„Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ filmo kūrėjų nuotr.

XIX amžiuje gyvenęs poliglotas, filosofijos daktaras, publicistas, poetas, keliautojas ir visuomeninis veikėjas Jurgis Zauerveinas (1831–1906) nepelnytai primirštas Lietuvoje, tačiau labai svarbus šalies istorijai. Iš Vokietijos kilęs Zauerveinas daugelį metų gyveno Mažojoje Lietuvoje, gynė lietuvių kalbą ir puoselėjo tautinį sąmoningumą, buvo aktyvus lietuvių judėjimo dalyvis, kūrė lietuvių kalba. Žmonės vis dar gieda pagal jo eiles „Lietuvninkai mes esam gimę“ sukurtą neoficialiu himnu laikomą patriotišką giesmę.

„Kino pavasaryje“ įvyko šios nepaprastos asmenybės gyvenimo istoriją pasakojančios animacinės dokumentikos „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ premjera.

Bendrai lietuvių, lenkų ir norvegų kurto filmo herojus aistringai kovojo už engiamų tautų teisę kalbėti ir rašyti savo gimtąja kalba. Visą gyvenimą jis nepailsdamas keliavo ten, kur labiausiai reikėjo jo pagalbos. Šalia kalbų puoselėjimo Jurgį Zauerveiną visuomet lydėjo ir jaunystėje užgimusi nelaiminga meilė savo mokinei, būsimai Rumunijos karalienei Elžbietai.

Filmą „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ režisavo norvegė A. Magnusen (Anne Magnussen) ir lenkas P. Bevskis (PaweB Dębski), prodiusavo Ž. Galego (Živilė Gallego), filmavo – operatorius Gvidas Kovėra.

Kuriant filmą buvo pasirinktas animacinės dokumentikos žanras – filmuota medžiaga derinama su pieštiniais vaizdais. Kūrybinė komanda keliavo po Europą užfiksuoti vietų, kuriose lankėsi Jurgis Zauerveinas, o Lietuvoje filmavo aktorius, kurie vėliau buvo animuoti. Pagrindinį personažą įkūnijo jaunosios kartos aktorius Justas Valinskas, jo mylimąją – Anastasija Marčenkaitė („Ekskursantė“) ir Valda Bičkutė („Tyli Naktis“, „Nereikalingi žmonės“).

„Animacinė dokumentika – Lietuvoje retai sutinkamas dokumentinio kino žanras, kuris džiugina drąsa ir naujų formų paieškomis. Verta susipažinti ir su animacine dokumentika, ir su pagrindinio veikėjo sudėtinga, bet įstabia gyvenimo istorija“, – pristatydama filmą sakė lietuvių filmų programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.

Po peržiūros filmo režisierė A. Magnusen atsakė į žiūrovų klausimus.

– Kaip nusprendėte pradėti šį projektą?

– Projektas prasidėjo labai seniai – prieš dešimt metų. Pradžioje maniau, kad tai prasta idėja, juk filmo herojus mirė 1904 metais. Nebuvo išlikę daug medžiagos, tik kelios nuotraukos. Atrodė, kad šį filmą sukurti yra neįmanoma. Po filmo projekto aptarimo Lietuvoje, grįžusi į Norvegiją nusipirkau naujai išleistą knygą apie Jurgį Zauerveiną. Pradėjau skaityti ir viskas susidėliojo.

– Kodėl buvo pasirinkta animacinė dokumentika?

– Labai ilgai užtrukau ieškodama filmo stiliaus. Susitikau su labai daug kalbininkų, istorikų, profesorių. Jie visi buvo sužavėti Zauerveino lingvistinėmis žiniomis. Išmonę ir kalbos išmanymą atspindi ir jo slapyvardis – Girėnas. Man ši istorija atrodė tarsi pasaka. Taip pat ir pasaka apie vyrą, kuris tiek daug metų mylėjo fantastišką moterį. Norėjau atrasti būdą, kuris leistų viską sudėti į vieną filmą ir pasakiškai papasakoti. Supratau, jog tai turi būti animacija. Ji man suteikė žaidimo ir eksperimentavimo laisvę. Istorija apie Zauerveiną ir princesę Elžbietą yra tokia plati, kad visko į vieną filmą negalėjau įterpti. Buvo sunku, bet turėjau daug ką išmesti. Pavyzdžiui, nusprendžiau vaizduoti tik po vieną svarbų žmogų iš kiekvienos Zauerveino aplankytos šalies. Tokių žmonių, kuriuos norėjosi paminėti buvo labai daug, bet filme turėjau pasirinkti. Jo gyvenimo istorija per turtinga vienam filmui. Norėjau, kad istorijos pasakojimas būtų kuo paprastesnis.

– Kur buvo filmuoti filmo kadrai? Kokie buvo didžiausi filmo iššūkiai?

– Kartu su filmo operatoriumi atlikome didžiulį darbą – leidomės į kelionę po Europą. Keliavome po Vokietiją, Norvegiją, Rumuniją filmuoti vietų, kuriose gyveno ir lankėsi Zauerveinas. Šiandien daugelis tų vietų vis dar egzistuoja. Didžioji dauguma filme matomų pastatų ir netgi jų kambarių yra būtent tie, kur buvo apsistojęs Zauerveinas. Taigi filme labai daug tikrų dokumentinių faktų. Daugumą Jurgio ir Elžbietos dialogų paėmėme iš dienoraščių, laiškų ir knygų. Žinoma, scenarijuje jiems teko kiek pagelbėti susišnekėti. Sudėtinga buvo sugalvoti kaip pavaizduoti jo keliones iš vienos šalies į kitą, nes realybėje jis nuolatos keliavo. Supratau, kad būtų labai sudėtinga žiūrėti filmą jeigu tiksliai vaizduotume jo gyvenimą – dvi savaitės Norvegijoje, trys savaitės Vokietijoje, metai Kaliningrade, dvi savaitės Vokietijoje, pusė metų Norvegijoje, tada atgal į Lietuvą ir vėl Vokietiją. Todėl turėjau išsigryninti istoriją, pasirinkti tik svarbiausius jo gyvenimo aspektus. Šis filmas leidžia pajusti Zauerveino gyvenimo skonį.

Filmo „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas” anonsas: