Pastaraisiais metais mokslui ir studijoms (universitetams ir mokslo institutams visų tikslų ir uždavinių įgyvendinimui) iš valstybės biudžeto skiriami asignavimai sudaro tik apie 0,6–0,7 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) – dvigubai mažiau negu prieš 15–20 m.
Nepaisant to, dominuoja kalbos apie didžiulį, bet ne tą ir ne taip dirbantį Lietuvos mokslo potencialą. Esą ir su labai mažu finansavimu galima aukšta studijų kokybė, dideli mokslo pasiekimai ir reikšminga jų įtaka verslui. Lietuva gali tai, ko nepademonstravo nė viena šalis. Reikia tik teisingai valdyti universitetus, institutus ir atskirus mokslininkus.
Praėjo septyneri metai po garsiosios „aukštojo mokslo reformos“. Pamename, kiek buvo euforijos: Pagaliau reforma! Dabar tai pakils aukštojo mokslo kokybė! Nebenuvilios mūsų geriausiųjų abiturientų jokie užsienio universitetai. Paskirtos universitetų tarybos su jų pasiskirtais rektoriais viskuo pasirūpins.
Nepraėjus net penkeriems metams, portalai pilni ne tik kritikos, bet net apokaliptinių pranašysčių: „aukštojo mokslo situacija – tragiška“, „pasiektas dugnas“ ir pan. Reikalinga dar viena (eilinė, gal jau dešimta?) reforma. Lietuvoje mokslo ir studijų „reformų“ buvo įvykdyta gal dešimt kartų daugiau negu Estijoje. Be adekvataus finansavimo. Vyriausybė Seimui pateikė ir Seimas priėmė naująją Mokslo ir studijų įstatymo redakciją. Ką po viso to lieka galvoti ir daryti? Todėl pažvelkime į esmę, į nelabai tolimą, bet visų pamirštą praeitį ir dabartį.
1. Mokslas ir studijos po reformų – per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį
Mokslo ir studijų sistemos reformos ir veiklos pagrindu tapo 1991 m. vasario 12 d. Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) priimtas novatoriškas Mokslo ir studijų įstatymas, kuris be pakeitimų galiojo iki 2002 m. Jo pagrindu iš paveldėtos sovietinės Lietuvos mažai tarpusavyje susietų aukštųjų mokyklų, Lietuvos mokslų akademijos ir kitų institucijų buvo sukurta bendra mokslo ir studijų sistema, susidedanti iš universitetinių aukštųjų mokyklų, mokslo institutų, Lietuvos mokslo tarybos – savarankiškai veikiančios mokslo ir studijų savivaldos institucijos, Seimo ir Vyriausybės mokslinio eksperto mokslo ir studijų organizavimo bei finansavimo klausimais, LMA, Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo (LVMSF), mokslo įstaigų, mokslininkų organizacijų, atskirų mokslininkų ir jų grupių. Ypač buvo deklaruojama ir siekiama mokslo ir studijų integracija.
Netiesa, kad buvo prikurta daugybė universitetų. Prieš atkuriant Nepriklausomybę, Lietuvoje veikė 12 universitetinių aukštųjų mokyklų, nors dalis jų pagal sovietinę tvarką vadinosi akademijomis arba institutais. Buvo 17 LMA ir apie 30 sąjunginio pavaldumo ar žinybinių, 32 verslo ir 10 aukštųjų mokyklų institutų. Daugelis iš institutų buvo gana dideli, su bandomosiomis gamyklomis, konstruktorių biurais. 1990 m. buvo įkurta Lietuvos policijos akademija, 1997 m. tapusi Lietuvos teisės akademija, o vėliau – Mykolo Riomerio universitetu. 1991 m. Klaipėdoje veikusių kitų aukštųjų mokyklų fakultetų pagrindu buvo įkurtas Klaipėdos universitetas. 1994 m. buvo įsteigta Lietuvos karo akademija. Iki 2002 m. Lietuvoje buvo 15 universitetinių aukštųjų mokyklų, 29 valstybės mokslo institutai ir 19 mokslo įstaigų.
Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, iki 2001 m., finansavimas mokslui ir studijoms (universitetams, mokslo institutams ir kitiems su mokslu ir studijomis susijusiems poreikiams) buvo skiriamas viena eilute ir po svarstymų, dalyvaujant mokslininkų organizacijoms, pirmiausia LMT, Rektorių ir Direktorių konferencijoms, buvo skaidriai, atsižvelgiant į mokslininkų skaičių ir kitus duomenis, paskirstomas atskiroms institucijoms. Kasmet buvo rūpinamasi adekvačiu finansavimu, siunčiami raštai į Seimą ir Vyriausybę, deramasi su Finansų ministerija, dalyvaujama Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros (ŠMKK) posėdžiuose, veikė aktyvi pilietinė mokslo bendruomenė.
Mokslui ir studijoms buvo skiriama per 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – tarp 6 ir 7,5 proc. valstybės biudžeto. Apie 73–78 proc. mokslo ir studijų biudžeto asignavimų buvo skiriama aukštosioms universitetinėms mokykloms, 14–18 proc. – mokslo institutams ir 6–13 proc. – bendrosioms mokslo ir studijų reikmėms. Šių 6–13 proc. asignavimų užtekdavo LMT, LMA, LMA bibliotekai, Mokslo ir studijų fondui, Mokslo premijoms, stipendijoms nusipelniusiems ir jauniesiems mokslininkams, valstybinėms mokslo programoms, mokslo žurnalų prenumeratai ir leidybai, LITNET ir kitoms bendrosioms reikmėms.
2. Nesibaigiančių reformų dešimtmetis
Pasinaudojus 1999–2000 m. Rusijos krizės sukeltos įtakos Lietuvos ekonomikai pretekstu, planuojant 2000 metų valstybės biudžetą, mokslo ir studijų finansavimas buvo sumažintas 120 mln. litų, iki 0,9 proc. BVP.
2000 m. buvo priimtas Aukštojo mokslo įstatymas, o 2002 m. – naujoji Mokslo ir studijų įstatymo redakcija. Nuo tada veikė 15 valstybinių universitetinių mokyklų, 17 valstybinių mokslo institutų, 18 universitetų mokslo institutų ir 8 valstybinės mokslo įstaigos.
Šiuo metu yra likę 14 valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų ir 13 valstybinių mokslo institutų. Taigi, mokslo institucijų skaičius sumažėjo per 2 kartus, universitetų studentų yra 2 kartus daugiau negu 1995 m., tačiau tik pusės (48 tūkst., mažiau negu bet kada nuo 1970 m.) jų studijas finansuoja valstybė, nes antra tiek studijuoja savo lėšomis.
2000 m. gruodžio 7 d. Seimas priėmė Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymą Nr. IX-71 (Žin., 2000, Nr. 110-3516). Šio įstatymo projektą 1999 m. balandžio 15 d. pasiūlė Socialdemokratų frakcija. Už šį įstatymą balsavo 44 socialdemokratai, 31 liberalas ir kiti Seimo nariai. Deja, nei įstatymą palaikiusi „Naujoji politika“, nei kitos Seimo „daugumos“ ir vyriausybės, nesiėmė jo įgyvendinti. (Tai, kad įstatymas po poros metų buvo pripažintas neprivalomu, nereiškia, kad nebūtina laikytis jo nuostatų – ne mažiau kaip 2 proc. BVP mokslui ir studijoms nuo 2004 m.)
Laipsniškas mokslo ir studijų biudžeto didinimas iki 2 proc. BVP – tai ne koks nors išsigalvojimas, bet apgalvotai pamatuota būtinybė. Įstatymo priėmimo metu Seimo narys Algirdas Kunčinas sakė: „Šis dalinis lėšų papildymas, kuris skiriamas pirmaisiais metais, dar neišgelbės aukštųjų mokyklų. Manau, yra teisinga, kad kiekvienais metais numatoma po truputį didinti finansavimą aukštojo mokslo sistemai. Taip mes nuo tos stagnacijos, sustingimo, kai pinigų užtenka tik minimaliems poreikiams, galėsime prieiti prie normalios situacijos, kai bus galima plėtoti ir mokslinius tyrimus, ir didinti studentų skaičių, ir spręsti tas problemas, kurios yra keliamos mūsų aukštosioms mokykloms.“
Šio įstatymo nuostatas buvo bandoma formaliai „įgyvendinti“ prie valstybės biudžeto lėšų mokslui ir studijoms pridedant ir universitetų bei mokslo institutų uždirbtas (tiksliau per institucijų sąskaitas praėjusias nebiudžetines) lėšas. Tikrovėje Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo buvo nesilaikoma, o mokslo ir studijų finansavimas ir toliau mažėjo. Tą nedviprasmiškai pademonstravo ir ilgametis Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Dainius Numgaudis 2007 m. vasario 2 d. pranešime konferencijoje „Lietuvos mokslas ir pramonė“. Nors tuo metu universitetinių aukštųjų mokyklų studentų skaičius augo (mokančiųjų už studijas sąskaita), mokslo ir studijų biudžetinis finansavimas, vertinamas šalies BVP procentais, tik mažėjo.
Nuo 1998 m. iki 2015 m. mokslo ir studijų biudžetinis finansavimas buvo sumažintas pusiau, skaičiuojant BVP procentais (nuo 1,24 iki 0,6 proc. BVP, žr. 1 pav.). Ir tai įvyko po to, kai politikai tvirtai prižadėjo ir įstatymu įtvirtino, kad jau nuo 2004 m. mokslui ir studijoms iš biudžeto bus skiriama ne mažiau kaip 2 proc. BVP.
Vienintelė galimybė padidinti biudžetinį mokslo ir studijų finansavimą susidarydavo tik kai, šalyje didėjant vidutiniam atlyginimui, dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai pasidarydavo nepadoriai maži. Tada dar šiek tiek veikusioms mokslininkų organizacijoms (Lietuvos mokslininkų sąjungai, Lietuvos mokslo tarybai, Universitetų rektorių ar Mokslo institutų direktorių konferencijoms) pavykdavo argumentuotai įtikinti valdžią būtinybe didinti mokslininkų atlyginimus, kartu ir mokslo bei studijų finansavimą.
Paskutinis toks atvejis buvo 2007–2008 m. Tada pavyko ne tik padidinti atlyginimus, stabilizuoti mokslo ir studijų biudžetinio finansavimo santykinį mažėjimą, bet ir išsireikalauti, kad Vyriausybė priimtų „Mokslo ir studijų institucijų darbuotojų darbo užmokesčio didinimo 2009–2011 metų programą“ (LRV 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas Nr. 509). Šioje programoje pateikta situacijos analizė ir numatyta, kad „įgyvendinus šią programą, mokslo ir studijų institucijų darbuotojų darbo užmokestis padidės vidutiniškai 70 proc., palyginti su jų darbo užmokesčiu, gautu 2008 metais“.
Tačiau, prasidėjus sunkmečiui, ši programa buvo pamiršta visiems laikams. Visiškai sužlugdžius mokslininkų pilietinę visuomenę, nebeliko net kam apie ją priminti. Todėl vietoj atlyginimų didinimo, jie tik sumažėjo. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto (kuris skelbia išsamiausias ir vaizdžiausias ataskaitas) akademinio personalo vidutiniai nominalūs atlyginimai nuo 2008 m. iki 2010 m. sumažėjo apie 40 proc. Šiuo metu vidutiniai atlyginimai yra apie 40 proc. mažesni negu 2008 m. Vietoje didėjimo 70 proc. – mažėjimas 40 proc.!
Ypač didelis smūgis mokslui ir studijoms buvo suduotas 2010 m., kai, prisidengus konkursinio ir programinio finansavimo „įgyvendinimu“, mokslo institutų finansavimas buvo sumažintas 30 proc., nors tokį finansavimą jau nuo 1993 m. neblogai vykdė LVMSF. Tik jam buvo skiriama mažai asignavimų ir pritaikomi griežti ministerijų apribojimai. Pastaraisiais metais konkursiniu finansavimu, praėję biurokratines džiungles, pasinaudoja tik keliolika procentų dėstytojų ir tyrėjų. Finansavimą laimi tik vienas iš septynių ar dešimties pateikusiųjų paraiškas, nors paraiškas teikia tik kas trečias ar kas penktas potencialus finansavimo gavėjas.
Sumažinus BVP dalį, skiriamą iš biudžeto mokslui ir studijoms nuo buvusio 1,24 proc., per pastarųjų 15 metų mokslas ir studijos nebegavo apie 2 mlrd. eurų. Jeigu būtų buvę laikomasi Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo nuostatų, mokslas ir studijos nuo 2001 m. būtų gavę papildomai 4,5 mlrd. eurų daugiau. To net iš dalies nekompensuoja ES fondų ir savo lėšomis studijuojančiųjų studentų lėšos.
Kad valstybė yra pajėgi tai užtikrinti, rodo ir rasti papildomi 1,3 proc. nuo BVP krašto apsaugai. Jeigu būtų buvęs bent jau išlaikytas 1998 m. BVP procentas mokslui ir studijoms, dėstytojų ir tyrėjų atlyginimai būtų 2 kartus didesni negu dabar, tyrimų ir studijų materialinis aprūpinimas būtų nepalyginamai geresnis, o užtikrinus įstatymu ir daugkartiniais susitarimais prižadėtą finansavimo augimą būtų vykusi ir mokslo bei studijų sistemos kokybinė plėtra. Nebūtume taip beviltiškai atsilikę net nuo Estijos.
Kaip rodo dr. Ainiaus Lašo analizė (žr. 2 pav.), net pagal perkamosios galios paritetą Lietuvos mokslininkų atlyginimai siekia tik apie 30 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Net Latvijoje ir Lenkijoje jie atitinkamai apie 37 ir 59 proc. didesni, nors Lietuvos BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą siekia apie 75 proc. ES vidurkio ir yra didesnis negu Latvijoje ir Lenkijoje. Nominalūs, išreikšti eurais, Lietuvoje mokslininkų atlyginimai siekia apie 20 proc. ES vidurkio, nors Lietuvoje sukuriamas nominalus (eurais) BVP vienam gyventojui siekia 45 proc., o Vilniaus apskrityje – 66 proc. ES vidurkio.
Ekonomisto Gitano Nausėdos vertinimu, Lietuvoje į vidurinę klasę gali pretenduoti žmonės, „kai šeimos nariui tenka bent daugiau nei 1,5 tūkst. eurų, atskaičius mokesčius“. Bet tai – 3 jauno mokslų daktaro arba 2 Lietuvos profesoriaus atlyginimai vienam šeimos nariui! Dviejų profesorių šeima be vaikų – tai dar ne vidurinė klasė. Aišku, kodėl Lietuvoje beveik nebūna konkurencijos į skelbiamas dėstytojų ir mokslininkų etatų vietas. Vakarų pasaulyje būna dešimtys ar net per šimtą pretendentų į vieną nuolatinę vietą.
Tiesa, Lietuvoje su mokslininku ar dėstytoju sudaroma tik terminuota 5 metų darbo sutartis, kaip su laikinuoju (sezoniniu) darbuotoju, kol, pasiekęs aukščiausią savo karjeros laiptelį, jame neišdirba 10 metų. Žinoma, jeigu per tą laiką nepakeičiamas reglamentavimas, kaip atsitiko 2000 m. ir 2009 m., nes tokiu atveju kadencijas tenka pradėti skaičiuoti iš naujo. Nereti atvejai, kai „laikinaisiais“ mokslininkai ir dėstytojai išlieka iki pat išėjimo į pensiją.
Autorius yra profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras
Bus daugiau
