
Panevėžio rajone esančiame Bistrampolio dvare paminėtos, šeštosios istorijoje (1905 m.), Nobelio premijos laureato, lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus 100-osios mirties metinės.
Dvare, kuriame lankėsi rašytojas, atidengta atminimo lenta, surengta diskusija apie Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Rašytojas H. Senkievičus šiame dvare yra lankęsis pas giminaičius. Čia 1884–1986 m. pradėjo rašyti romaną „Tvanas“. Romane pasakojama apie Lietuvą užplūdusį politinį tvaną, kai Vilnius ir Kaunas buvo okupuotas rusų, o Kėdainiai – švedų. Lenkų režisierius Tadeušas Bistramas sukūrė dokumentinį filmą „Lietuviškais tvano keliais“, kuriame nufilmavo romane pavaizduotas vietas Panevėžio ir Kėdainių rajonuose.
Lenkijos seimas 2016 metus pavadino rašytojo garbei.
Būsimasis rašytojas gimė 1846 m. gegužės 5 d. Vole Okšejskoje kaime, nenurtingų bajorų šeimoje. Senelis buvo Napaleono armijos karininkas. Tėvas – Juzefas Senkevičius, kilęs iš kilmingos Lietuvos totorių šeimos, o motina Stefanija – kilmingos Ciecišovskių giminės palikuonė. Rašytojas buvo vienas iš šešių šeimos narių.
H. Senkevičius Varšuvoje baigė gimnaziją. 1866–1870 m. mokėsi Medicinos ir Istorijos-Filologijos fakultetuose pagrindinėje mokykloje (nuo 1869 m. Varšuvos universitetas).
Spaudoje, dar būdamas studentu, debiutavo savaitraštyje „Przegląd Tygodniowy“. Nuo 1873 m. nuolatinis „Gazeta Polska“ feljetonistas. Nuo 1874 ėmė vadovauti savatraščio „Niwa“ literatūriniam skyriui. Vėliau, nuo 1882 m. – konservatyvaus laikraščio „Žodis“ (lenk. Slowo) redaktorius.
1881 m. vedė Mariją Szetkiewicz, kuriai 1885 m. mirus nuo tuberkuliozės, liko su dviem vaikais. 1888 m., kai anoniminis gerbėjas suteikė jam 15 tūkstančių rublių, sukūrė savo žmonos vardo fondą, iš kurio mokėjo stipendijas tuberkulioze sergantiems kultūros veikėjams. 1893 m. įvyko antrosios vedybos su Marija Wołodkowicz iš Odesos, kurios 1895 m. baigėsi skyrybomis žmonos iniciatyva. 1904 m. dar viena santuoka su Marija Babska.
1876–1879 lankėsi JAV, kur daug bendravo su jaunimu, nemažai keliavo, stebėjo tragišką emigrantų likimą. Grįžęs į Europą kurį laiką gyveno Paryžiuje, 1879 lankėsi Lvove, pabuvojo Venecijoje ir Romoje. Nuo to laiko daug keliavo, keitė gyvenamąją vietą: Austrija, Anglija, Italija, Lietuva, Prancūzija, Šveicarija, 1886 m. – Rumunija, Bulgarija, Turkija, Graikija. 1891 m. keliavo po Afriką, buvo Egipte ir Zanzibare.
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvažiavo į Šveicariją. Ėmė vadovauti Paramos nukentėjusiems nuo karo Lenkijoje komiteto veiklai. Stengėsi paveikti Europos ir Amerikosšalių viešąją nuomonę Lenkijos naudai.
Mirė 1916 m. Šveicarijoje, Veve miestelyje, nebaigęs rašyti „Legionų“. Palaidotas Šveicarijoje vietinėje katalikų parapijoje, o 1924 m. palaikai perkelti į Varšuvos Šv. Jono katedros rūsį.
Quo vadis
https://www.google.lt/search?q=quo+vadis&biw=1229&bih=607&source=lnms&tbm=isch&sa=X&ved=0ahUKEwi9t9rj9M3QAhVIiywKHeSJARAQ_AUIBigB#imgrc=LhVseoOutuB2IM%3A
paveldas netikėtas,
per ryškus.
paprastas,
nors neįvairiaprasmis
(tarsi mūsų nūdiena
“spalvigoji-seimingoji-
be…spalvų)
todėl tą ryškų netikėtumą, nuo
Tvano
Quo vadis
Legionų
galime per save
(net nebūtinai per
I. Šeiniaus “Raudonąjį tvaną”)
po pasaulinės 1917-XI žiaurasties,
ant kaimyno=mūsų iki 1990-03-11
permąstyti
– per kūrybą, be karybos.
Čia gal labiau žinutė gavosi (išėjo)
“Vyčio pirmininkui” Č. Jezerskui ir kt.
…apie Lukiškių a. spalvas, “spalvas” ir spalvinimą(si).
Lyginkis save su savimi (kur eini, ką vedi, kuo…)
ir šiuo ryškiu kūrybinės nuorodos, Nobelio premijos laureato, iš
dar neatsigavusios (iki 1917-18 m.) Dviejų TAUTŲ Valstybės
g e n i j a u s palikimu grįsto, visuotinio, antikinio, tikybinio
bei dvasinio paveldo. Iš Henriko Senkevičiaus širdies,
Liublino unijos protėvių palikuonio
(ties Lietuvos su Lenkija 1918 m.
v a l s t y b i n g u m ų atkūrimo
anga) jau pasitraukusio amžinybėn,
beveik dvejų metų nesulaukus
vienos iš dviejų Liublino unijos
dalių Valstybingumo atsikūrimo
po maro, tvano, antplūdžių
KARE,
prieš pat naują, marą, tvaną, karą,
ir… dar labiau;
tad žiūrėk:
Quo vadis …spalvomis,
per “lukiškes”, link Lukiškių turgavietės
balaganų spalvų atminties, ir
“spalvas” Seime, iš jo.
Pažink (save), per idealų ir tikrovės sandūrą:
Q. V.