Farsas Kauno širdyje: Vienybės aikštės pertvarkymo režisieriai maitino piaru

Jau kelias savaites kauniečiai suglumę stebi grandiozinius Vienybės aikštės kasinėjimo darbus – burzgia technika, ardomi bei griaunami ir buvusio „Pramprojekto“ korpusai bei aikštės grindinys, išryškėjo čia būsimo parkingo duobė. Pro saldžią piaro miglą į viešąją erdvę prasiskverbus keliems kritiniams balsams, pastarojo projekto užsakovai ir iniciatoriai pasiryžo nuraminti – surengė diskusiją apie Kauno viešąsias erdves. Į kone statybų aikštelėje nūnai atsidūrusį verslo centrą BLC diskutuoti susirinkę miestiečiai, architektų bendruomenė statytojų „piarinio saldainio“ visgi neprarijo.

Aikštę atidavė verslininkų nuožiūrai

PILOTAS.LT dar praėjusią žiemą rašė, kad miesto politikai Vienybės aikštę vienbalsiai pažemino iki „inžinerinio statinio“ bei didžiausią jos dalį 25 metams išnuomojo ne konkurso būdu koncernui SBA priklausančiai įmonei. „Sprendimas, kaip ir dera chuntai, priimtas be jokių diskusijų, be analizės, be projektų pristatymo, ir jų aptarimo su specialistais bei visuomene – tyliai, greitai ir vieningai“, tuomet rašė Audrys Karalius . Reikia pažymėti, kad buvusius „Miestprojektą“ ir „Pramprojektą“ valdančiai bendrovei, priklausančiai SBA koncernui, poreikis imtis svarbiausios miesto aikštės atsirado ne tiek dėl pačios aikštės „nekondicinės išvaizdos“, kiek dėl dar pragmatiškesnio užmojo – poreikio patenkinti augantį parkavimo vietų apetitą. Beje, būtent dėl pastarojo kadaise buvo „suvalgytas“ aikštėje priešais „Miestprojektą“ (dabar BLC) žaliavęs skverelis. Deja, statytojai neskubėjo visuomenei atskleisti savo planų ir parodyti kaip atrodys kauniečiams ir visai šaliai brangi aikštė. Na, o miesto valdžia pasaldinta informacija toliau skleidė piarinę miglą.

PILOTAS.LT žiniomis, kauniečiai dabar 25 metus savo poreikiams po aikšte turės vos 50 varganų parkavimo vietų, tuo tarpu verslininkai disponuos net 450. Beje, apie toje pačioje aikštėje esančių Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetų, M.K.Čiurlionio ir Vytauto Didžiojo istorijos muziejų bei jų lankytojų parkavimo poreikius net nekalbama. Beje, aikštė virš šio parkingo, atrodo, bus daroma ne už verslininkų, bet už mūsų visų (miesto) pinigus. Ir tai miesto valdžia vieningai pateikia, kaip Kaunui itin naudingą projektą…

Kaip minėta, svarbiausiai miesto viešajai erdvei paruoštos grandiozinės pertvarkos ilgai buvo skandintos tyloje, nė nebandant imituoti diskusijų su visuomene. Projektas nebuvo pristatytas net ir specialiai tam suburtiems specialistams – svarbiems miesto projektams aptarti skirtai Kauno architektūrinei urbanistinei tarybai (KAUET), kurią Kauno savivaldybė yra suformavusi kartu su Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriumi. Beje, pastarojo „patariamojo“ urbanistinio organo funkcija dabar iš viso atrodo miglota, nes reikšmingiausi miesto urbanistikai ar architektūriniam veidui projektai čia nebesvarstomi…

Paradoksalu, tačiau ilgai trukusią tylą, jau burzgiant traktoriams, neseniai nutraukė miesto žiniasklaida, pastaruoju metu pagarsėjusi itin tiesmuku savivaldybės projektų bei valdžios pozicijos „viešinimu“. Žiniasklaidos pradėtą Vienybės aikštės rekonstrukcijos viešinimo kampaniją pratęsė ir verslo centre BLC surengtasis pristatymas, pagal iš anksto parengtą scenarijų, matyt, turėjęs iliustruoti „kokybišką visuomenės dalyvavimą procese“.

Mitas griuvo jau po pirmų istoriko sakinių

Renginio prestižą visuomenės akyse turėjo pakelti pasikviestas iš televizoriaus žinomas veidas – laidų vedėjas ir prodiuseris Audrius Giržadas. Pastarasis kaip įmanydamas stengėsi kurti tarp statytojų bei jų pasamdytų projektuotojų esą vykstančios diskusijos su visuomene mitą. Vis dėlto šis mitas sugriuvo jau po pirmųjų istoriko Antano Kulakausko sakinių, aiškiai įvardinusių ne lokalinę, bet respublikinę Vienybės aikštės bei Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio komplekso reikšmę bei taip iš karto „pakabinusio ore“ autorių piešiamą „universalios“ viešosios erdvės viziją. Vienybės aikštė atsietai nuo sodelio erdvės galėjo būti traktuojama nebent sovietmečiu, kuris stengėsi ištrinti ir paneigti mūsų istoriją.

Pasak istoriko A.Kulakausko, Kaunas yra istorinis ir strateginis Lietuvos centras nuo pat LDK laikų, o rekonstruoti numatyta aikštė – ne vien Kauno ir kauniečių, bet visos Lietuvos. Ir net – svarbi net tarptautiniu mastu. Istorikas įsitikinęs, jog ši aikštė turėtų išlikti kaip tapatybę išlaikanti viešoji erdvė.

Per skirtingus Vienybės aikštės istorijos etapus „perbėgusi“ architektė Loreta Janušaitienė, savo netrumpoje apžvalgoje laiko skyrė tiek tarpukariniam, tiek sovietiniam aikštės gyvavimo etapams. Vis dėlto daugiausia kapstytasi smulkmenose, kartais nutylint net ir svarbius faktus. Pavyzdžiui, jog architekto Rimo Giedraičio dabar projektuojamoje aikštės rekonstrukcijoje pandusas tarp verslo centro BLC ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus – įvaža į požeminio parkingo aikštelę – smeigia tiesiai į Laisvės paminklą. Nutylėta ir tai, jog pastaraisiais dešimtmečiais aikštė buvo kuriama, pertvarkoma ir atkuriama išimtinai architektūrinių-urbanistinių konkursų keliu, o ne tenkinat privataus verslo interesus. Pastarojo fakto negalėjo nutylėti architektė Gražina Janulytė-Bernotienė, susirinkusiesiems priminusi, jog 2 architektūriniai konkursai čia įvyko jau atkūrus nepriklausomybę, o vieno kurių rezultatas – atstatyta tarpukarinė Knygnešių sienelė. Beje, 2008 metais surengtą šios aikštės rekonstrukcijos konkursą laimėjo tuomet jaunų architektų gana konceptualus projektas „Equilibrium“ (arch. „Priedanga“) , tačiau pastarasis sumanymas kažkodėl buvo nukištas į miesto planų paraštę.

Projektą kritikavo visi, kas galėjo

Atstatytosios Knygnešių sienelės projekto autorius architektas Liucijus Dringelis atkreipė susirinkusiųjų dėmesį rekonstrukcijos autorių nenorą suprasti vietos istoriją. Saldžiais būsimos aikštės vaizdeliais visus pamaitinęs architektas R. Giedraitis, minėjo aikštėje planuojamus sprendinius: sulyginti numatytus Vienybės aikštės, Studentų skvero ir K.Donelaičio gatvės lygius (gatvės danga būtų pakelta 15 cm), vien požeminio parkingo panduso atitvarą įsileidžiančią vientisą aikštės erdvę, žmones turėsiančią džiuginti iš grindinio trykštančio šviečiančio fontano atrakciją, siekį parodyti visus pagrindinius aikštės raidos etapus, pasvirusius šviestuvus ir kt. Vienus parodė, apie kitus tik užsiminė. Kaip kad apie į aikštės paviršių turėsiančias išlįsti parkingo laiptines, kurios turėtų gerokai pakoreguoti dabar itin „švarų“ rodomą architektūrinį vaizdą. Visgi atremti renginio dalyvių argumentus naujosios aikštės vizijos kūrėjui sekėsi sunkiai. Pateiktoji vizija neįtikino nė tik pagaliau pamatyti projektą gausiai susirinkusių architektūros specialistų, bet ir eilinių miestiečių, kurie sakė labiau norėtų prisėsti po tikrais medžiais, o ne po architektų siūloma aikštės augalija vazonuose. Ypač daug kritikos susilaukė parinkta įvažos į parkingą vieta. Pasak diskusijos dalyvių, ji menkina J.Zikaro skulptūros vertę. Pasak inžinieriaus Kęstučio Linkaus, projekto autoriai čia ją projektuodami nuėjo pačiu lengviausiu keliu (įvaža šioje vietoje numatyta 2003 metais patvirtintame detaliajame plane).

Bene labiausiai krito į akis, jog projektuotojai nesigaudo, kur yra jų perprojektuojamos erdvės esmė. Susidarė įspūdis, jog požeminio parkingo ir aikštės pastatų rekonstrukcijos projektus rengiantis architektas vieną svarbiausių Lietuvos aikščių traktuoja kaip eilinę miesto erdvę tarp rekonstruojamų pastatų, kurioje numato „pamėtyti“ želdinių, suoliukų, šviestuvų. Senojo Kauno draugijos pirmininkas Rimvydas Žiliukas tame net įžvelgė bandymą suniekinti visiems šventą vietą. Ną, o kai kurie autorių pristatyti užsienio šalių viešųjų erdvių sutvarkymo pavyzdžiai – Superkilen parkas (arch. „Superflex“, BIG, „Topotek1“) šiaurinėje Kopenhagoje, su Kauno atveju gal teturi tiek pat bendra, kiek, pavyzdžiui, erelis su gandru.

Miestas savo pozicijos neatskleidžia

„Žmonės balsuoja kojomis“, – rimtu veidu apie miesto centre esą buvusią baugią vietą, kurioje vieni baiminosi kitų, dėstė aikštės rekonstrukcijos projekto autorius. Be abejo, apdairiai pamiršęs paminėti, jog tamsia ir nejaukia vakare ši vieta pastaruoju metu ji tapo dėl planuotos renovacijos netvarkant aikštės grindinio bei apšvietimo, o galiausiai – uždarius tam pačiam SBA koncernui priklausančius dabar perstatomus namus. Architektas L. Dringelis R. Giedraičio siūlomą aikštę pavadino prasčiausia plyne. Viešųjų ryšių akcija, o ne pristatymu renginį pavadinęs garbusis architektūros ir urbanistikos specialistas, nurodė, jog pateiktame projekte aikštė traktuojama it būtų nuosava, o ne miesto.

Tačiau, ko gero, kalti ne vien aikštės rekonstrukcijos autoriai, dabar karštligiškai prašantys visuomenės „numesti“ aikštės sutvarkymo idėjų. Greičiausia, kad galėtų tiesiog nusimesti atsakomybę, mat pats miestas nė nėra suformulavęs savo pozicijos šiuo klausimu. O jei ir ją turi, tai jos taip ir nėra paviešinęs. Tarsi miestas šioje aikštėje neturėtų savo poreikių ir interesų. Bet, juk šioje aikštėje vyksta ne vien projekto autorių minėtas Kauno džiazo festivalis, bet ir svarbios valstybinės šventės – vasario 16-osios, kovo 11-osios minėjimai ir kt.

Beje, miesto pozicijos aikštės klausimu nepanoro išsakyti ir BLC renginyje apsilankęs dabartinės Kauno urbanistinės politikos „pilkasis kardinolas“ Jonas Audėjaitis. O gal to ir nereikėjo – juk miesto pozicija matosi iš SBA koncerną aptarnaujančių architektų kolektyvo viešai parodytų pasiūlymų. Sunku būtų patikėti, kad J.Audėjaičio ir R.Giedraičio pozicija aikštės klausimu skirtųsi, mat būtent pagal šių projektuotojų projektą prieš kelioliką metų ir buvo sudarkytas bene geriausias architekto Algimanto Sprindžio architektūrinis opusas – „Miestprojektas“.

Diskusija kol kas tik imituojama

Susidaro įspūdis, kad dabartiniai Vienybės aikštės rekonstrukcijos užsakovai ir jų pasamdyti projektuotojai diskusijos iš tikrųjų nė nenori – ją nebent imituoja. Turint omenyje jau smarkiai įsibėgėjusius aikštės statybinius darbus, ko gero, realu būtų kalbėti ne apie esminių projektinių sprendinių pakeitimus, bet tik apie aikštės dangos ar gatvės elementų dizainą, mažosios architektūros elementus. Matyt, todėl projekto pristatymo renginyje tikra diskusija nė nekvepėjo. Geriausiu atveju, vyksmą būtų galima pavadinti projektuotojų ir visuomenės atstovų požiūrių pasikeitimu, kai visi „diskutuotojai“ lieka prie savo nuomonių. Juk tiek 1992-aiais ir 2008-aisiais rengtų Vienybės aikštės sutvarkymo konkursų metu, tiek ir dabar kone vieningai pabrėžiama, jog ši aikštė yra ypatingai svarbi Lietuvos istorijai ir jos valstybingumui. Akivaizdu, jog pastaroji nuostata turi būti pagrindu kuriant naują bei šiuolaikišką, tačiau senąsias jos vertybes bei dvasią respektuojančią erdvę. Diskutuojant tai išgirsti būtų buvę lengva, deja, ištisoms kartoms buvę šventi žodžiai verslo užsakymą įpratusiems architektūriškai apiforminti samdiniams, atrodo, tėra tuščias garsas į kuri nė neverta įsiklausyti. Slėptis už gliancinio šūkio „Kaunas tvarkosi“ ir patogiau, ir, ko gero, labiau apsimoka.

Vienybės aikštės verslininkų inicijuotas renginys aiškiai parodė, jog kauniečių akivaizdžiai netenkina nei dabartinio aikštės projekto esmė, nei paviešinta primityvi ir istorinei aikštei svetima jo architektūrinė vizija, nei pats metodas, kuriuo svarbios Kaunui ir net Lietuvai aikštės projektas yra kuriamas. Tačiau išryškėjo ir dialogo tarp statytojų bei visuomenės poreikis. Buvusio „Pramprojekto“ verslo projektą plėtojančios bendrovės „Urban Inventors“ vadovo Liongino Šepečio renginio metu išsakytą nuostatą tęsti diskusijas būtų galima laikyti gera pradžia. Tačiau norėtųsi, kad diskutavimas ateityje nebūtų vien „dėl varnelės“, o turėtų konstruktyvų grūdą. Kad nepatogios specialistų nuomonės ne būtų slepiamos nuo visuomenės, bet įgautų bent kokį praktinį tęsinį.