Nežiūrint į tai. kad šalies gyventojų mažėja, sergančių asmenų skaičius didėja, sunkėja susirgimų eiga. Toks teiginys nuskambėjo pastarojo LR Seimo Sveikatos reikalų posėdžio metu. LR Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai konstatuoja, kad nedidelio Sveikatos apsaugos ministerijos biudžeto padidinimo nepakanka, siekiant sustabdyti tolimesnį situacijos blogėjimą. Pamėginkime pagalvoti ir paieškoti atsakymo į klausimą – kodėl taip yra?
Sveikatos požiūriu žmogaus gyvenimas susideda iš dviejų periodų (būklių) – sveikatos ir ligos. Ligos metu sutrinka normalus organizmo fiziologinių sistemų funkcionavimas. Tai žmogui sukelia diskomfortą ir negalią. Norėdamas atsikratyti nepageidautinų reiškinių, jis ieško pagalbos pas gydytojus. Pastarieji jam tokią pagalbą suteikia pašalindami nemalonius pojūčius. Manau kiekvienas sutiks, kad ligos gydymas, jos simptomų nuslopinimas medicininių priemonių pagalba yra tikrai būtinas. Tačiau, nepašalinus ligą sukėlusių priežasčių, dažniausiai tai tik atideda problemos sprendimą vėlesniam laikui. Todėl žmogus vėl priverstas kreiptis į medikus. Be to, niekam nėra paslaptis, kad pavėluotas ar neadekvatus gydymas gali tapti nedarbingumo ar net negalios išsivystymo priežastimi. Taigi, matome, kad medicina gali padėti labai daug, tačiau ji nėra visagalė.
Kitas žmogaus gyvenimo periodas arba būsena – sveikata. Normalus organizmo fiziologinių sistemų darbas yra apibūdinamas, kaip gera sveikata. Apie šią būseną nėra įprasta kalbėti daug. Sveiki žmonės galvoja, kad sveikata tai natūralus dalykas, kad ji lydės juos visada. Tačiau, kaip ir kiekvienam darbui, tam, kad jis vyktų normaliai ir nepertraukiamai, reikalinga energija. Gyvybinei energijai baigiantis, silpsta kūno gynybinė galia, pasireiškia liga. Norint ligų išvengti, reikia taupyti gyvybinę energiją ir nuolatos ją papildyti – rūpinantis savo sveikata. Skiriant reikiamą dėmesį sveikatai, ilgėja sveiko gyvenimo trukmė, vadinasi mažėja tikimybė susirgti, o susirgus ligos eiga būna lengvesnė, sirgimo trukmė trumpesnė, gydymas paprastesnis. Visa tai ženkliai mažina išlaidas už suteikiamas medicinines paslaugas. Be to, stiprėjant sveikatai ir mažėjant sergamumui didėja darbingo gyvenimo metų skaičius, gerėja gyvenimo kokybė ir ilgėja bendra jo trukmė. Vadinasi, sergamumą galima mažinti ne tik kovojant su ligomis, bet ir stiprinant bei tausojant gyvybinę energiją – sveikatą.
Sveikatą tausojanti ir stiprinanti veikla, kol kas yra nepilnai išnaudotas sergamumo mažinimo priemonių rezervas. Ji dar nesusilaukė reikiamo Sveikatos apsaugos sistemos (SAS) vadovų dėmesio. Šį teiginį pagrindžia pavyzdys. Šalies 2016 metų SAS biudžete Valstybiniam sveikatos stiprinimo fondui paskirta tik 1,3 mln eurų. Tai sudaro 0,2% viso SAM biudžeto. Planuojamame 2017 m. SAM biudžete ši dalis santykinai yra net dar mažesnė. Šie faktas rodo, kad mes SAM biudžete net 500 kartų daugiau dėmesio skiriame ligų gydymui, nei sveikatos stiprinimui.
Pasaulyje jau seniai atkreipė dėmesį į grėsmingai augantį sergamumą lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (LNL) ir galimybes kovoti su šiomis ligomis stiprinant sveikatą. Jungtinių tautų, PSO, ES pagrindiniuose dokumentuose, skirtuose sveikatos apsaugos problemoms spręsti, šalių vadovų dėmesys koncentruojamas į grėsmingai augančią disproporciją tarp gydomosios medicinos ir sveikatinančios veiklos. Ši disproporcija įvardinama, kaip viena pagrindinių iki šiol neregėto masto pasaulinės LNL epidemijos priežasčių.
Siekiant mūsų šalyje, ne deklaratyviai, bet efektyviai spręsti augančio sergamumo problemą, būtina, be nuostolio gydomajai medicinai, pastebimai sustiprinti dėmesį sveikatos tausojimui ir stiprinimui. Ilgėjantis sveiko gyvenimo periodas ir mažėjantis sergamumas, ilgainiui padės sustabdyti įsisukusį augančio sergamumo LNL ir jų gydymo smagratį.
Būtina atkreipti dėmesį, kad mūsų valstybėje sveikatinanti veikla yra finansuojama iš tų pačių šaltinių, kaip ir gydomoji medicina. Man atrodo, kad tokia praktika yra pasenusi ir net klaidingas. Savaime suprantama, kad pirmiausia reikia gelbėti į bėdą patekusį žmogų, o sveikas, paramos gali palaukti. Tai teisingas požiūris, tačiau jame užkoduotas nuolatinis žiūrėjimas į praeitį, pamirštant apie ateitį. Tai lyg nuolatinis gaisrų gesinimas, neišmokinus vaikus elgtis su degtukais. Antra vertus, galima pastebėti, kad šios sritys tam tikru mastu net prieštarauja viena kitai. Juk kiekvienas gydytojas, panaudodamas sugebėjimus savo specialybėje, nori turėti kuo daugiau ligonių, o kiekvienas sveikatinančios veiklos profesionalas, siekia kuo daugiau sustiprinti savo pacientų sveikatą ir tuo būdu mažina sergančiųjų skaičių. Reikalavimas vienu metu dirbti du prieštaraujančius vienas kitam darbus nelogiškas.
Atsižvelgiant į tai, kad sveikatinimo veikla reikalauja kitokių kompetencijų ir priemonių, bei yra taikoma kitu žmogaus gyvenimo periodu, ji turėtų būti atskirta nuo gydomosios medicinos ir finansuojama iš skirtingų biudžeto šaltinių. Neabejoju, kad artimiausiu laiku susiformuos naujas požiūris būtinas šios problemos sprendimui bei atsiras reikalingos sveikatinimo veiklai vystyti valstybinio finansavimo galimybės. Tokie pokyčiai negali įvykti žaibiškai. Jiems būtina suformuoti specialią įstatyminę bazę, kuri gali atsirasti tik esant aukštam sąmoningumo lygiui ir geranoriškam politikų bei sveikatos apsaugos sistemos administravimo specialistų bendradarbiavimui. LR Seimo veiklos statute yra numatyti visi reikalingi instrumentai, įgalinantys konsoliduoti Seimo narius šiam darbui. Reikia juos tik panaudoti. Formuojama naujas, neturinti ankstesnių įsipareigoji, kompetentingų SAM vadovų komanda, tai gera galimybė naujai vykdomajai valdžiai pažiūrėti į šio reikalo esmę.
Esu įsitikinęs, kad dabartinės sudėties Lietuvos Respublikos Seimas ir formuojama nauja Vyriausybė turi istorinę galimybę surasti atsakymą į visuomenės užduodamą klausimą – Gydysime ligas ar stiprinsime sveikatą?
Autorius yra Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, profesorius
