V. Sinica. „Savi šaudė į savus“? Kas rašo Lietuvos istoriją?

Prasmingam pokalbiui apie istorijos politiką reikia tikėti, kad istorijoje konkrečiais klausimais egzistuoja ir tiesa, o ne vien tik įvairios nuomonės ir interpretacijos. Kiekviena interpretacija gali ir turi būti įvertinta santykyje su tiesa, ir kiekvienas vertinimas – su valstybinės sąmonės būtinybe.

Istorijos politika vadinkime nuoseklias valstybės pastangas stiprinti konkrečius istorijos aiškinimus ir nustatyti, kokie istorijos aiškinimai šalyje yra absoliučiai nepriimtini. Visame pasaulyje tokios pastangos remiasi gana paprasta logika. Pirma, beveik visos mūsų dienų valstybės yra modernios tautinės valstybės, įsteigtos tautos apsisprendimo teise. Antra, tautinėje valstybėje neturi būti jokio tautinio grynumo, bet siektinas kuo didesnis piliečių bendro tapatumo jausmas. Trečia, tautinis tapatumas milžiniška dalimi visur yra nulemtas bendros istorinės atminties suvokimo. Ketvirta, kiekviena stabilios, solidarios ir lojalios visuomenės siekianti valstybė siekia ir piliečius vienijančios, o ne skaldančios istorinės atminties.

Ne paslaptis, kad tokios pastangos liberaliausiai visuomenės daliai visai nesuprantamos. Ir Lietuvoje jos buvo demonizuotos. Kaip 2011 metais įspėjo profesorius Alvydas Jokubaitis, „praeities prisiminimai liberalams yra privatus reikalas, o užuominos apie tautos, visuomenės ir bendruomenės atmintį atrodo kaip moralinio individualizmo išdavystė. Jų nuomone, atmintį gali turėti tik individai, o ne tauta, visuomenė ar valstybė“. Tas buvo akivaizdu ir praktikoje. Praėjusios kadencijos Seimui svarstant istorinės atminties įstatymą, liberalė Dalia Kuodytė skelbė, kad „„nėra tokio dalyko kaip istorinė atmintis“ ir „nėra tokio dalyko kaip istorinės atminties politika“. Panašiai aiškino ir nemaža dalis Lietuvos istorikų, publicistikoje ir akademiniuose tekstuose kartoję, kad istorijos politika yra autoritarizmo bruožas, nesutinkamas ir nepriimtinas demokratinėse valstybėse. Nors ES šalių praktika akivaizdžiai neigia tokius aiškinimus, Lietuvoje telkiančios istorijos politikos iki šiol bijoma ir baidomasi.

Prisidengiant baime, kad neva bus kišamasi į istorikų tyrimų laisvę, yra visomis priemonėmis kovojama prieš telkiančio istorinio pasakojimo kūrimą ir stiprinimą. Tai daryti labai lengva, nes sovietmetį išgyvenusi visuomenė yra ir taip labai stipriai suskaldytos istorinės atminties. Mūsų visuomenėje beveik tiek pat žmonių partizanus laiko didvyriais ir banditais, beveik tiek pat žmonių sovietmetį laiko naudingu ir pražūtingu, beveik tiek pat žmonių didžiuojasi prieškario Lietuvos pasiekimais ir laiko ją nesėkme.

Taigi tautą skaldančią atmintį ir taip visada turime. Dėl jos nieko nereikia daryti, ją natūraliai sukuria skirtingos patirtys, tėvų, senelių išgyvenimai ir pasakojimai. Kuo ankstesnių laikų istorija, tuo mažiau ja domimasi ir tuo mažiau tvirti įsitikinimai, kaip ją vertinti. Pats tvirčiausias ir nepakeičiamas istorijos šaltinis žmonėms visada yra gyvoji atmintis – liudininkų, ypač artimųjų pasakojimai. Jeigu tokie yra – jų ugdomą supratimą pakeisti labai sunku. Bet gyvoji istorija kaip tik ir yra labai fragmentiška ir skaldanti. Vienų seneliai buvo partizanai, kitų stribai, treti tiesiog bandė išgyventi apsimesdami, kad okupacijos ir karo nėra. Visi jie pasakoja visiškai skirtingus pasakojimus. Ir tai atsispindi mūsų sąmonėje. Suskaldyta istorinė atmintis reiškia suskaldytą ir nesolidarią visuomenę. Tačiau valstybė nieko nedarė, kad tai pakeistų. Priešingai, savo neveikimu ji leidžia klestėti vis didesniam pliuralizmui net svarbiausiais mūsų istorijos klausimais.

Žinoma, iškyla politinis paradoksas: tokioje visuomenėje kurti telkiančią istorijos politiką yra sunku ir nepopuliaru, nors dėl tos pačios priežasties ir labiausiai reikalinga. Jokia valstybė nėra suinteresuota palaikyti tokios istorinės sąmonės būklės, kokia šiandien yra Lietuvoje, ypač pavojingos karinės grėsmės akivaizdoje. Tačiau pasyvumas nesukuria vakuumo. Kiekvienos valstybės istoriją neišvengiamai kažkas rašo ir, tikėtina, perrašo. Tai gali vykti šalies viduje ir gali vykti kaimynystėje. Gali būti naudinga valstybei ir gali ją griauti. Suskaldyta atmintis yra puriausia dirva, į kurią nusėda priešiškų valstybių pasakojimai.

Ką reiškia vartoti žodžiai „valstybei naudinga atmintis“? Istorija ne tik telkia arba skaldo visuomenę, kas jau minėta, bet ir legitimuoja valstybės teritorines pretenzijas ir patį valstybingumą. Lygiai taip pat istorinis pasakojimas gali skelbti, kad valstybės valstybingumas neturėjo jokio istorinio pagrindo. Deja, bet dalis istorikų nejaučia absoliučiai jokios atsakomybės šiuo klausimu. Tobulas pavyzdys – ne taip seniai nuskambėjusi tezė, kad „iki Jablonskio nebuvo lietuvių tautos”. Esą tik XX a. pradžioje buvo sukurta tauta. LDK ir ATR jos nebuvo. Jei nebuvo tautos, tai negalėjo būti ir nutautinimo, negalėjo būti polonizacijos Abiejų Tautų Respublikoje ir rusifikacijos Carinėje Rusijoje. Negalėjo būti ir istorinės teisės į valstybės atkūrimą, negalėjo būti ir tautos apsisprendimo teisės. Kas apsisprendžia, jei tauta dar tik kuriasi?

Valstybę silpninančių mitų kūrimas, populiarinimas ir sklaida mūsų kaimynystėje ir pačioje Lietuvoje yra tapęs kone respektabilia veikla: kam hobiu, o kam ir pragyvenimo šaltiniu. Tarkime, kad istorijos perrašymas yra užsienio ar vidaus jėgų pastangos Lietuvos visuomenėje ar tarptautinėje bendruomenėje paskleisti melagingą istorijos versiją. Kaip taisyklė, tokios pastangos beveik visada nukreiptos prieš LIetuvos valstybę, prieš jos legitimaciją ir jos visuomenės susitelkimą. Faktiškai niekas nebando pagrąžinti Lietuvos istorijos, bet daug kas bando ją juodinti. Šios pastangos gali atrodyti chaotiškos, bet darosi vis akivaizdžiau, kad taip nėra. Vietoje tikrosios Lietuvos istorijos, beje, iki šiol Lietuvos mokyklose dėstytos tiesiog kaip faktinės informacijos, be sąmoningų valstybės pastangų formuoti tapatumą ir patriotinį prisirišimą, šiandien yra įvairiais būdais siūlomas naujas, jei ne visos, tai bent XX amžiaus Lietuvos istorijos pasakojimas.

Rusijos grėsmės akivaizdoje buvo pripažintas ir šis reiškinys, ir tai, kad reikia jam priešintis. Deja, tai daugeliu atveju virto parodomąja veikla. Vienintelė grėsmė, kurią drįstama pripažinti yra Rusijos skleidžiama antivalstybinė propaganda. Valstybė kuria strategijas, kaip su tuo kovoti, finansuoja žiniasklaidą, kad imtųsi priemonių, kariuomenė sukūrė tam departamentą, saugumas stebi įstaigas ir asmenis, kurie imasi skleisti melą apie istoriją. Bet nemaža dalimi vyksta ir kovos imitacija, nes tuo pačiu metu oficialiai atsisakoma pripažinti, kad didžioji dalis istorijos perrašinėtojų veikia čia, Lietuvoje, ir visai nebūtinai Rusijos užsakymu.

Vienintelis pripažintas ir pagal BK 170 straipsnį nubaustas už tokią veiklą yra Algirdas Paleckis, sakęs, kad Sausio 13 dieną Lietuvoje savi šaudė į savus. Sausio 13-osios įvykiai ir yra kone vienintelis mūsų istorijos puslapis, kurį dar drįstama apginti nuo melo ir akivaizdaus perrašinėjimo. Daugybe kitų klausimų akivaizdi propaganda yra toleruojama žodžio laisvės vardu. Ir ta propaganda labai dažnai kartoja iš esmės visiškai tą patį Algirdo Paleckio Lietuvos istorijos naratyvą – savi šaudė į savus. Trumpai pažvelkime į kelis populiarėjančius ir sovietinę „istoriją” visiškai atkartojančius Lietuvos istorijos perrašinėjimo atvejus.

Pirmoji dėmesio verta tezė: „partizanai banditai“. Žinia, Lietuvoje ypač tarp vyresnių žmonių yra labai skirtingas požiūris į partizanus. Sovietmečiu stribai apsimetę partizanais siaubdavo kaimus, žudė žmones ir daug kas nuo jų nukentėjo nekaltai. Taip pat daug žmonių, kurie bandė prisitaikyti prie sovietų režimo ir jį remti, patyrė partizanų represijas pagrįstai ir pelnytai. Partizanai laikė, kad turi teisę į karo lauko teismą, nes laisvos Lietuvos įstatymai kiekvieną bendradarbiaujantį su užsienio jėgomis baudė mirtimi, o jie – partizanai – buvo vieninteliai pasiskelbę laisvos Lietuvos atstovai. Toks buvo žiauraus teisingumo pagrindimas. Daugybė žmonių vaikams ir anūkams paliko ir neigiamus asmeninius prisiminimus apie partizanus. Šiandien tuo naudojasi ne tik atskirus asmenis, bet visą jų kovą už laisvę paneigti bandantys žmonės. Skleidžiama tezė, kad partizanai buvo tiesiog banditai, siautėję miškuose, suvedinėję asmenines sąskaitas. Parašyta daug straipsnių prieš paskutinį partizaną Antaną Kraujalį, ne vienas jų bandytas paversti žydšaudžiu, reikalauta nuimti paminklus ir kitus atminimo ženklus. Tokius straipsnius rašė ir įtakingi žmonės, pavyzdžiui, signatarai Jurgis Jurgelis ir Rimvydas Valatka. Nežinia, ar patys pastebėdami, kad kartoja sovietinę retoriką.

Istorijos perrašymui čia padeda net prokuratūra, išteisinanti partizanų žudikus. Ne taip seniai teismas Lietuvoje pareiškė, kad stribai vykdė galiojančius to meto įstatymus. Pasaulis apverstas aukštyn kojomis: nepriklausomos Lietuvos teismai pripažįsta okupacinės valdžios įstatymų teisėtumą. Dar daugiau, jie pripažįsta sovietinių įstatymų viršenybę prieš iki karo laisvoje Lietuvoje galiojusį baudžiamąjį kodeksą bei 1934 m. priimtą „Tautai ir valstybei saugoti įstatymą“, skelbiantį, kad kolaboruojantis su kitos valstybės institucijomis prieš Lietuvos valstybę, už išdavystę baudžiamas mirties bausme. Kas tai, jeigu ne tobulas istorijos perrašymo pavyzdys? Pagal šį absoliučiai sovietinį aiškinimą partizaninio karo laikotarpiu skirtingai sovietų režimą vertinę žmonės kariavo tarpusavyje, o ne okupuotos Lietuvos Respublikos piliečiai kovojo prieš okupantus. Vyko ne partizaninis pasipriešinimas, o pilietinis karas. Taigi ir vėl savi šaudė į savus.

Antroji tezė: „Birželio sukilimą rengė žydšaudžiai”. Rusijos seniai skleidžiamas melas apie neva fašistines Baltijos valstybes maitinamas „nacių medžiotojų“ iniciatyvomis. Iš lietuvių mėginama padaryti žydšaudžių tautą. Negalint meluoti, kad žudė visi, bandoma įteigti, kad žudė geriausieji iš mūsų – sukilėliai, laisvės kovotojai, tie, kurie organizavo gynybą ir dėjo galvas. Vienas po kito sukurpti skandalai dėl neva Holokaustą palaikiusių Juozo Brazaičio, Juozo Noreikos, Kazio Škirpos. Visai neseniai DELFI paskelbtas visiškai skandalingas tekstas, kuriuo holokausto ideologais paskelbti ir Antanas Maceika, Petras Klimas ir kiti šviesiausi prieškario Lietuvos žmonės.

Skleidžiant šį melą naudojamasi tuo, kad visuomenėje beveik nieko nežinoma šia tema. Lengva perrašinėti istoriją, kurios ir taip nelabai kas žino. Birželio sukilimas ir Laikinoji vyriausybė yra kaip tik tokia spraga istorijos mokyme. Dauguma vadovėlių apie tai užsimena vos pora pastraipų, nemini tūkstantinių sukilimo dalyvių aukų, o svarbiausia – net nebando paaiškinti Laikinosios vyriausybės santykio su nacių Lietuvoje vykdytu Holokaustu. Žiniasklaidoje skleidžiami mitai nesusiduria su mokyklos suteiktomis žiniomis ir lieka nepaneigti. Taigi ir vėl kartojamos sovietmečio propagandos tezės. Ir vėl savi šaudė į savus: ne Lietuvą okupavę nacionalsocialistai, o patys lietuviai, savo iniciatyva ir pajėgomis šaudė savo bendrapiliečius žydus. Turime jau tris Algirdo Paleckio naratyvo atvejus.

Galiausiai trečioji, galbūt garsiausia, tezė: „1920 metais įvyko ne Vilniaus okupacija, o pilietinis karas”. Ją, berods, 2009 metais iškėlė garsusis istorikas Alfredas Bumblauskas. Pagal ją, kai Liucjenas Želigovskis sudarė lietuvių diviziją ir apsimetė, kad tai tikrieji lietuviai nori pasiimti Vilnių, tai po beveik šimto metų A. Bumblauskas sugalvojo, kad L. Želigovskis visgi nemelavo ir šiandien kartoja jo melą. Senalietuviai, norėję atkurti ATR, tiesiog kovojo prieš jaunalietuvius, norėjusius modernios tautinės valstybės. Ir vėl jokios okupacijos, ir vėl savi šaudė į savus. Tokiu atveju Lenkija teisi ir okupacijos nebuvo. Tokiu atveju nebuvo kalta ir Vilniaus kraštą per II pasaulinį karą mėginusi reokupuoti Armija Krajova. Tokiu atveju teisi ir Rusija, sakydama, kad Vilnių Lietuvai padovanojo Stalinas. Tikrai padovanojo, jei jis Lietuvai nepriklausė teisėtai istorine teise, kaip istorinė Lietuvos sostinė, niekada iki okupacijos nebuvusi Lenkijos miestu. Iš pažiūros nekaltos mintys turi plačias politines pasekmes. Vienos šalies propaganda maitina kitos šalies propaganda, o dirvą tam paruošia mūsų pačių istorikai ir politikai.

Šis mitas, nors galbūt akivaizdžiausias mūsų visuomenei, labai patiko mūsų politikams. Dėl šventos meilės Lenkijai tapo įprasta žodį „Vilniaus okupacija“ trinti iš istorijos vadovėlių, viešų kalbų, istorikų knygų kaip politiškai nekorektišką. Visai neseniai Vilniaus savivaldybė priėmė Vilniaus atminties kultūros programą, kurioje nė vienoje vietoje nepaminėtas okupacijos faktas, o vietoje jo tiesiog neutraliai parašyta: „Želigovskio kariuomenė užėmė Vilnių“. Kas tas Želigovskis ir kaip mes tai vertiname, programoje neatsispindi. Taip perrašyta istorija iš viešų diskusijų virsta oficialios politikos dalimi.

Atskirais visiems žinomais pavyzdžiais nesunku parodyti, kad Lietuvai šiuo metu nuosekliai siūlomas istorinis pasakojimas, kurio pagrindinis motyvas: savi šaudė į savus. Savi šaudė į savus Sausio 13-ąją, viso partizaninio karo laikotarpiu, per Birželio sukilimą ir nepriklausomybės kovose prieš Lenkiją. Iš esmės, kada tik lietuviai stojo ginti savo nepriklausomybės, vietoje kovos su okupantu jiems pavykdavo tik šaudyti savus. Turbūt nereikia sakyti, kad tai neįkvepia nei didžiavimosi tokia valstybe, nei motyvacijos imtis ginklo ją ginant. Juk istorija gali parodyti, kad ir vėl tik šaudėm savus. Stebėdami iš pažiūros nekaltus aiškinimus apie mūsų istoriją, turėtume matyti ir šią gilesnę potekstę. Būtent tokia yra kaina Lietuvos pasyvumo, nekuriant jokios telkiančios istorijos politikos. Kai nerašai savo istorijos, už tave ją parašo kiti.

Pranešimas, skaitytas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Adolfo Damušio demokratijos studijų centro rengtose politinių studijų dienose „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ 2017 m. birželio 17 d.