V. Valevičius. Bendravimas kaip vaistas

Civilizuoti žmonės „pasiutę“ dėl vaistų. Tarsi tik kapsulė, tabletė ar lašiukai gali apsaugoti kūną nuo negalios. Jei tik kur suskaudo – tabletė, tepaliukas ir vizitas pas gydytoją: konsultuotis ar net naujo vaisto ieškotis. Tuo naudojasi viena labai pelninga pramonės rūšis, o žmonių nuostoliai nuo tokios elgesio viršija žuvusius keliuose ar nuo epidemijų.

Tiesa, pasaulis įvairus. Esama civilizacijų, kurios gydo užkeikimais ar užkalbėjimais. Gal mums tai ir nelabai naudinga, bet ir mes turime užkalbėtojų ar raganų. Kita vertus, naujausios technologijos atpratina jaunimą nuo tiesioginio bendravimo ir kontaktų. Čia akivaizdžios dvi grėsmės: žmonės kalbasi su nežinomu, nejaučiamu pasauliu, kuris labai panašus į žaidimą ar „Matricą“; antra grėsmė dar nematoma, bet atslenkanti – bendravimas su automatu, kuris pateikia informaciją, paaiškina ar net pasiūlo. Gyvo žmogaus tartum ir nebereikia, o ir pats žmogus tampa vis panašesnis į auginamą gyvulį: karvę, arklį aviną,- jiems duodamas ėdalas, jie prižiūrimi profilaktiškai, tačiau visai priklausomas nuo šeimininko.

Tokios baimės netuščios. Imkime gydymo sritį. Kai kurie ateities specialistai numato ligoninių išnykimą, nes technologijos leis tyrimus darytis patiems (su specialių programų pagalba), bendraujant su medikais per atstumą, gydymas taip pat remsis išmaniosiomis technologijomis daugiau nei atskirų žmonių patyrimu, chirurgines operacijas atliks specialūs robotai. Medicinos pagalba gerokai pasikeis. Gal tai dar atrodo fantazijomis, bet po kelerių metų pasimatys tie prietaisai joms įgyvendinti.

Žmonės gimsta ir vystosi bendruomenėse (šeima, mokykla, darbovietė). Kartais tariamose (tinklai), bet visų pradžia yra gyvo biologinio padaro ryšys su kitu gyvu padaru. Kol kas mūsų tarpusavio bendravimo priemonė yra ne tie įvairūs prietaisai, kiek kalba. Be žodžių ir sakinių neįmanomas realus ir prasmingas bendravimas. Galima pasvajoti apie telepatiją ar ką nors panašaus, bet žmogus, kaip asmuo, susikuria save per tą socialinę patirtį, kurią sugeba pasisavinti. Aišku, jog individas ne tik pasiima iš kitų, bet ir duoda, veikia kitus. Apibendrintai tai vadiname mokymusi.

Panašus procesas vyksta ir bendraujant socialiniuose tinkluose: įdomūs tik tie, kurie aktyvūs, t.y. ir duoda, ir ima. Pasaulį galima stebėti pro langą ar televizorių, galima skaityti pačias protingiausias knygas ar traktatus, bet prisijungti prie jo galima tik veikla, veiksmu. Šie gal kiek sunkokai suprantami samprotavimai skirti pagrįsti mintį, kad jokie „išmanūs“ prietaisai nepakeičia dviejų mūsų gyvenimo pamatų: žmogus gyvena tarp žmonių ir dėl žmonių. O jaunuolis ar jaunuolė, įsikniaubę į savo telefoną?

Kokioje bendruomenėje begyventumėme, susitikimų su kitais žmonėmis neišvengsime. Nesvarbu, ar tai darbas, ar pramogos, bet santykiai yra. O jei jie yra, tai reikia mokėti jais naudotis. Ką vieni išmoksta greitai ir gerai, kitiems ir gyvenimo neužtenka. Ne veltui jau nuo gilios senovės bandoma žmones rūšiuoti į grupes: sangvinikai, cholerikai, flegmatikai, melancholikai. Nors tai tarsi pagal charakterį, bet kiek išmokta, kiek paveldėta, iki šiol neaišku. Todėl nemokėjimas bendrauti su kitais atsiliepia sveikatai. Melancholiškas mokinys dažniau yra patyčių objektas nei cholerikas. Sangvinikas yra geresnis vadovas nei flegmatikas. O visi jie patiria aplinkinių psichinį spaudimą ir stresą. Charakteris daro įtaką sveikatai – bailūs asmenys neina pas gydytojus, nes bijo blogų naujienų.

Žmonės skiriasi amžiumi, lytimi, tikėjimu, kultūra ir dar labiau. Ir turi bendrų bruožų – veik visi kalba ir kalbasi. Todėl galima pagalvoti apie tai, kad ši priemonė gali tikti ne tik bendravimui, bet ir gydymui. Sakykim, žmonės, kurių svoris gerokai viršija normas, ankstyvame amžiuje patiria patyčias, o vyresniame tampa depresijų aukomis. Net paprastas specialisto pokalbis, paaiškinant situaciją, gali „gydyti“ moterį ar vyrą nuo perdėto rūpesčio ar nesirūpinimo. Noriu pabrėžti, kad tam nebūtini specialūs tyrimai ar reti vaistai. Gero specialisto nedidelis pokalbis gali duoti, o dažnai taip ir būna, stebėtinus rezultatus. Prietaisai vargu ar sugebės pakeisti šią priemonę. Gyvo žmogaus ryšys su gyvu žmogumi be prietaisų ar ir su jų pagalba yra naujausi vaistai, kuriems nereikia chemijos ir vaistų pramonės, o užtenka sugebėjimų ir, be abejo, aukštos bendravimo kvalifikacijos.

Emocinė aplinka. Naudodamasis aparatu, kompiuteriu, nebematai realios aplinkos. Matai tik ekraną, tariamą pasaulį. Ten gražu, bet šalta. Aparatas, koks geras ar blogas jis bebūtų, yra negyvas daiktas. Prieš kiek laiko japonai turėjo itin paplitusį žaidimą, kurio tikslas – prižiūrėti „augintinį“. Lyg ir geras daiktas, teoriškai. Toks žaidimas leidžia būti vienam, bet nesijausti vienišam. Ką pakeičia toks žaidimas? Tikra užuojauta pakeičiama formalia.

Įranga gali padėti pagerinti kokybę, bet pakeisti gyvo nuoširdaus žodžio ji negali. Šilta aplinka, geri ir nuoširdūs žodžiai gydo veiksmingiau nei cheminiai preparatai. Psichoterapija egzistuoja tūkstantmečius: nuo šamano, žynio iki psichiatro, psichoanalitiko. Jie tarsi įkūnija žodinį, emocinį sveikatinimą ir gydymą.