E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: psichologinių operacijų paskirtis ir sandara; propagandinė gandų ir šmeižtų skleidimo technika (XIII)

Taigi, gerbiamieji, tęsiame „Propagandos žodyną“. Šįkart toliau gilinsimės į psichologinių operacijų (angl.: psychological operations; sutrumpintai: PSYOPS) meną ir specifines propagandos technikas.

25. Psichologinių operacijų paskirtis ir sandara

Psichologinės operacijos (angl.: psychological operation; sutrumpintai: PSYOPS) yra naudojamos tiek taikos, tiek ir karo metu. Gali būti taikomos asmens, asmenų grupių, atskirų visuomenės grupių, pačių visuomenių, taikiniu pasirinktų valstybių ar netgi tarptautinių organizacijų bei panašių darinių, sudarytų iš daugelio atskirų valstybių, atžvilgiu. Abiem atvejais, tiek taikos, tiek ir karo laiku, psichologinės operacijos yra orientuotos daryti įtaką priešiškos propagandos taikiniu pasirinktos auditorijos (angl.: target audience) emocijoms, motyvams, siekių bei tikslų argumentavimui, ypač tais atvejais, kai taikiniu pasirinkta auditorija siekia įgyvendinti kokius nors nacionalinio (valstybinio, tautinio) lygmens uždavinius ir tikslus. Ir, galiausiai: daryti įtaką užsienio vyriausybių, organizacijų, grupių ir individų elgesiui. Psichologinių operacijų tikslas yra sukelti arba sustiprinti parankų propagandos iniciatoriaus tikslams užsienio auditorijos požiūrį ir elgesį. Karo metu (primenu, kad esame informacinio karo situacijoje!) taktinės psichologinės operacijos yra naudojamos sumažinti priešininkų ir / ar oponentų valią priešintis  ir galop — paskatinti pasiduoti be kovos.

Jos taip pat taikomos sumažinti priešo ir/ar oponento vadovybės patikimumą, didinti sumaištį bei neramumus tarp civilių gyventojų priešo ir/ar oponento teritorijoje, skatinti propagandos vykdytojams priešiškų pajėgų sutriuškinimą ar pašalinimą iš kovos proceso kitokia forma, mažinti civilių gyventojų paramą kariuomenei ir slopinti civilių kišimąsi į karines operacijas, palaikyti ir remti draugiškas sau pajėgas užimtoje (pavyzdžiui, okupuotoje) teritorijoje ir kovoti su priešo ir / ar oponento kontrapropaganda. Psichologinės operacijos taip pat gali būti naudojamos vykdant vadinamas padėties stabilizavimo operacijas, palaikant kovą su terorizmu, organizuojant evakuaciją, teikiant įvairiopą humanitarinę pagalbą, remiant gynybines valstybės sąjungininkų iš užsienio pajėgas jos viduje ar taikant kitas netradicinio kariavimo priemones (angl.:  unconventional warfare).

Pavyzdžiui, remiantis šviesaus atminimo a.a. dimisijos pulkininko leitenenato Antano Navaičio įžvalgomis ir pateikiamais šaltiniais, būtent „skatinti propagandos vykdytojams priešiškų pajėgų sutriuškinimą ar pašalinimą iš kovos proceso kitokia forma“ triukas (ir daug kitų!) buvo atliktas Lietuvoje 1940 m. Cituoju: „…vyksta kažkas panašaus į tai, kas atsitiko 1940 metais. Ir tada, ir dabar Rusijos penktoji kolona Lietuvoje pasiekė didelių laimėjimų. 1939 m. rudenį prasidėjusi Lietuvos kariuomenės vadovybės krizė savo apogėjų pasiekė 1940 m. sausyje, kai kariuomenės vadas brigados generolas S. Raštikis buvo paleistas trims mėnesiams sveikatai taisyti atostogų, o jo vieton 1940 01 22 paskirtas ministro pirmininko A. Merkio proteguojamas divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Po trijų mėnesių išleidus į atsargą S. Raštikį, 1940 04 21 kariuomenės vadu patvirtintas V. Vitkauskas. V. Vitkauskui galutinai įsitvirtinus kariuomenės vado poste Sovietų Sąjunga pradėjo reikšti Lietuvai absurdiškas pretenzijas dėl neva mūsų saugumo grobiamų raudonarmiečių. Dėl tų pretenzijų įvyko Valstybės gynimo tarybos posėdis, kuriame buvo nutarta gintis, jei rusai pultų.

Apie posėdį buvęs kariuomenės ūkio inspektorius pulkininkas leitenantas  V. Šliogeris  rašė: „1940 m. gegužės pradžioje Valstybės gynimo taryba, Prezidentui pirmininkaujant, padarė nutarimą, kad, jei reikės, tai ginklu priešintis Sovietų Sąjungai. Tarp gegužės pradžios ir birželio 14 d. buvo apie penkios savaitės laiko. Buvo galima ir neoficialiai sustiprinti — bent pusiau sumobilizuoti kariuomenę ar šaukiant pratimams atsarginių, ar kitaip po manevrų priedanga. Buvo galima ir kariuomenę, ir šaudmenų atsargas išdėstyti gynimosi planuose numatytuose rajonuose ir kt.  (…) Man atrodo, kad tuomet kokia tai „velnio ranka“ viską tvarkė ir nieko apart tuščių pasiplepėjimų nebuvo daroma. Aš pats tuomet tarnavau Krašto apsaugos ministerijos Tiekimo valdybos aukštame poste, tai žinau, kad nebuvo duodama jokių įsakymų bei nurodymų dėl pasirengimo gintis. Tuomet stebėjomės, kas čia per velniava — ar išdavimas, ar nerūpestingumas? (…) Vieton ruoštis gynimuisi, kiek atmenu, apie 2 savaites prieš ultimatumą kar. dalių sunkiųjų kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų kuopos dviem ešelonais buvo išsiųstos toli nuo dalių į poligoną atlikti šaudymo pratimus. Tai šiandieną atrodo lyg sabotažas – dalių sąmoningas kovos pajėgumo sumažinimas (…) generolo Vitkausko paskyrimas kariuomenės vadu buvo didelis komunistinės žvalgybos laimėjimas. Lietuvai tai buvo tikra tragedija, o jos kariuomenei – dviguba tragedija. Pirma, kariuomenei, skirtai ir pasirengusiai ginti tautos laisvę ir nepriklausomybę, dėl išdavikiškų kariuomenės vado veiksmų neteko net pradėti vykdyti pagrindinio savo tikslo – ginti tautos laisvę ir nepriklausomybę.” Čia taip pat norėčiau paminėti, kad, remiantis istoriniais šaltiniais, Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Kariuomenė buvo laikoma viena iš geriausiai parengtų ir apginkluotų kariuomenių visoje Europoje.

Naujausiųjų laikų karo istorikai pažymi, kad maždaug iki II Pasaulinio karo pabaigos psichologinės operacijos dažniausiai būdavo naudojamos tiktai prieš aiškius ir akivaizdžius priešininkus. Tačiau XX a. 5-ajame — 6-jame dešimtmetyje situacija pasikeitė. Jos pradėtos naudoti ir, galima pasakyti, pozityviau: pradėta jas naudoti ir su tikslu palenkti savo pusėn draugiškų užsienio valstybių bei sąjungininkų visuomenes.

Kaip rašė išmintingasis Sun Dzi,  „Pavergti priešo kariauną be kovos — štai kur tikra meistriškumo viršūnė“.  Jis taip pat nurodė principus, kaip reikėtų elgtis, siekiant palaužti priešininką tiek juo manipuliuojant, tiek ir kovojant su juo mūšio lauke: „Karas — tai apgavystės kelias. Todėl: jei ką nors ir sugebi, tai rodyk, kad nesugebi. Jeigu ketini šauktis kažkieno pagalbos, tai nuduok, kad nieko pagalbon kviestis neketini. Nors priešininkas ir yra arti, apsimesk, kad jis toli. O jeigu priešininkas yra toli, tai elkis taip, lyg jis būtų čia pat. Prisiviliok priešus bandydamas papirkti. Sukelk sumaištį ir sutriuškink juos. Jeigu jiems nieko netrūksta, būk pasirengęs. Jeigu jie stiprūs, pasistenk jų saugotis. Jeigu įpykę, sukelk sąmyšį. Elkis pagarbiai, kad sukeltum jų puikybę. Jeigu jie pailsėję, išvargink. Jeigu vieningi, išskirk. Pulk tuomet, kai jie nepasirengę. Žygiuok pirmyn, kai jie nesitiki.“

O dabar dar kartą, atidžiau, paskaitykite, prašau, vietą, kur siūloma „…bandydamas papirkti… sukelk sąmyšį… išvargink…“ Taip, ponios ir ponai! Manau, atspėjote: psichologinės operacijos yra senos, kaip ir patys karai. Antai senovės Romos karo ekspertas Flavijus Vegecijus Renatus [Flavius Vegetius Renatus] tvirtino, kad „Sugundyti priešo kareivius atsisakyti jų ištikimybės ir paskatinti juos pasiduoti yra priskirtina specifiniams veiksmams, kadangi dezertyravimas priešą pažeidžia labiau, nei skerdynės“. O garsėjęs išskirtiniu talentu psichologinėms operacijoms Napoleonas Bonapartas [Napoléon I Bonaparte] yra pasakęs, kad „Pasaulyje yra dvi [galingos] jėgos, protas ir kardas. Ilgos distancijos atveju protas visada įveikia kardą.“

Pats terminas, „psichologinė operacija“, skamba gan gražiai, tačiau sykiu ir gana paslaptingai. Logiška: tiek jos teikiamų galimybių, tiek ir technikų, metodų, įrankių sritis yra kone neišsemiama. Teoriškai, faktiškai ir praktiškai, jos gali būti kuo efektyviausiai taikomos tiek atskiriems individams „neutralizuoti“, tiek ir… revoliucijoms sukelti. Pastarosios, beje, gali būti sukeliamos naudojant, pavyzdžiui, gan seną „dviejų sukryžiuotų kardų principą“*. Jį ir buvo pasitelkę bolševikai įžiebti vadinamajam Spalio perversmui 1917 m. Rusijoje. Tą pačią techniką gan sėkmingai panaudojo slaptas marksistinis pogrindis Pirmojoje Nepriklausomos Lietuvos Respublikoje (tiksliau, jų instruktoriai ir „vadovai“). Tie, kas yra domėjęsi ir mūsų kaimynų, Pirmosios Nepriklausomos Estijos ir Nepriklausomos Latvijos respublikų istorija, nesunkai atras keistokų sutapimų tarp bolševikų mėgintų organizuoti perversmų visose trijose Baltijos valstybėse.

Tiek naudojant psichologines operacijas prieš atskirus asmenis, tiek ir prieš taikiniu pasirinktas valstybes, organizuojant visokius bjaurius antidemokratinius perversmus ar šiaip jau siekiant pridaryti propagandistų nusižiūrėtiems taikiniams kuo daugiau žalos, yra naudojama labai paprasta schema. Ji pagrįsta 3 esminiais principais: kurti ir išnaudoti prieštaravimus; kontroliuoti jau esančius prieštaravimus; skatinti kuo didesnius prieštaravimus ir kurti vis naujus.

Žodžiu, yra naudojama labai panaši gudrybė, kaip konfrontacijų kūrimo atveju (šią sąvoką jau esame aptarę anksčiau). Štai kodėl priešiškos propagandos vykdytojams yra velniškai nepatogūs tokie asmenys, kurie, pavyzdžiui, mėgsta siekti kokių nors bendro demokratinės valstybės ateities kūrimo tikslų. Kurie gali būti gabesni spręsti sudėtingus klausimus taikdariai, politikai,  diplomatai, žurnalistai ir panašiai, nei kad daugelis kitų. Taip pat nepatogūs ir tie, kurie svajoja, kad įstatymai visiems būtų lygūs ir kad korupcijos būtų mažiau, o skaidrumo – daugiau.

Iš esmės būtent skaidrumo priešiškos propagandos vykdytojai nepakenčia aršiau, pasak to posakio, negu kipšas švęsto vandens. Ir jiems labai neparankūs tie, kurie stengiasi vystyti vieną ar kitą sritį, netgi nelabai svarbu ir kurią, jei jie siekia tai daryti aiškiai, teisėtai, skaidriai. Neduokdie — dar ir principingai! Nes priešiškos propagandos vykdytojams kur kas lengviau turėti reikalų su vadinamaisiais „lengvai valdomais asmenimis“. Kaip valdomais, priklauso nuo individualybės: vieną, žiū, paveiks pinigai, kitą pagąsdinimas, trečią puikios karjeros pažadai, ketvirtam paveikti gal prireiks ko išmoningesnio. Tačiau iš esmės vienas iš pirminių ir esminių psichologinių operacijų vykdytojų uždavinių visada yra labai gerai ir kruopščiai ištirti pasirinktus taikinius.

Klasikinę psichologinę operaciją sudaro 7 etapai:

1. Planavimas. Jo metu nustatomi psichologinės operacijos tikslai (angl.: psychological operations objectives), taikiniu pasirinktos auditorijos pradinio vertinimo kriterijai ir pirminiai duomenys. Taip pat apibrėžiama, kokį būtent elgesio pokytį (ar pokyčius) norima išgauti iš iš taikiniu pasirinktos auditorijos. Paprastai tam, kad iš konkrečios auditorijos būtų sulaukta atitinkamo, propagandos vykdytojų siekiamo elgesio pasikeitimo, reikalingi mažiausiai vienas ar du užsibrėžti psichologinės operacijos tikslai.
2. Taikiniu pasirinktos auditorijos analizė. Šio etapo metu ištiriamas priešininko ir / ar oponento pasirengimas — t.y., kiek ir kokio stiprumo jėgos, pastangų, kokių propagandos ginklų, technikų ir įrankių privalės naudoti priešiškos propagandos vykdytojai. Taip pat pradedami naudoti bendrieji psichologinės operacijos metodai bei argumentai ir imama formuoti vadinamoji „prieiga”. T.y., kitaip dar vadinamas „priėjimas” (angl.: approach), skirtas išgauti iš taikiniu pasirinktos auditorijos norimą elgesį. Identifikuojami (nustatomi) veiksmai, kuriuos rekomenduojama atlikti taikiniu pasirinktos užsienio auditorijos atžvilgiu (arba asmens, asmenų grupės, visuomenės grupių ir panašiai atžvilgiu) tam, kad propagandos vykdytojams taptų įmanoma daryti atitinkamas įtakas. Šio etapo metu taip pat parenkamos galimai pačios paveikiausios taikiniu pasirinktos auditorijos atžvilgiu medijos priemonės, per kurias ateityje būtų skleidžiama propagandos vykdytojų žinia. Priemonių atranka yra labai svarbus momentas, nes nuo jų parinkimo priklauso, ar taikiniu pasirinkta auditorija identifikuos ir suvoks propagandą jos vykdytojams parankiausiu ir naudingiausiu būdu. Pati propagandos žinia gali būti siunčiama labai įvairiai: per tiesioginį, vadinamąjį „gyvą bendravimą”, radiją, televiziją, internetą, įvairius skelbimus, lankstinukus, reklaminius plakatus ir panašiai.
3. Trečiasis etapas, kitaip dar vadinamas „serialo kūrimu” — tai momentas, kai propagandos vykdytojų pusėje vyksta savotiškas „kompleksinis, kūrybinis ir bendradarbiavimo procesas, kuris sukuria sinergiją tarp daugybės įvairių produktų ir veiksmų, skirtų pasiekti norimus elgesio pokyčius vienoje tikslinėje auditorijoje”. Terminas „serialas”, kaip suprantate, išreiškia sudėtinę trečiojo etapo struktūrą: šitaip yra vadinamas įvairių propapagandos vykdytojų parengtų produktų ir / ar propagandinių pranešimų sujungimas į vieną efektyvų darinį. Labiau išskirtiniais priešiškos propagandos vykdymo atvejais tarpusavyje gali būti derinami, pavyzdžiui, visus vadinamuosius „Šešis pagrindinius valstybės komponentus” (juos aptarsiu kitame straipsnyje) apimantys ir atitinkamai paveikiantys produktai, propagandiniai pranešimai ir/ ar veiksmai. Pavyzdys: jeigu po demografinės, istorinės, etninės, ekonominės, karinės, sociologinės ir taip toliau taikiniu pasirinktos valstybės analizės nusprendžiama, kad auditorijos elgesį labiausiai pakeistų žiniasklaidos kanalai, ekonominiai svertai ir panašiai… Tokiu atveju  priešiškos propagandos vykdytojams greičiausiai ne tik tektų iš anksto užsitikrinti prieigą prie taikinio ekonomikos ir, tikėtina, įsivelti į savotišką ekonominį karą, bet ir iš anksto užsitikrinti sau prieigas prie žiniasklaidos kanalų, kurie transliuotų atitinkamai apdorotas propagandines žinias valstybės visuomenei (šiuo atveju propagandistams būtų paranku formuoti, pavyzdžiui, vadinamą “nepavykusios valstybės įvaizdį”, inicijuoti bei skatinti korupciją, aprūpinti taikiniu pasirinktos valstybės visuomenę ją demoralizuojančia žinia, eskaluoti nusivylimą, mažinti patriotizmą, lojalumą ir panašiai).
4. Propagandinio produkto kūrimas ir vystymas. Šio etapo metu, naudojant 1,2,3 etapų metu gautą ir apdorotą informaciją apie taikinį, paprastai sudaromas konkretus priešiškos propagandos produktų / veiksmų darbalapis (angl.: manual; worksheet).
5. Patvirtinimas: šiame etape psichologinių operacijų „serijos” yra nuodugniai peržiūrimos, patikrinamos, esant reikmei, atliekami atitinkami numatytų tiekti ir taikyti propagandos produktų / veiksmų patobulinimai ir pakeitimai. 5-ojo etapo pabaigoje šie produktai / veiksmai yra oficialiai patvirtinami tam įgaliotų asmenų (pavyzdžiui, atitinkamo Kremliaus personalo).
6. Gavus oficialų patvirtinimą, prasideda 6-asis etapas: propagandinių produktų/žinios /veiksmų gamyba, platinimas ir sklaida. T.y., kai visi šie propagandos elementai „gaminami” masiškai, pristatomi į vadinamus „platinimo punktus” ir pradedami skleisti: gyvai, per radiją, televiziją, internetu, per skelbimus, reklaminius plakatus, lankstinukus ir taip toliau. Tai ir yra psichologinės operacijos propagandinio pranešimo faktinis pristatymas taikiniu pasirinktai auditorijai. Kartu priešiškos propagandos vykdytojai siekia kuo tiksliau stebėti, koks kiekis ir būtent kokių psichologinės operacijos metu tiekiamų argumentų rezonuoja su taikiniu pasirinkta auditorija bei koks, kiek gilus ir efektyvus yra atskirų psichologinės operacijos žingsnių (vadinamųjų „serijų”) poveikis jai.

Čia, gerbiamieji, norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į vieną dalyką: dabar, kai susipažinote su beveik visais psichologinių operacijų sandaros elementais ― ar tapo šiek tiek aiškiau, kokį ilgą, detalų ir milžinišką darbą (deja, palyginti efektyviai) atliko priešiški propagandistai dar iki to, kol mūsų informacinę ir kitokią erdvę užpylė dezinformacijos, provokacijos, manipuliacijos ir visa kita bjaurastis?..

7. Vertinimas ― šiame etape įvertinami pagalbinių psichologinių operacijų tikslų (angl.: supporting psychological operations objectives) dėka įgyvendinti priešiškos propagandos vykdytojų siekiai ir bendras psichologinės operacijos poveikis taikiniu pasirinktos auditorijos elgesiui. Įvertinimas atliekamas naudojant specifinius kriterijus. Šie kriterijai ― objektyvios priemonės, skirtos stebėti ir fiksuoti atitinkamus taikiniu pasirinktos auditorijos elgesio pokyčius per tam tikrą laiko periodą. Pažymėtina, kad šie priešiškos propagandos vykdytojų įgyvendinamos psichologinės operacijos (ar: operacijų) poveikio minėtai auditorijai rodikliai yra konkretūs, išmatuojami ir pastebimi. Būtent šių poveikio taikiniu pasirinktai auditorijai rodiklių analizė laikui bėgant atskleidžia atitinkamas taikiniu pasirinktos auditorijos elgesio pokyčių tendencijas, kurios determinuoja (lemia išvadą), ar tiek pagalbiniai tikslai, tiek ir pagrindinis psichologinės operacijos tikslas yra pasiektas.

Viena iš priežasčių, dėl ko, pavyzdžiui, taikos metu tiek atskirų asmenų, tiek asmenų grupių ar valstybių atžvilgiu vykdomos psichologinės operacijos yra ypatingai paveikios, yra reiškinys, kuris propagandos srityje vadinamas „taikinio izoliacija“, o psichologijos mokslo srityje ― viktimizacija ir stigmatizacija (pavertimu auka ir stigmos priskyrimu).  Taip susiklostė, kad gyvenime bent keletą kartų teko matyti, kaip šis principas veikia, pavyzdžiui, asmens ar asmenų grupės atveju. Tačiau teorinių šio reiškinio apibrėžčių, deja, nėra labai daug.

Bene tiksliausiai tai nusako Judita Herman [Judith Herman], cituoju:  „Kai [traumuojančių smurtinių, pavojingų] įvykių priežastis yra natūralios gamtos stichijos ar „Dievo veikimas“, tie, kurie susiduria su [tų reiškinių] aukomis, simpatizuoja aukoms. Tačiau kai trauminiai įvykiai yra nulemti ir kyla iš kokių nors žmogaus atliekamų veiksmų, tokiu atveju tie, kas linkę gailėtis aukos, įstringa savotiškame konflikte tarp aukos ir smurtautojo (-os; -ų). Morališkai šiame konflikte yra neįmanoma išlikti nešališkam. Pašalinis asmuo (stebėtojas, įvykių liudininkas) yra priverstas pasirinkti vieną ar kitą pusę. Sprendimas palaikyti smurtautojo (-os; -ų) pusę yra labai viliojantis. Juolab kad dažniausiai viskas, ko smurtautojas (-a; -ai) prašo ― kad tas pašalinis asmuo, stebėtojas tiesiog nesiimtų jokių veiksmų. Jis apeliuoja į visuotinį [žmonių visuomenės] siekį nematyti, negirdėti ir nekalbėti nieko bloga. (…) Tam, kad  nereikėtų prisiimti atsakomybės už savo nusikalstamus darbus, jis (ji; jie; jos) daro viską, kas yra jo galioje, kad skatintų tiesiog viską pamiršti. Paslaptis ir tyla, šie du dalykai sudaro priešakinę smurtautojų gynybos liniją. Tuo atveju, jei paslapties šydas nukrenta, smurtautojas (-a; -ai; -os) atakuoja savo aukos patikimumą. Jei jis neįstengia jos (jų) nutildyti visiškai, jis (jie) bando užsitikrinti, kad jos (jų) niekas neklausys. Galop, jis (jie) pasitelkia įspūdingą argumentų rinkinį, nuo paties nuoširdžiausio neigimo iki neregėto rafinuotumo ir kuo elegantiškesnio racionalaus paaiškinimo. (…) To niekada nebuvo; auka (aukos) meluoja; auka (aukos) perdeda; auka (aukos) prisiprašė pati (patys); ir bet kokiu atveju [esą] laikas viską pamiršti ir judėti toliau. Kuo galingesnis yra smurtautojas (-a; -ai; -os),  tuo didesnė [būtent] jo prerogatyva įvardyti ir apibrėžti tikrovę, ir tuo labiau įsivyrauja būtent jo argumentai. (…) Kaltininko argumentai, ypač kai pašalinis stebėtojas susiduria su jais atskirai, būdamas izoliuotas, atrodo neįveikiami ir neabejotini. Jeigu nėra palaikančios socialinės aplinkos, stebėtojas dažniausiai pasiduoda pagundai tiesiog… nusisukti. Tai visiška tiesa, net jei auka yra idealizuojamas ir labai aukštai vertinamas visuomenės narys. Kariai kiekviename kare, net ir tie, kurie buvo apdovanoti kaip [karo] didvyriai, karčiai skundžiasi, kad niekas nenori žinoti tikros tiesos apie tikrą karą (..) liudininkai, taip pat, kaip ir aukos, yra traumos dialektikos subjektas. (…) Tie, kas deda pastangas atskleisti, pavaizduoti [nutikusius] įvykius, kurių liudininkais (liudininkėmis) jie (jos) buvo, jie taip pat rizikuoja savo pačių patikimumu [nes smurto vykdytojai kėsinsis ir į juos, stengdamiesi vienaip ar kitaip nutildyti]. Viešai kalbėti apie (…) kokius nors žiaurumus ar kieno nors atžvilgiu vykdytas neteisybes faktiškai reiškia gauti tą pačią stigmą, kuri  priskiriama aukoms.”

Štai toks įdomus visuomenės bendravimo psichologijos paradoksas, gerbiamieji… Puikiai išnaudojamas priešiškos propagandos vykdytojų.  Ir štai dėl ko, norint kovoti ir laimėti informaciniame kare, mums būtina turėti ne ką mažiau, bet daug žinių ir, prašau atleisti už pasakymą, tuos pačius ― plieninius, tarp kojų. Kuo greičiau tai suvoksime, ― tuo geriau!

26. Propagandinė gandų ir šmeižtų skleidimo technika

Ši propagandos technika (angl.: technique of spreading rumours and slander) dažniausiai pasitelkiama prieš asmenis, šiek tiek rečiau ― prieš asmenų grupes. Tam tikrais atvejais gali būti naudojama siekiant sukompromituoti kokios nors tautybės ir/ar valstybės atstovus. Palyginimui galima paminėti mūsų Sąjūdžio laikotarpiu skleistus gandus ir šmeižtą apie neva „agresyvius, mušančius ir žudančius visus rusus“ lietuvius tuometinėje SSRS informacinėje erdvėje, skirtoje rusų kalbos vartotojams. Tarp kitko, įdomumo dėlei paminėtina, kad labai panaši technika priešiškos propagandos vykdytojų yra pasitelkiama ir šiandien. Antai porąsyk yra tekę girdėti, kad, pavyzdžiui, atsiranda (ypač didžiuosiuose miestuose), kas naujai atvykusiems  į Lietuvą imigrantams rusų kalbos vartotojams seka tokias pasakas, kaip: atseit Lietuvoje 1990-aisiais už kalbėjimą rusiškai viešoje erdvėje „lietuviai imdavo baudas, sodindavo į kalėjimą ir visaip kitaip bausdavo“ (!). Mums, Lietuvos gyventojams, tai atrodo juokinga, tiesa? Tačiau naujai atvykusiems, mūsų šalies visiškai nepažįstantiems asmenims tokios paskalos gali atrodyti gan įtikėtinos. Ypač jei jų skleidėjai dar ir pakužda: „..o jei reikės pagalbos, dėl darbo ar ko – kreipkitės į mus, mes čia viską žinome, mes padėsime…” Manyčiau, situacija aiški, gerbiamieji?

Propagandinė gandų ir šmeižtų skleidimo technika veikia šitaip: supaprastintos to, kas atseit „nutiko“, interpretacijos yra platinamos naudojantis vienu specifinio mąstymo modeliu. Šis modelis apibrėžiamas kaip „mąstymas, paremtas troškimu“.  T.y., kai norima, kad tai, kas tėra gandas ir / ar šmeižtas, būtų įvykę iš tikrųjų. Propagandos srityje ši specifinė psichologinė konstrukcija kartais dar apibrėžiama kaip principas „Aš noriu, kad tai būtų tiesa“. Pavyzdys: jeigu priešiškos propagandos vykdytojai įgyvendina psichologinę operaciją prieš kokį nors konkretų asmenį ir tikslui pasiekti pasirenka būtent šią, gandų ir šmeižto skleidimo techniką, tuomet dėkingiausia auditorija bus tie asmenys, kurie turi ar gali įgyti (t.y., juose lengva sukelti) kokių nors negatyvių nuostatų propagandistų taikinio atžvilgiu. Beje, būtent dėl to „darbo“ su individualiu taikiniu atvejais propagandistai taip mėgsta naudoti visokius, pavyzdžiui, politinius oponentus, buvusius sutuoktinius (-es) beigi sugyventinius (-es),  įsižeidusius atstumtus gerbėjus (-as), pavydžius konkurentus profesinėje srityje, dėl turto ar kitų priežasčių besiriejančius giminaičius, šiaip aistringai mėgstančius paliežuvauti asmenis taikinio aplinkoje ir taip toliau.

Jei tokių taikinio aplinkoje nėra (nors tai retai pasitaiko), tuomet propagandos skleidėjams gana paranki socialinė grupė yra vadinamosios „vidutinybės“. Jas sociologė doc.dr. M.Ališauskienė yra apibūdinusi taip: „…nesidomi politika, vertybių konfliktais ar visuomenės gyvenimo problemomis. Vidutinybės (…) nemėgsta kariauti ir priešų neieško. (…) dažniausiai stengsis būti kaip visi tiek asmeniniame, tiek ir profesiniame gyvenime. Vidutinybės gali tapti baugščios ir nervingos, kai jas suerzina kuo nors išsiskiriantys — daugiau dirbantys, daugiau pasiekiantys, keliaujantys, nepriklausomi šalia esantieji. Vidutinybės piktinasi, jei kažkam labiau pasiseka ar kažkam pavyksta save realizuoti (…) Vidutinybė mielai naudojasi sovietinės santvarkos išaugintų savo tėvų perduotu socialinių bei materialinių gėrybių „susiveikimo“ principu — pažintimis ir giminėmis, siekdama kokio nors posto, geresnės padėties. Toks žmogus yra įsitikinęs, kad visi aplinkui taip pat daro. (…) vidutinybės vertybės vis dar sovietinės, perduotos tėvų kartos, kuriose vyrauja socioekonominio susiveikimo bei neišsišokimo principai. (…) Atsakydamos į užduodamus klausimus, vidutinybės dažniausiai atsako „Nežinau“, o viduje tyliai savęs klausia: „Kuris atsakymas turėtų būti teisingas, t. y. atliepiantis klausiančiojo interesus”? Vidutinybė visada ras būdų prisitaikyti, pajus, iš kur vėjas pučia ar kur srovė neša.“

Minėta gandų ir šmeižtų skleidimo technika gerai veikia ir yra palyginti nesunkiai įgyvendinama tais atvejais, kai reali, tikra informacija yra neprieinama, blokuojama, iškreipiama, nepakankama arba neskaidri ir todėl nepakankama. Be to, gandai ir šmeižtai, pakišti proceso dalyviams (pavyzdžiui, taikinio aplinkai, nesvarbu, ar tai būtų individai, ar kitos valstybės), yra nuolat iš naujo „įkaitinami“, tam panaudojant vadinamuosius žemuosius žmonių instinktus ir jais pagrįstus elgesio motyvus. Kaip tai nutinka, kad kiti, dažniausiai iš pažiūros protingi, logiškai, racionaliai mąstantys asmenys ar ištisos asmenų grupės (kartais — valstybės!)  propagandistų šitaip lengvai paverčiami lengvatikiais? Gando „patikimumas“ šiuo atveju yra pagrindžiamas principu: „Nėra dūmų be ugnies“. Atseit, jei jau sykį sklinda gandai, „ten vis tiek kažkas turėję nutikti“. Tuo atveju kartu su gandu skleidžiamiems šmeižtams atskiro patvirtinimo net ir nebereikia.

Šitaip propagandistų įgyvendinama gandų ir šmeižtų skleidimo technika ne tik kad suteikia dvigubą efektą nusižiūrėto taikinio atžvilgiu, bet kartu ir užtikrina dvigubą patikimumą: gandus ir šmeižtą skleidžiant drauge, jie nebeatmetami, jais labiau tikima. Jie virsta „nekvestionuojamais“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, lyginant su, pavyzdžiui, oficialiais kaltinimais, gandų ir / ar šmeižtų šaltinis nėra pagrįstas pirminiais šaltiniais ar tiesioginiais liudininkų parodymais.

Būtent todėl gandų ir šmeižtų skleidimo technika yra laikoma kone tobulu vadinamos „pilkosios propagandos“ pavyzdžiu.

Tiek šįkart, ponios ir ponai! O kitąsyk pakalbėsime apie psichologines operacijas šešių valstybės komponentų atžvilgiu, pora naujų nuotykių priešakinėje informacinio karo linijoje ir dar šį bei tą.

Iki kito susitikimo Alkas.lt !

Bus daugiau

Paaiškinimai:

* Tokių priešiškos propagandos technikų paminėjimais jokiu būdu nesiekiu didinti socialinės įtampos ar kelti kažkokių revoliucijų, juolab skatinti jas kelti.  Tiesiog, mano asmenine nuomone, mums visiems būtų labai gerai daugiau išmanyti apie tai, kokias būtent aplinkybes ir / ar situacijas gali išnaudoti priešiškos propagandos skleidėjai, jei jų tikslas yra sukelti, pavyzdžiui, socialinius neramumus ar sumaištį taikiniu pasirinktose valstybėse, maksimaliai išnaudoti atotrūkį tarp valdžios bei visuomenės ir panašiai.

Parengta pagal:

Ališauskienė M. Keturiasdešimtmečių vidutinybių karta su sovietinėmis vertybėmis?

Herman J. Trauma and Recovery. New York, 1992.

Mitkiewicz L. Kauno atsiminimai 1938-1939, 2002. [Leonas Mitkievičius (Leon Mitkiewicz) – pirmasis (ir paskutinis) tuometinis Lenkijos karo atašė Lietuvoje. Jo diplomatinio darbo Kaune atsiminimai  yra ypač vertingas istorinis dokumentas, juolab kad parašyti taikliai ir nešališkai. Memuaruose pateikta palyginti išsami to laikotarpio panorama, aprašomas aukštas Lietuvos kariuomenės pasirengimo lygis, Lietuvos karinės vadovybės sugebėjimai, apibūdinama Kauno visuomenė.]

Navaitis A., dimisijos plk.ltn. Lietuvos kariuomenės tragedija. 2008 m. lapkričio 21 d.

Sun Tzu  [= Sun Dzi;  孫子].  Karo menas. Kaunas, 2007.

https://info.publicintelligence.net

https://www.britannica.com/biography/Vegetius