Į sausio 29 d., sekmadienį, Lietuvos nacionaliniame kultūros centre (Barboros Radvilaitės g. 8.) įvykusią Pusiaužiemo šventę pabūti bendraminčių rate susirinko nemažas jaunimo būrys. Ši šventė, kaip ir kiekviena Romuvos apeiga, buvo pradėta uždegant šventąją aukuro ugnį ir pagerbiant protėvius bei Dievus. Aukuras buvo uždegtas nuo Vilniaus Ragučio šventyklos atnešta ugnimi, pagerbta Gabijai skirta giesme.
Ugnies ženklai lydėjo susirinkusius visos šventės metu. Iš žvakelių romuviai dėliojo Romuvos ženklą, kurį sudaro keturi besisukantys žalčiai. Šios šventės metu jie mums priminė mūsų prosenelių paprotį per pusiaužiemį pamaitinti žiemos miego įmigusius žalčius.
Šių metų Pusiaužiemio – žiemos virsmo link pavasario šventė – buvo pažymėta žadinant bites, maitinant žalčius, verčiant ant kito šono mešką.
Visi šie apeiginiai simboliniai veiksmai buvo lydimi Romuvos apeigų grupės „Kūlgrinda“ atliekamų giesmių ir šokių. Ypatingos šiuo metų laiku giedamos bičių avilio gausmą primenančios sutartinės sujungė susirinkusius su mūsų pramotėmis, giedojusiomis šias sutartines prieš šimtus ir tūkstančius metų, sujungė šventės dalyvius tarpusavyje, suteikdamos stiprybės, vienybės ir galių.
Šventė baigėsi palaiminimo apeiga. Romuvos Krivė ir vaidilos skambant Perkūno giesmei laimino ir stiprino susirinkusius griausmo – Perkūno žvakėmis.
,,nacionaliniame kultūros centre” – nei vieno lietuviško žodžio!
,,uždegant šventąją aukuro ugnį –> Ugnies ženklai lydėjo –> romuviai dėliojo Romuvos ženklą –> Visi šie apeiginiai simboliniai veiksmai” – SIMBOLINIAI !
simbolis [gr. symbolon], daiktinis, vaizdinis arba garsinis ženklas… 🙁 🙁 🙁
„nacionaliniame kultūros centre” – „tautiniame/valstybiniame dabos viduryje“.
‘tautinės kūrybos menėje’ ?
‘tautinės dabos menėje’ ?
‘lietuvių dabos seklyčioje’ ?
Gerai būtų, jei kalbininkai padėtų, bet jie dabar ‘turtina’ lietuvių kalbą svetimžodžiais – užsiėmę…
Visi trys siūlymai atrodo neblogai. Pirmi du geriausiai skamba.
Svetimžodžiai, kaip potvynio srovė, skandina viską savo kelyje.
Atsilaikysime – sulauksime atoslūgio!
Gal žodis „daba” neblogas, daba – artimas Prūsų kalbos etimologijos žodyne dabber – didumas, stiprumas, debica – didelis, dabber siejamas ir su liet. žodžiu dabinti. Su prūsiška kilme siejamas Dabikinės pavadinimas. Dargi daba reikšmė aptariama kaip prigimtis, prigimtimi įgimtos savybės.
Žiūrim, prižiūrim, –
dabojam ar dabinam, tą pat
ir iš, ir į …kažkaip t e b e g a u n a m.
Ir nors “daba” kiek “daboklėje” sužalota (nepadabnai), tačiau
ir nuo k a i m y n ų: ar prūsų, ar gudų, galbūt ir Jotvos:
1. Mergos susitarmãsijo, t. y. susibarė….
susieiti į porą, susituokti: Labai nepadabna pora, ale susitarmãsijo ir gyvens.
2 .zem̃blinti, -ina, -ino. zaunyti, tauzyti: Nezemblink, diedai, kas nepadabna, bet ėsk, kad turi po nosia.
3. Jūs vienas in kitą padabni. Jo darbas nepadãbnas an darbą.
padãbna. Nė nepadãbna, kad būt lietus iš tokio debesio. Nepadabna būtų, kad aš atgal grįžčiau.
…”pavyzdingiau” iki šių laikų atvesta,
ką byloja ir daba-dabartis-dabojimas-padabnumas ar net perskolinė “dabruma=udabriatj…” (dabtrota-dobro)
per “blago” gėriu? (blogiu-neblogiuoju) kaimynuose atsivertusi… “vykdymui” atitikmuo tam pvz. raidosena
– “egzekucyvinė-egzekucinė” (o gal.. negi egza-mininė, egze(m)plininė:
“Religinio adresato reikšme aliatyvas vartojamas ir su tikėjimo reikšmės leksemomis nobažnumas, paduksis, duksė-jimas, tikėjimas: tiké-iimas arba wiera ir padukſis gęraſis Wießpatieſp Diewóp
57’27 ~ wiárá y nádzieiá dobra ku Pánu Bogu 56’38. (14).”
iš Eglės Žilinskaitės (VU …flf.vu.lt]
ir nuo “…kitokio /Ginos Kavaliūnaitės/ aliatyvo reikšmės apibrėžimo. Pasak jos, Chylinskio aliatyvas težymi kryptį, o pašalio semos neturi: aliatyvas, palyginti su iliatyvu, žyminčiu judėjimą į objekto vidų, yra nežymėtas, t. y., neduodantis vidaus ar pašalio nuorodos (Kavaliūnaitė 2003, 45, 47)” … p. 221 E.Ž.
pranešime – “ALIATYVAS MIKALOJAUS DAUKŠOS POSTILĖJE” tema, iš XI tarptautinio baltistų kongreso „Baltų kalbų praeitis, dabartis ir ateitis“ Rygoje, 2010.09.27–09.30
“Minėtas P. Skarga savo garsiuose „Seimo pamoksluose“ 1580 m. esminiu teisės realumo požymiu laikė ne pačias teisės normas, o jų „gerą vykdymą ir baudžiamumą“ (dobrą egzekucyą i karnością opatrzone“)”
iš Alfonso Vaišvilos
“Autoriteto ir asmens laisvės vaidmuo kuriant ir griaunant Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę”
Suprask
– kai užsikrauni (ŽODIS PO ŽODŽIO) ant savęs iš bele kur bele ką,
tai po to ir žiūrėt, ir veizėt, ir dabot (bet ne spoksot)
ir BURTIS, kaip jaunimas s u b u r t a s Pusiaužiemio,
tenka ir tenka, – nusipurtyt naštos bereikalingos, –
ūgį savasties k i e k v i e n o (ir kiekvienam) gožiančios.