L.V. Medelis. Marksas gyvas, šmėkla žavinga ir dar pavojingesnė

Plona knygelė su dviejų barzdotų vyrų bareljefo vaizdu raudoname viršelyje.  Išleista Vilniuje 1974 metais milžinišku, lyginant su mūsų dienomis,  20 000 egzempliorių tiražu. „Ši nedidelė knygutė verta ištisų tomų: jos dvasia lig šiol gyvena ir jos įkvėptas žengia į priekį visas organizuotas ir kovojantis civilizuoto pasaulio proletariatas“.  Tokiais viso „civilizuoto pasaulio proletariato“ vado V. Lenino žodžiais brošiūra pristatoma anotacijoje. Antikvariate atsidūrusi knygelė kažkada priklausė Vilniaus 40-os vidurinės mokyklos bibliotekai ir, sprendžiant iš pabraukymų pieštuku ir parkeriu, buvo intensyviai (žinia, privalomai) studijuojama. Tai K. Markso ir F. Engelso „Komunistų partijos manifestas“.

Vyresnioji karta atmintyje atgamins pirmą sakinį-štampą, parašytą prieš 169 metus: „Šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla“. Štai ji, komunistinė klasika.  Atrodo,  pasidariusi plastinę operaciją, šmėkla ir šiandien tebeklaidžioja  po globalųjį pasaulį, tik jau liberalkomunizmo  pavidalu.  Du terminai, du žodžiai, jau seniai nemadingi ir retokai girdimi viešumoje, o čia dažniausiai vartojami yra  proletariatas ir buržuazija.  Viena socialinė grupė marksizmo požiūriu yra  geriečiai, kita – blogiečiai. Šiandien nebėra nei buržujų, nei proletarų. Gelbsti „naujakalbė“. Pas mus yra verslininkų, darbdavių, oligarchų,  ūkininkų, darbuotojų, darbininkų… Nėra varguolių proletarų, ši sąvoka nebevartojama, nes ji apimtų labai plačius visuomenės sluoksnius, net IT specialistus, žurnalistus ir politikus  bei kitus „protinio darbo proletarus“… Nes „tam tikra buržuazijos dalis nori išgydyti visuomenės negeroves, kad tuo sutvirtintų buržuazinės visuomenės egzistavimą.  Čia priklauso ekonomistai, filantropai, humanizmo skelbėjai, dirbančiųjų klasių padėties gerintojai, labdarybės organizatoriai, gyvulių globos draugijų nariai, blaivybės draugijų steigėjai, visokių rūšių šunreformatoriai…(p. 56) Nejuokinga, „Manifeste“ inteligentija priskiriama buržujams. 

Ar toli XIX amžius

„Manifestą“ verta atsiversti ir jo tiesas palyginti su tuo, ką šiandien girdime iš artimų  ir  tolimų tribūnų. Peržvelkime dar keletą (tik) citatų, turėdami galvoje  terminologijos pokyčius, gamybos, prekybos, rinkų globalumą; o kad būtų lengviau susivokti, įžvelgti, kaip netoli šiuolaikinė civilizacija atitrūko nuo XIX amžiaus, kad politkorektiški išliktume neskausmingai, pakeisime tuos bjauriai skambančius buržuazijos ir proletariato terminus (ir tiktai juos) labiau dabarčiai tolerantiškais sinonimais (norintys gali pasitikslinti citatas nurodytame „Manifesto“ leidime; skliaustuose – puslapio numeris):

• Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visus stambiųjų verslininkų reikalus (29).
• Eksploatuodamas pasaulinę rinką, globalusis verslas sukosmopolitino visų šalių gamybą ir vartojimą.  Iš po pramonės kojų jis išmušė nacionalinį pagrindą. Nacionalinės pramonės šakos sunaikintos ir kasdien vis toliau naikinamos. Jas išstumia naujos pramonės šakos, kurių įvedimas darosi gyvybinis visų civilizuotų nacijų klausimas (30, 31).
• Verslo koncentracija sutankino gyventojus, centralizavo gamybos priemones, sukoncentravo nuosavybę nedaugelio rankose. To būtina pasekmė buvo politinė centralizacija (32.)
• Darbininkai neturi tėvynės. Negalima iš jų atimti to, ko jie neturi (46).
• Nacionalinis tautų atskirumas ir jų priešingumai vis labiau ir labiau nyksta, esant prekybos laisvei, pasaulinei rinkai, pramonės gamybos ir ją atitinkančių gyvenimo sąlygų vienodumui (46).

Pastebėkime,  kad šiuolaikinių „buržujų“, „kapitalistų“ ir „proletariato“ santykiai ir tų santykių pobūdis seniai yra kitoks. Marksas ir Engelsas rašė, kad kai kuriais atvejais darbininkų interesai buvo pripažinti, pavyzdžiui, dešimties valandų darbo dienos įstatymas Anglijoje. Tai, be abejo, liudija civilizacijos pažangą – per daugiau nei pusantro šimto metų darbo diena sutrumpėjo dviem valandomis.  Gal dėl to, kad Vakarų kapitalistai iš kartos į kartą buvo mokomi kruvinų maištų, sukilimų, revoliucijų pavyzdžiais, todėl suprato, kad devynis darbo jėgos kailius lupti kvaila ir nesaugu, o pelnu reikia dalintis. Jie to išmoko. Jie pasinaudojo kai kuriomis socialistinėmis idėjomis, ir socialinė nelygybė palyginti su devynioliktu amžiumi akių taip nebado.

Kitaip, bet socializmas

Siekdamas savo tikslų, globalusis verslas, problemas sprendžia kitaip ir pradeda statyti pasaulinį socializmą bolševikiniu pavyzdžiu. Klasikai Marksas ir Engelsas toliaregiškai numatė tolesnę kapitalizmo eros raidą link liberalaus komunizmo. Tai neginčijama: kosmopolitinama gamyba;  ribojamas valstybių suverenumas; nė neslepiama, kad ES turėtų tapti viena valstybe su centralizuota valdžia; siekiama panaikinti tautų „atskirumą“ ir tautiškumą (nacionalizmą); įtvirtinamas laisvas darbo jėgos judėjimas, kai „darbininkai  neturi tėvynės“, praranda kalbą, kultūrinę tapatybę, tapdami tiktai didelio mobilumo darbo jėga;  puolimas prieš vadinamąją tradicinę šeimą (pratinant prie minties, kad yra  ir NEtradicinė šeima), nes ji yra kliūtis – svarbiausia tautiškumo, papročių, etikos sergėtoja, puoselėtoja ir perdavėja  kitai kartai… Abstraktus rūpestis visuomenės gerove lengvai paverčiamas iškreiptu rūpesčiu žmogaus teisėmis (vaiko, moters, LGBT ir t.t.), kurios dar pastiprinamos baudžiamuoju kodeksu. Persekiojant patyčias, smurtą šeimoje, rasizmą ir pan., kartu nukreipiamas dėmesys nuo tokių elementarių žmogaus teisių kaip orus pragyvenimo lygis. Lyg ir nepastebima, kad kovojant už „mažumų“ teises pažeidžiamos daugumos teisės.

Politkorektiškumas silpnaregiams

Filosofas, rašytojas Umbertas Eko (Umberto Eco) siūlo pažvelgti į amerikietiškojo  politkorektiškumo (political correctness) principą. Tas principas (kaip ir europietiškasis – LM) verčia tolerantiškai pripažinti bet kurį kitoniškumą – religinį, rasinį ir seksualinį. Kartu jis tampa nauja fundamentalizmo forma kuri, teigia Eko, ritualo lygmeniu kanonizuoja kasdienio bendravimo kalbą, raidę iškelia aukščiau dvasios – diskriminuoti galima net akluosius, tačiau privaloma  delikačiai juos vadinti „silpnaregiais“. Ypač lengva diskriminuoti tuos, kurie nukrypsta nuo įpareigojimo laikytis politically correctness taisyklių.

Taigi, matome gana paradoksalų reiškinį – globalusis kapitalizmas  perima totalitarinio komunizmo terminologiją, idėjas, o iškreipta informacija ir masiška propaganda blokuoja kritišką, kūrybišką asmenybės mąstymą  bei veiksmus. Kartu perimami lyderiai ir, atrodo, neblogai jiems atsilyginama. Pavyzdžiui, Manuelis Barozas (José Manuel Durão Barroso), 10 metų vadovavęs Europos Komisijai (beje, jaunystėje buvęs kompartijos narys),  prieš metus ėmė darbuotis investiciniame banke „Goldman Sachs“. 2005 m. buvęs Vokietijos  kancleris Gerhardas Šrioderis (Gerhard Fritz Kurt Schröder ) nusipelnė  Rusijos koncerno „Gazprom“ stebėtojų tarybos pirmininko kėdės.  Europos Sąjungos vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Federika Mogerini (Federica Mogherini) buvusi Italijos komunistinio jaunimo lygos lyderė, palankiai žiūri į šiandieninę Rusiją ir galima kirsti lažybų, kad ji taip pat nebus pamiršta. Vokietijos kanclerė Angela Merkel neseniai pareiškė, kad JAV paskelbus papildomas sankcijas Rusijai, jeigu nuo to kentės Vokietijos pramonė, bus imtasi atsakomųjų priemonių prieš Valstijas. Taigi, kapitalo interesai – aukščiau visko.

Požymių, kad komunizmo šmėkla – tiesa, pasidažiusi ir apsigobusi spalvinga skraiste –vis dar gyva, galima rasti daugiau. Bet ateities horizontai, einant ta pačia vaga, ne mažiau įdomūs.

Garsusis fizikas Stivenas Hokingas (Stephen William Hawking) teigia, kad jeigu žmonija nori išgyventi, ji per artimiausius trisdešimt metų privalo pradėti kraustymąsi į Mėnulį ir Marsą, nes mūsų planeta pernelyg ankšta, priteršta, praradusi gamtinius resursus. Persikėlus keliems tūkstančiams žmonių, civilizacija būtų išgelbėta. Manykim, į Naująjį pasaulį pirmieji išvyktų „konkistadorai“ ir „landsknechtai“. Nemokamai.  Jiems garbė ir nuodėmių atleidimas. Likusiems labiau rūpėtų bilietų kaina. Žvelgiant iš nūdienos, geriausias vietas laive užimtų tie, kuriems pinigai nėra problema. Dauguma jų nė nesugebėtų į sieną įkalti vinies, bet argi tokie įgūdžiai reikalingi gelbstint žmonių civilizaciją?

Naujieji viduramžiai šiandien

Optimistiškesnės (bet ne optimistiškos, tokių nėra) prognozės – ne fizikų.  Filosofą, rašytoją, mokslininką Umbertą Eko, sociologą Zigmuntą Baumaną  (Zygmunt Bauman), filosofą Ulrichą Beką  (Ulrich Beck)  suartina požiūris į Europą ir pasaulį, į šiandieninį laikmetį, kaip naujuosius viduramžius. Jie lygina šiandienos kultūrinę-socialinę situaciją su žlugusios Romos imperijos. Galingas darinys byra iš vidaus labiausiai dėl savo sudėtingos  struktūros ir plūstančių barbarų nuolatinio spaudimo. Remdamiesi samdiniais, naujieji feodalai kaip transnacionalinių korporacijų ir investicinių fondų pagrindiniai akcininkai dalinasi pasaulį. Vadinamieji hibridiniai karai, pažeidžiant visas taisykles  ir susitarimus, nebeskelbiami, todėl niekada nežinoma, kuriame pasaulio kampe karas jau prasidėjo, vyksta, ar jau nebe. Naujųjų feodalų veidus pamatysite (jei pamatysite) rečiau nei kokio vis dar gyvuojančio tikro karaliaus. Saugomi nuosavų karinių dalinių jie slepiasi už aukštų sienų, už veidrodinių stiklų,  už apsauginių griovių ir  šiuolaikinių pakeliamųjų tiltų. Tačiau  naujųjų feodalų  veikla ir įtaka nebeslepiama. Ji tokia stipri, kad suabejojama net valstybinių struktūrų veiklos teisėtumu ir įstatymų leidėjų nešališkumu. Vadinasi, imama abejoti ir valstybe. Taip nuolat atlaisvinama erdvė naujai valdžiai ir naujiems įstatymams.

Siekiant toliau plėsti globalią „laisvąją rinką“ ekonominiai transnacionaliniai tinklai žlugdo „senas“ tautines valstybes, šitaip išvalydami, atlaisvindami  pasaulinę socialinę erdvę gamybai – neribotam prekių ir paslaugų vartojimui (pagal Eko).

De jure  valstybės  nesunaikinamos, de fakto jos išnyksta kaip savarankiški politiniai dariniai, nes tarptautinis kapitalas suinteresuotas, kad valstybės būtų silpnos. Jos tik privalo užtikrinti  minimalią būtiną verslui tvarką ir nekelti rūpesčio laisvam globalių korporacijų veikimui. Nacionalinės valstybės piliečiai  tokią valdžią tebelaiko socialiai atsakinga už viską, pirmiausia  saugumą ir gerovę, nors  taisykles diktuoja viršvalstybinės struktūros (pagal Baumaną).

Naujojo feodalizmo „senjorais“ reiškiasi investiciniai fondai ir transnacionalinės korporacijos,  jų vasalai – valstybės, kovoja  už „vieningą prekinį pasaulį“.  Dar vienas svarbus liūdnai komiškas dalykas: tiek politinis elitas, tiek platūs visuomenės sluoksniai, apsvaiginti korporacijų kontroliuojamų  masinės propagandos priemonių, nuoširdžiai tiki savo reikšmingumu, apsimesdami, kad taisyklės nepasikeitė. Taigi, klasikiniams viduramžiams būdinga visuomenės socialinė struktūra postmoderno laikais apima visą žmoniją. Visuomenė globalizuojasi, iš esmės likdama griežtai struktūrizuota, hierarchiška. Orientyrai jai nustatomi  „iš viršaus“ (pagal Beką).

Tokioje visuomenėje socialinė nelygybė didėja iš esmės keičiantis mentalitetui. Mūsų epochą geriausiai apibūdina totalus individo ir visuomenės nepasitikėjimas savimi, aplinkiniu pasauliu ir ateitimi. Tautinė valstybė pakeičiama miestų valdžia  ir tarptautinių korporacijų vasalitetu. Niekas taip gerai neformuoja pasaulio vaizdo kaip „Holivudas“.

Tokius bendrus Naujųjų Viduramžių bruožus regi Eko, Baumanas ir Bekas. Norėtųsi, kad šių vyrų įžvalgos būtų klaidingos, tačiau realus paveikslas optimizmo nekelia.

Kur šiame paveiksle yra (bus?) Lietuva? Kam tai rūpi? Kokiais kriterijais reikia vertinti mūsų valstybines nuostatas?  Gairės bado akis, tereikia pažvelgti kurlink valdantieji kreipia mūsų valdančiuosius, tarkim,  vien klausimais apie kalbą, šeimą, žemę, istoriją, tėvynę…