Gegužės 11 ir 30 dienomis vyks renginiai, skirti Tado Kosciuškos atminimui paminėti. 2017 metais minimos Tado Kosciuškos – Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Prancūzijos ir JAV nacionalinio didvyrio 200-osios mirties metinės. Šie metai Lenkijoje yra paskelbti Tado Kosciuškos metais. Balandį panašią rezoliuciją vienbalsiai priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, o Tado Kosciuškos 200-osios mirties metinės yra įtrauktos ir į UNESCO 2016–2017 metais minimų sukakčių sąrašą.
Tadas Kosciuška (lenk. Tadeusz Kościuszko) gimė 1746 metais Merečovščiznos kaime dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Mokėsi pijorų kolegijoje Liubešive, po to Riterių mokykloje Varšuvoje, vėliau su karaliaus stipendija išvyko į Versalio karo akademiją Paryžiuje. Čia kunkuliuojantis politinis gyvenimas suformavo Kosciuškos politines pažiūras. Apie tai rašė ir jis pats: „Per penkerius metus svetimuose kraštuose suvokiau, ko reikia ilgalaikei, stabiliai visų laimei…“.
Tadas Kosciuška nuolat gilino savo žinias – Nyderlanduose mokėsi tiltų statybos, keliavo po Angliją, Šveicariją, Saksoniją, apsilankė Apeninų pusiasalyje. 1774 m., gavęs artilerijos kapitono laipsnį, grįžo į tėvynę. Tačiau, neradęs sau tinkamos veiklos, po metų išvyko į JAV dalyvauti kovoje už šios šalies nepriklausomybę: statė įtvirtinimus Filadelfijoje, šiaurės amerikiečių kariuomenės stovyklose, didvyriškai kovėsi mūšio lauke. Už nuopelnus JAV Kongresas Tadui Kosciuškai suteikė pulkininko, o vėliau ir brigados generolo laipsnį.
Tadas Kosciuška svajojo ir aktyviai kovojo už Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybę. Jis pasižymėjo Lenkijos ir Rusijos karo metu (1792 m.) mūšiuose prie Zelenicų, ypač prie Dubenkos. 1793 m. išvyko į Paryžių prašyti Prancūzijos revoliucinės vyriausybės paramos, tačiau jos negavo ir tragiška šio karo baigtis buvo nulemta.
1794 m. kovo 12 d. Lenkijoje prasidėjo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Po kelių savaičių jis persimetė ir į Lietuvą. Atvykęs į Gardiną, Tadas Kosciuška, laišku kreipėsi į karius: “Lietuva! Mano kraštiečiai ir gentainiai! Gimiau jūsų žemėje, nuoširdi meilė tėvynei žadina manyje ypatingą palankumą tiems, tarp kurių pradėjau gyvenimą…“ Sukilimo metu labai pravertė Kosciuškos įgyta karo patirtis Amerikoje ir jo fortifikacijos žinios. Iš pradžių sėkmė lydėjo sukilėlius. Tado Kosciuškos vadovaujami daliniai prie Raclavicų sutriuškino rusų kariuomenę ir tai leido sukilėliams geriau organizuoti savo pajėgas ir pelnyti valstiečių paramą. Tačiau jėgos buvo nelygios.
Po pralaimėjimo prie Macejovicų, sunkiai sužeistas Tadas Kosciuška buvo paimtas į nelaisvę ir kalinamas Petropavlovsko tvirtovėje Peterburge. Atgavęs laisvę, 1796 m., išvyko į JAV. Po dviejų metų sugrįžo į Paryžių ir visa galva pasinėrė į darbus – rūpinosi įvairiais emigrantų reikalais. 1817 m. spalio 15 d. mirė Šveicarijoje (Zoloturne), kur praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Palaidotas Krokuvoje Vavelyje.
Visą gyvenimą Tadas Kosciuška liko ištikimas jaunystės idealams: prigimtinė žmogaus laisvės idėja tapo kelrode žvaigžde, nurodžiusia jam ir ateities kartoms kovos už prarastą viltį, už nepriklausomą šalį, už įvairių tautų ir šalių laisvę bei lygybę, kelią.
2017 m. gegužės 11 d. VDU botanikos sode Kaune vyks Tado Kosciuškos minėjimo iškilmių inauguracija, organizuota Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva, bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija ir Kauno Aleksoto seniūnija. Renginyje dalyvaus diplomatinio korpuso, Kauno miesto savivaldybės atstovai ir miesto gyventojai.
Minėjime numatyta istoriko prof. Valdo Rakučio paskaita „Generolas Tadas Kosciuška – laisvę mylinčių Lenkijos, Lietuvos ir Amerikos tautų nacionalinis didvyris“ (lietuvių k.). Po pranešimo, svečiams bus pristatytas inscenizuotas XVIII a. pab. – XIX a. pr. karių pasirodymas, kuriame dalyvaus LDK 1-asis Didžiojo etmono pėstininkų regimentas (iš Ukmergės), Kauno karo istorijos klubas prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, LDK generolo Juzefo Beliako Lietuvos totorių karo istorijos klubas, 1-asis princo Albrechto lietuvių dragūnų pulkas (iš Klaipėdos), Kauno pavieto laisvieji šauliai, Aleksoto 4-ojo pėstininkų pulko voltižieriai, Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės Aleksoto 212 kuopa. Po pasirodymo buspasosintas medelis (bukas) Tadui Kosciuškai atminti.
Dar vienas vakaras, skirtas generolo Tado Kosciuškos 200-osioms mirties metinėms paminėti, įvyks gegužės 30 d. 18 val. Jašiūnų Balinskių dvaro rūmuose (J. Sniadeckio g. 2, Jašiūnų k., Šalčininkų r.). Vakaro programoje: žymaus istoriko prof. Alfredo Bumblausko paskaita apie Tadą Kosciušką (paskaita vyks lietuvių klaba) ir koncertas „Kościuszko plays Kościuszko”. „Bokun/Kościuszko Duo”. Klarneto ir gitaros duetas „Bokun/Kościuszko Duo” iš Lenkijos savo muzika siekia iš naujo atrasti kamerinės muzikos šedevrus – nuo Šuberto, XX a. prancūzų kompozitorių iki naujausios kamerinės ar solo muzikos. Koncerto metu Lietuvoje kartu su kitais kūriniais, skambės ir specialiai transkribuoti Tado Kosciuškos muzikiniai kūriniai.
Kodėl iš Lietuvos kilusio generolo Kostiuškos pavardę rašote lenkiškai?
Gintautas • 2017-05-09 07:59 Prisimenant T. Kosciuškos 200 mirties metines, gal bus prisiminta kaip jam lenkai klijuodavo “litwomano” etiketę, tikriausiai dėl to, kad jis save laikė lietuviu. Prisiminkime ką rašė T. Kosciuška laiške generolui Niesolovskiui (Niesolowski):… “…aš prašau Jūsų nusiųsti mane atgal į Lietuvą, jei nenorite visiškai mane atmesti ar laikyti netinkamu tarnybai. Aš esu tik lietuvis… Jei Jūs nepareikalausite Seime, kad mane grąžintų, Dievas žino, ką aš galiu padaryti, nes mane ima pyktis, kai pamanau, jog aš, lietuvis, tarnauju Karalystei (Lenkijai), kai ten, Lietuvoje, Jūs turite tik tris generolus…” Laiškas rašytas 1790 m. vasario 7 dieną. Įdomu, kaip suaugęs žmogus buvęs tokiu karštu lietuviu, per kelis metus tapo lenku ir dabar niekas net neužsimena, kad jis yra lietuvis. Prisiminkime Tamstos, kad ir žydai, ne visi kalba žydiškai ir išsibarstę po visą pasaulį vis vien yra žydai. Tad siūlau atsipeikėti ir mūsų istorikams ir politologams, žinoti, kad ir mes turime labai daug šaunių savo tautiečių, kurie jau nemokėjo lietuviškai, bet jautėsi lietuviais.
Labai idomi informacija, dekui. O kur butu galima suzinoti placiau apie jo laiskus? Gal yra kazkokios literaturos isleista, nes apie Kostiuska labai mazai ziniu tera, ir jis laikomas paprasciausiai lenku (kaip ir sakote). Tikrai butu pats laikas kazkiek placiau nusviesti placiajai visuomenei jo gyvenimo kelia ir palikima butent ne is lenkomanu poziurio
Yra vienoje knygoje išleisti tie laiškai. Be to jeigu Jūs rašote iš Los Anželo, tai tas laiškas yra Kongreso bibliotekoje Vašingtone, Nr. DK-435-5. O kokioje tiksliai knygoje yar tas laiškas patikslinsiu maždaug po mėnesio.
Gerbiamas Gintautai lauksiu patikslinimo…..ačių.
Ne viskas yra taip, kaip dabar dėstoma. Kas gi buvo vyskupas Ignotas Masalskis, kuris jautriai pavaizduotas Justino Marcinkevičiaus dramoje „Katedra“. Jis pertvarkė Vilniaus kunigų seminariją, įvedė Lietuvos istorijos dėstymą, siekė išplėsti parapijinių mokyklų tinklą Vilniaus vyskupijoje, parašė mokyklų nuostatus, kuriuose atsispindėjo švietimo idėjos, reikalavo, kad kunigai mokėtų lietuviškai, pateikė organizacinius Edukacinės komisijos principus. Bet dėl priešiškumo žiečpospolitos pasiruoštai 1791 Gegužės 3 d. konstitucijos projektui bei neparuoštam ir Lietuvai pražūtingo sukilimo Kosciuškos įsakymu Varšuvoje suimtas ir 1794 06 28 be teismo pakartas. 1795 m. vyskupo J. I. Masalskio palaikai pargabenti į Vilnių ir minioms raudant palaidoti katedros kriptoje.
Taip, todel ir reiketu placiajai visuomenei placiau apsviesti jo veiksmus ir gyvenimo kelia. Ne tik kad pagirti, bet visapusiskai ivertinti. Siai dienai apie ji labai mazai ziniu tera. Gintauto pranesta informacija idomi tuo, kad suprasti kuo jis save pats laike… Nes siandiena tokia pozicija, kad visi bent kiek zinomesni respublikos pilieciai laikomi is karto lenkais. Be jokiu abejoniu… Vat todel ir idomu, nes akivaizdu kad buvo ne visai taip. Buvo ir tada lenkomanu, bet buvo ir suprantanciu kas jie tokie, kur ju saknys, ir tai vertinusiu
Beje, atrodytų, kad LDK atsigavimo po Liublino unijos labiau už kitas šalis bijojo Lenkija. Tad panašu, kad tiek gegužės 3-osios konstitucijos rengimas, tiek tų visų sukilimų organizavimas buvo Lenkijos organizuotas LDK valstybinio karingumo “numurkdymo” tikslais vis “sukišant” per tuos jos periodiškai organizuotus sukilimus LDK atskirumo nuo Lenkijos valstybinį karingumą, jo jėgas į Maskvos nasrus… Tad šia prasme T. Kosciuškos pozicija nėra atskleista. Dabar išeitų, kad jis lietuvybei, kaip ir nėra kuo konkrečiai žymiau nusipelnęs.