, neįsileidža pietiečių, sieka Katalonus apginti nuo islamo, bet Barselona tam trukdo. Akivaizu, kad ir žemaičiai sieks islamo, ir Vilnius stengsis apginti. Visi juk tai suprantam – ramybės linkim.
Pietų Osetija, jau atidarė Barselonoje konsulatą, o kas dabar ta Gruzijos dalis P.Osetija – rusų okupuota teritorija, kurios kažkodėl nesujungia su XIXa rusų okupuota Šiaurės Osetija, tai kieno čia ausys išlenda.
Teisingos mintys. Pagarba autoriui, pritariu.
KATALONIJA TURI TAPTI NEPRIKLAUSOMA RESPUBLIKA!
Na, tai ir varyk į Kataloniją kovoti už jos nepriklausomybę!!! Dėkinga katalonų tauta, manau, pačiam dar gyvam esant pastatys bronzinį paminklą…
O ką tarybų lietuvos kompartija ir komjaunimas sakė, kai Amerika Kosovui bruko nepriklausomybę? Gerbiam ir pripažystam Serbijos vientisumą ? Juk kosovarai ateiviai ant svetimos žemės ir ką – darykit ką norit. O kai tie, kurie savo žemėje gyvena tūkstančius metų – Laivei Ne ! Būdami šunsnukiai ir patys teisingumo , bei pagalbos nesitikėkim, bėdai ištikus.
Skalvi, o kokia bėda ištiko Kataloniją?! Vartosi kaip inkstai taukuose… Neveltui nemažai lietuvių ten rado savo antrus namus. Kiek žinau, visa problema yra tame, kad jų vadukai užsimanė daugiau “babkių”, o centrinė valdžia juos pasiuntė nafyg. Tai reikia derėtis, o ne riaušes kelt!!! O Kosovo ar Pabaltijo respublikų palyginimas čia visiškai ne į temą. Čia visai kitas atvejis: kastilai (ispanai) katalonų neokupavo, į Sibirą jų nevežė, jie turi tokią autonomiją, kad, pvz., mums, būnant SSSR sudėtyje apie tai buvo galima tik pasvajoti…
Taigi, kad viskas panašu…istorija panaši, abejingai žiūrėsim kuo baigsis