Laisvę gynėme visi kartu

Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kviečia Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – paminėti visuotine pilietine iniciatyva „Atmintis gyva, nes liudija“ ir prisiminti visų – lietuvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, baltarusių, estų, latvių, azerbaidžaniečių, armėnų, rumunų, totorių, karaimų, žydų ir kitų tautybių Lietuvos žmones bei jų indėlį kelyje į Nepriklausomybę. Sausio 13 d. 8.00 val. dešimčiai minučių languose uždekime vienybės ir atminimo žvakutes.

Tuomet prieš beginklius žmones buvo pasiųsti tankai. Žuvo keturiolika laisvės gynėjų. Įvairių tautybių Lietuvos gyventojai ne tik saugojo laisvės žodį prie televizijos bokšto, radijo ir televizijos pastato, bet ir kita veikla prisidėjo prie išsilaisvinimo kovos.

Prasidėjus Sąjūdžiui, mitinguose ir suvažiavimuose aktyviai dalyvavo tautinių bendruomenių atstovai. 1988 metų rugsėjį tautinių bendrijų atstovai susirinko į pasitarimą, kuriame nutarė aktyviai įsijungti į besiformuojančio judėjimo veiklą. Per šį pasitarimą buvo įkurta Lietuvos tarpnacionalinė koordinacinė asociacija. Asociacija aktyviai palaikė dialogą tarp įvairių tautinių bendrijų ir ragino vienytis atkurti Lietuvos valstybingumą. Vedami laisvės troškimo, šalies gyventojai siekė demokratinės, pilietinės visuomenės kūrimo, o svarbiausia – šalies Nepriklausomybės. 

Pirmieji prie judėjimo už nepriklausomybę prisijungė kultūros ir mokslo  atstovai, kiti aktyvistai. Savo tikėjimą laisve išsakė ir gynė rašytojas Grigorijus Kanovičius, filologas prof. Arnoldas Piročkinas, aktoriai A. Inozemcevas, V. Jefremovas, T. Michniova, N. Kasatkina, V. Kriučkovas ir T. Jasinskaja, slavistikos specialistai ukrainiečiai prof. V. Čekmonas, jo tautietė L. Žilcova, tarpukario Lietuvos Vyriausybės nario sūnus, baltarusis S. Dušauskas-Duš, jo tautiečiai F. Niunko, K. Balachovič, O. Ablažėjus ir V. Stechas,  moldavai  L. Žalakevičienė, V. Balmuš, V. Luko, A. Giski, E. Paplautienė ir L. Bartkienė, gruzinė D. Juodišienė, totoriai A. Jakubauskas, M. Bairaševskis ir A. Asanavičius, azerbaidžaniečiai M. Gamzajevas, G. Alijevas, R. Mamedovas, vokiečiai A. Valter, K. Vagnorius, A. Liaukonis-Flikas, ukrainiečiai V. Kapkanas, J. Pankiv, I. Juzičus, A. Visockis, O. Vasilčenko, estės V. Strikaitienė ir L. Urman, latviai I. Kiškis, A. Urmanis ir V. Martinsons, lenkai A. Plokšto, J. Survila, V. Baranovskis, R. Gečevskis, H. Sasnovskis, M. Čobotas, J. Tryk, Č. Okinčicas, žydai E. Jacovskis, E. Zingeris, G. Alpernas ir S.s Finkelšteinas, armėnai Z. Sakalauskienė, S. Pagasianas ir O. Isajevas, karaimai H. Kobeckaitė ir M. Firkovičius, mordovė A. Balaševičienė ir daugeliui kitų žmonių.

1990 m. kovą rusakalbiams Lietuvos gyventojams leidžiamas laikraštis „Echo Litvy“ išspausdino labai svarbų pareiškimą apie tai, kad Lietuvoje gyvenantys estai, rumunai, rusai, azerbaidžaniečiai, totoriai, žydai, ukrainiečiai, armėnai remia ir sveikina Lietuvos valstybės sprendimą atsiskirti nuo SSRS.

Protestuodama prieš Sausio 13-osios įvykius, Asociacija parašė kreipimąsi į Michailą Gorbačiovą, kurį pasirašė trys tūkstančiai įvairių Lietuvos tautybių žmonių. Šį kreipimąsi į Maskvą vežė Nepriklausomybės akto signataras Eugenijus Petrovas kartu su Alfredu Nazarovu ir Vladimiru Gražuliu. Aukščiausioji Taryba išsiuntė graikų bendruomenės atstovą Nikolajų Medvedevą į Maskvą deryboms. Jo darbas buvo labai svarbus Lietuvai.  

Iškart po kruvinų įvykių, 1991 m. sausį Rusų kultūros centras raštu kreipėsi į Lietuvos rusus ir visus Lietuvos gyventojus. Kreipimesi buvo pateikta neiškraipyta informacija apie tragiškus 1991 sausio 13-osios įvykius Vilniuje prie Televizijos ir radijo komiteto. Gyventojai buvo įspėti apie Nacionalinio gelbėjimo komitetą ir jo veiksmų planą. Šį komitetą teksto autoriai pasmerkė.

Rusų ir ukrainiečių kalbomis taip pat buvo kreiptasi į sovietų armijos karius bei SSSR Aukščiausiosios tarybos tautybių tarybos pirmininko pavaduotoją B. Oleiniką. Viešai pareiškimus pasirašę A. Inozemcevas, A. Plokšto, O. Ablažejus, G. Fišas, L. Žilcova, I. Kiškis, A. Jakubauskas, M. Gamzajevas, D. Gogišvili, O. Isajevas, V. Gražulis, I. Juzič, J. Volickis, V. Kukianienė ir J. Lankiv ragino nutraukti kraujo praliejimą. Sovietų karių buvo prašoma nekelti ginklo prieš taikius Nepriklausomybę ginančius Lietuvos piliečius.

Į sausio 13-osios įvykius labai greitai sureagavo visas pasaulis. Prie informacijos sklaidos prisidėjo ir Vladimiras Gražulis. Jis pasakoja: „Moldavas Viktoras Balmušas, Tarpnacionalinės koordinacinės asociacijos narys, turėjo radijo ryšį ir padėjo susisiekti su mano pažįstamais Rytų Berlyne. Aš papasakojau apie tai, kas įvyko Vilniuje, ir paprašiau viešai sureaguoti. Kiek man žinoma, tą dieną vakare jie surengė protesto akciją prie Sovietų Sąjungos ambasados.“

LRT garso operatorė, Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ narė Zina Sesickienė iki šiol puikiai prisimena, kas tada vyko: „Mūsų pamaina – diktoriai Bernadeta Lukošiūtė ir Algimantas Sadukas, garso operatorė Rūta Vyšniauskaitė ir aš turėjome dirbti visą naktį. Degė laužai, per radiją skambėjo liaudiška muzika. Vėlyvą vakarą nuo Karoliniškių mus pasiekė šūvių garsai, triukšmas. Supratome, kad prasidėjo bokšto šturmas. Mes negalvojome, jog mus puls. Bet greitai išgirdome kareiviškų batų bildesį koridoriuje. Bernadeta į mikrofoną kalbėjo: mes dar gyvi, gyvi…“

Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, siekdamas pažymėti įvairių tautybių Lietuvos gyventojų indėlį kelyje į laisvę, 2017 metais planuoja įgyvendinti edukacinį projektą, skirtą tautinių bendruomenių dalyvavimui Nepriklausomybės kovose.