Antrajoje Algimanto Katiliaus knygos „Tremtinio užrašai“ dalyje aštuoniolikametis paauglys pasakoja apie savo gyvenimą pabėgus iš Sibiro ir besimokant Utenos berniukų gimnazijoje 1948–1951 metais, esant pačiam Stalino režimo įkarščiui, kai buvo įvykdytas ne vienas šiurpus nusikaltimas prieš lietuvių tautą.
Leidinys skirtas plačiam skaitytojui ratui, o ypatingai jaunimui. Bendraamžio žodžiais, paaugliai išgirsta kaip sovietmečiu buvo varžoma žmogaus ir žodžio laisvė, kaip jaunas žmogus buvo verčiamas laviruoti tarp sovietinio saugumo pinklių ir deginančio troškimo kovoti už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę.Atitinkančiuose to meto tikrovę dienoraščiuose atsiskleidžia ne tik išskirtinė jaunuolio asmenybė, iš jų skaitytojas sužino to meto tikrovę, susipažįsta su istoriniais įvykiais, iš pirmų lūpų išgirsta apie 1948 ir 1949 metais vykdytus trėmimus, susipažįsta su Utenos jaunimo gyvenimo būdo savitumais, sovietinėmis švietimo ir pinigų pertvarkomis, taip pat KGB saugumo veikimo būdais ir partizanų kovos ypatumais.
