Literatūros mokslininkai kiekvienų metų vasarį, artėjant Knygų mugei, panyra į savotišką apeigą. Patys savo kasmetę pareigą lygina su konklava, tik renka jie ne aukščiausią dvasininką, o kūrybiškiausią lietuvių autoriaus knygą – šįmet jau penkioliktą kartą.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų išrinkta kūrybiškiausia metų knyga paskelbiama per Vilniaus knygų mugę. Dar iki apdovanojimo už kūrybiškiausią knygą komisija paviešina išskirtinių skaitinių dvyliktuką, kuris yra tarytum privilegijuotas sąrašas – aukščiausia skaitymo rekomendacija.
Literatūrologė Dalia Satkauskystė atskleidžia konkurso užkulisius – kuo vadovaudamiesi mokslininkai atrenka 12 kūrybiškiausių knygų. Posėdis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute šiam gurmaniškam sąrašui sudaryti šaukiamas jau šį penktadienį, t.y. vasario 10 d. O per likusias savaites iki mugės speciali komisija išskirs tą vienintelę – pačią kūrybiškiausią.
– Jūs renkate kūrybiškiausių knygų dvyliktuką – būtent dvyliktuką, nes, kaip sako instituto skyriaus vadovė Donata Mitaitė, nuo dešimtukų jau skauda dantis. Kuo dar šis konkursas skiriasi nuo tų populiarių, kuriuos regime per televiziją?
– Į televizijos konkursą jis panašus tik žodžiu „konkursas“, daugiau niekuo. Patys rinkimai neturi šou elementų: tiesiog profesionalūs literatūros tyrinėtojai, dirbantys Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriuje, susirenka ir aptaria kiekvienų metų lietuvių literatūros procesą, tendencijas, pasiginčija – kartais gana aršiai, ir sudaro knygų, kurios jų manymu, tais metais buvo kūrybiškiausios, estetiškai vertingiausios, sąrašą.
– Rinkimai patiems mokslininkams padeda jausti literatūros pulsą?
– Taip. Pokyčius ne kasmet pamatysi, bet rinkimai vyksta nuo 2003 metų, tad atsigręžę atgal jau matome tam tikras tendencijas.
– Keliu prielaidą, kad nuo 2003 metų menksta kalbos gyvybė jūsų renkamuose kūrybiškiausiuose kūriniuose. Ar lieka stabili?
– Visame literatūros sraute stiprių kūrinių, galinčių pretenduoti į dvyliktuką, skaičius kasmet panašus. Tik pasakysiu atvirai – milžiniškos konkurencijos niekada nebūna. Ginčų – taip, bet ne konkurencijos.
– Nors per metus lietuvių autorių grožinės literatūros pavadinimų išleidžiama keli šimtai.
– Taip, daugmaž. Tai didžiulis kiekis. Neseniai perskaičiau tai, ką dabar visi skaito, – žurnale „Metai“ išspausdintus Juozo Baltušio dienoraščius, kuriuose jis dejuoja, kad per metus išėjo ar ne 6 romanai, 10 apsakymų rinkinių… O varge, koks kiekis! Ir kaip tiek perskaityti! Šiandien tokie skaičiai atrodo neįtikėtini – kiekybiškai mūsų literatūra tikrai suklestėjo…
– Per tiek metų premija tapo prestižinė – ko gero, visi rašytojai apie ją girdėjo. Tik turbūt ne visuomet susieina akademinės bendruomenės ir visuomenės skonis?
– Ir tai normalu! Mokslininkai stengiasi palaikyti elitinę literatūrą, nes populiariosios literatūros palaikyti nereikia – ji puikiausiai laikosi ir pati. Pasakysiu mandrai pagal sociologą P. Burdje (P. Bourdieu): yra autonominis literatūros lauko polius, kuris krypsta į estetinę vertę, ir yra heteronominis, krypstantis į greitą sėkmę. Kitaip sakant, vieni orientuojasi į išlikimą ir ilgalaikę perspektyvą, kiti nori būti perskaityti čia ir dabar. Mes kreipiame dėmesį į ilgalaikį procesą, bandydami įvertinti, kas gali turėti didesnę išliekamąją vertę.
– Negi jūs galite numatyti, kurie kūriniai taps ateities klasika?
– Ne visai – mes ne astrologai. Literatūrą pirmiausia laikome žodžio menu: šalia tematikos ar skaitytojų lūkesčių patenkinimo mums rūpi kalbinis jautrumas – juk tai yra literatūros kaip estetinio reiškinio egzistavimo pagrindas. Tiesa, nereikia manyti, kad kalba turi būti puošni ir metaforiška – autoriai gali rašyti ir vadinamuoju nuliniu stiliumi, ir tai gali būti labai paveiku. Gera literatūra palaiko kalbos gyvastingumą – kaip atsvarą mus iš visų pusių atakuojančiai biurokratinei naujakalbei: darnoms, plėtroms ir optimizavimams, kaip atsvarą žiniasklaidos sensacijų gaminimo trafaretams.
– Literatūros mokslininkas išmano, kaip užčiuopti tuos sintaksinius ryšius, iš kurių randasi teksto gyvybė?
– Ne tik sintaksinius – visų kalbos lygmenų. Ir kalbos grožis dar nėra viskas: kartais jis gali trukdyti, jei kažkaip nedera su kūrinio koncepcija – sukurtu meniniu pasauliu, kuris gali apžavėti, sukrėsti, lemti mūsų tapatybę. Arba atvirkščiai – išmušti mums pagrindą iš po kojų taip, kad norėtume save susikurti iš naujo. Atpažinimas, apžavėjimas, žinios, šokas – taip apibūdina geros literatūros poveikį garsi amerikiečių literatūros sociologė Rita Felski. Bet literatūra gali būti ir tiesiog smagiai suvartojama. Tokios knygos irgi turi savo vietą ir vertę. Tikrai ne visa populiarioji literatūra yra šlamštas.
– Pati paminėjote P. Burdje terminus, aš irgi sugalvojau vieną dirbtinį – kontrrinkodara. Sakyčiau, kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimai yra kontrrinkodarinis judesys.
– Taip, bandome nepaisyti rinkodaros. Bet estetiškai vertinga knyga irgi gali būti komerciškai sėkminga.
– Kaip rinkdami dvyliktuką atskiriate emocinį argumentą nuo mokslinio? Jūsų diskusijų metu pasigirdęs „tik per mano lavoną“ – juk ne mokslinis argumentas.
– Literatūros tyrimuose absoliutaus objektyvumo nėra ir negali būti. Be abejonės, veikia sprendimai ir pagal skonį. Bandome kuo objektyviau nuspręsti, ar knyga yra naujesnė bendrame kontekste, ar naujesnė rašytojo kūrybiniame kelyje.
– Ko gero, daugumai rašytojų – jei ne visiems – rūpi patekti į dvyliktuką? Atsimenu, kaip jums teko teisintis, kad į sąrašą nebuvo įtrauktas Aido Marčėno poezijos rinkinys.
– Na, šiaip mes jau nesiteisiname… Nepatenkintų visuomet bus. Tarp kitko, šįmet skaičiau Aido Marčėno smulkiosios eseistikos „KasDienyną“ ir man jis labai patiko nepaisant to (ar kaip tik dėl to), kad viena pagrindinių šios knygos temų yra literatūrinės premijos – ir jis puikiai suskaičiuoja, kas kur nepateko ir ko nepadarė literatūrologai…
– Įžiūriu šiokios tokios kovos tarp rašytojų ir literatūros kritikų…
– O kaipgi – nors rašytojai linkę apsimesti, kad jiems tos premijos nerūpi! Premijos gal ne, bet įvertinimas tai tikrai. Ir tai visiškai suprantama – niekas nerašo tik sau.
– Tuomet kaip neutralitetą išlaiko patys mokslininkai – juk vis tiek draugystės, simpatijos?
– Nejaučiame tokios problemos. Galų gale, mes tiesiog neįleidžiame autorių į konkurso svarstymus ir nesileidžiame su jais į diskusijas. Na, o man asmeniškai svarbus vertės kriterijus yra tai, kad skaitydama užsimirštu, kad aš esu literatūrologė, kad dar turėsiu tą knygą rinkti. Kai ji tave apžavi ar sukrečia.
– Mokslininkas, patiriantis skaitymo malonumą!
– O jūs manėte, kad jie to nesugeba, yra kažkokie į lentynas kūrinius dėliojantys sausuoliai? Nieko panašaus. Literatūrologai tiesiog sugeba dirbti dviem registrais – profesionalaus vertintojo ir tiesiog skaitytojo. Dažnai jie vienas kitam trukdo, bet kartais ir padeda…
