Vasario 4-oji – Pasaulinė vėžio diena, kai garsiau kalbama apie onkologinių ligonių problemas, gydymui taikomas naujoves ir šios ligos prevenciją. Vėžys vis dar išlieka viena sunkiausių ir pavojingiausių ligų: Lietuvoje kasdien vėžio diagnozę išgirsta apie 50 žmonių, iš viso onkologinėmis ligomis sergančiųjų – daugiau nei 80 tūkst., tad nenuostabu, kad sergantieji bet kokio gydymo metodo griebiasi it šiaudo.
„Suprantama, kad sergantieji vėžiu be tradicinio gydymo ieško alternatyvių „stebuklingų“ būdų pasveikti: jie suranda įvairiausių išgijimą žadančių metodų, pvz., vartoja rupūžių ar auksinio ūso užpilus, kitas viduramžius menančias priemones ir žolių nuovirus. Netinkamai vartodami vaistažoles, jie vietoje to, kad atkurtų dėl gydymo pašlijusias kepenis ir inkstus bei pagerintų kraujo rodiklius, save žudo“, – perspėja vaistininkas Virgilijus Skirkevičius.
Dėl žalingo gyvenimo būdo, blogos mitybos, streso, kasdien odą spiginančių ultravioletinių spindulių, žmogaus organizme daugėja laisvųjų radikalų, kenkiančių ląstelėms ir sukeliančių lėtines ligas, net vėžį. Šiuo metu taikomi pagrindiniai vėžio gydymo metodai – chemoterapija ir radioterapija – tiesiogiai slopina vėžinių ląstelių augimą ir jų plitimą organizme, bet, praėję intensyvų gydymo kursą, pacientai susiduria su kita problema – šalutiniu gydymo poveikiu organizmui. 60 proc. sergančiųjų onkologinėmis ligomis kenčia dėl mažakraujystės, kuri sukelia intensyvų silpnumą ir daro įtaką paciento gyvenimo bei gydymo kokybei: dėl bendro silpnumo dažnai reikia atidėti gydymą, didinti intervalus tarp kursų ar sumažinti dozę. Be to, sergantieji vėžiu susiduria su daugybe fiziologinių ir psichologinių negalavimų: ima slinkti plaukai, dingsta apetitas, atsiranda silpnumas, taip pat silpnėja organizmo imuninė sistema, progresuoja depresija. Ieškodami būdų pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, mokslininkai ėmė ieškoti alternatyvių natūralių medžiagų gamtoje, netiesiogiai slopinančių naviko vystymąsi bei plitimą, be to, stimuliuojančių imuninį atsaką, kad organizmas būtų skatinamas gyti pats.
Vaistininko V. Skirkevičius teigimu, nuo seno žinoma, kad įvairios vaistažolės ir jų mišiniai padeda išvengti ar sušvelninti įvairius susirgimus – net vėžį. Anot jo, sergant šia liga, naudingi visi augalai, turintys antioksidantų, neutralizuojančių laisvuosius radikalus: pvz., medetka, gyslotis, mėtos, ramunėlės, žemuogių antžeminė dalis, juodųjų serbentų lapai, avietės, ugniažolė ir kt. Šie augalai ir jų mišiniai pasižymi uždegiminius procesus mažinančiu poveikiu, o vėžinės ląstelės kaip tik ir minta uždegimo metu išskiriamomis medžiagomis.
„Ugniažolė nuo seno ne tik Lietuvoje, bet ir Tibeto medicinoje žinoma kaip vertingas augalas, padedantis kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Ji veikia kepenis, gerina tulžies kokybę ir kiekybę, pasižymi ne tik nuskausminančiu, spazmus malšinančiu, bet ir priešvėžiniu poveikiu. Būtina prisiminti, kad šis augalas nuodingas. Ugniažolę geriausia vartoti su kitais augalais (pavyzdžiui medetka, gysločiu), tuomet sustiprinamas priešvėžinis veikimas, bet apsisaugoma nuo jos nuodingo šalutinio poveikio, – pasakoja V. Skirkevičius. – Nežinant tikslių ugniažolės dozių, labai pavojinga ruošti jos arbatėles ir raugus, nes galima stipriai apsinuodyti – tai turėtų atlikti fitoterapeutas ar farmacininkas.“
Lietuvos onkologijos instituto fitoterapeuto Juozo Ruolios teigimu, visame pasaulyje ugniažolės preparatų skiriama penkerius metus po radikalaus naviko gydymo, nes ugniažolės paveiktos vėžinės ląstelės (ypač adenokarcinoma (piktybinės liaukinio epitelio ląstelės) nebegali ne tik dalytis, bet ir plisti.
„Kartu su Vilniaus Universiteto Onkologijos instituto Fitoterapijos laboratorija sukurtas saugus fitoterapinis preparatas, skirtas onkologiniams ligoniams mitybos reguliavimui, susilpnėjus ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Preparate ugniažolė įvilkta į kietąją tabletę, kuri ištirpsta plonajame žarnyne, t. y. ten, kur nėra rūgščių, ir taip išsaugomos jos savybės. Preparato rekomenduojama gerti ryte ir vakare, kad visada būtų užtikrintas tam tikras ugniažolės kiekis kraujyje“, – teigia J. Ruolia.
Didžioji ugniažolė – daugiametis, 30-100 cm aukščio, nuodingas žolinis augalas, paplitęs visoje Lietuvoje. Auga krūmuose, patvoriuose, šiukšlynuose. Dėl antiseptinių savybių ugniažolė vartojama odos susirgimų gydymui, o liaudies medicina šviežiomis ugniažolių sultimis gydo karpas. Manoma, kad ugniažolių užpilas stabdo piktybinių auglių augimą, tačiau dėl jos nuodingumo, patiems jo darytis nerekomenduojama.
Pagoniškas gydymo būdas pagoniškais augalais.
Šiaip pagonys ir pagonės vardan dvasinių “reikalų” kasdien turėtų gerti vien lietuviškas įvairias žoleles, o jei kavą, tai tik Ąžuolo gilių.
————————–
Beje, kavinėse ir arbatinėse, jei esate pagonys, privalote reikalauti šių gėrimų. Lai krikščionys jums verda už tą Jevrą ar du!
Koks poveikis,Ąžuolo gilių,kavos?
Profilaktiškai gydo nuo krikščioniškų anomalijų. Galbūt tai labiau dvasiniai “reikalai”, nei cheminiai.
Vaistinės savybės: ši kava gali būti geriama išsekus organizmui, nusilpus po sunkių ligų, stresų, fizinių krūvių, esant mažakraujyste,cukriniam diabetui.
Kartumas gali pašalinti toksinus, gali padėti valyti kraują ir visus organus. Net ir mažas kiekis gali stimuliuoti virškinimą, valyti pieną krūtyse, šalinti riebalus ir toksinus, kurie kaupiasi riebaliniuose audiniuose, kaulų smegenyse, limfoje. Gilės gali gerinti apetitą, potenciją, stabdyti kraujavimą, viduriavimą, mažinti prakaitavimą, gali turėti priešuždegiminį ir užgydantį, antibakterinį poveikį.Gali padėti esant visų rūšių apsinuodijimams, stiprinti dantenas ir mažinti dantų skausmą. Maža to – gilės geras kalcio, vitaminų A, C, B3, skaidulinių medžiagų (angl. fiber), įvairių mikroelementų šaltinis.
Senolių receptuose taip pat nurodyta, kad ąžuolo gilių kava geriama esant opoms žarnyne, skrandžio negalavimams bei šlapimo išsiskyrimui skatinti. Liaudies medicinos šaltiniuose siūloma gilių kavą gerti silpniems, mažakraujyste, rachitu sergantiems vaikams.
Maistinės savybės: ąžuolo gilės labai maistingos. Jose yra apie 40 % krakmolo, 5-8 % rauginių medžiagų, iki 5 % riebiųjų aliejų, apie 2 % eterinių aliejų, anglevandenių Be to, gilėse kaupiasi iki 7 % baltyminių medžiagų, kurios yra daugeliu atžvilgių pranašesnės už esančias kituose augalinės kilmės produktuose (daržovėse, vaisiuose ir net kai kuriuose riešutuose), cukraus ir mineralinių medžiagų. Taip pat jose gausu kalcio, vitaminų, mikroelementų.
Senovėje buvo tikima, kad gilių kava jaunam žmogui suteikia tvirtumo bei grožio, o senam – sugrąžina jaunystę bei jėgas. Gilės, kaip vaistinė medžiaga nuo seno lietuviams buvo gerai žinoma, kadangi ąžuolai buvo plačiai išplitę dabartinės Lietuvos teritorijoje. Jau senuosiuose Lietuvių liaudies medicinos receptuose randami duomenys, kad iš ąžuolų gilių buvo ruošiamas gėrimas – gilių kava, o rašytiniai šaltiniai teigia, kad gilių kava buvo naudojama ne tik Europoje, bet ir Meksikoje bei Turkijoje.
Čia tai bent.
Ačiū
Malonėkit , Tamsta, pasakyti, kaip ruošiama gilių kava. Dėkoju.
Gilių kavos galima ir nusipirkti, tačiau pačių pasiruošta bus ir šviežesnė, ir sveikesnė. Reikia rinkti stambias, prinokusias giles, nepagraužtas kirminų, nesusirietusias. Kavai tinka paprastojo ąžuolo gilės; introdukuotų raudonųjų ąžuolų gilės apdorojant kavai tampa miltingos, subyra, blogai skrudinamos.
Gana lengvai gilės išlukštenamos riešutų žnyplėmis. Po to nuo branduolių reikia pašalinti ploną rudą luobelę. Geriausia ją nuvalyti daržovių peiliuku, nors tai užtruks ilgėliau. Gilės lieka šviesios ir minkštos, tik nudrėkstos vietos patamsėja. Spartesnis būdas – sudėjus šiek tiek gilių į dubenėlį, užpilti verdančiu vandeniu ir minutę kitą palaikyti. Vandenį nupylus atšokusios luobelės nesunkiai pašalinamos. Šio būdo trūkumas tas, kad kaitintų gilių savybės pakinta, ir jas reikia tuoj pat toliau apdoroti. Ilgiau palaikius gilės tamsėja ir tampa kietos.
Dar vienas būdas gilėms nuvalyti. Surinktas giles paskleisti orkaitėje ir kaitinti 180 ºC temperatūroje dešimt minučių, kad jos per daug neparuduotų. Išimtų iš orkaitės ir ataušusių gilių kevalai lengvai nutrupa. Po to į didesniame puode užvirintą vandenį pusei minutės suberti išlukštentas giles; vandenį nupylus geriausia luobeles nutrinti medvilniniu rankšluosčiu.
Galima giles nuvalyti ir kitaip. Surinktų gilių pripilti trečdalį puodo ir uždengus kaitinti jų pačių garuose kas pora minučių pamaišant, bet neatidengiant. Po 15 minučių kevalai atšoka.
Pagaliau galima parsineštas sunokusias giles paskleisti ant plokštumos ir padžiovinti 1–2 dienas. Tada jas inde užpilti karštu vandeniu, pamaišyti ir tuoj nupilti. Taip kartoti tol, kol nupilamas vanduo bus visai skaidrus. Dar šiltas giles išlukštenti.
Nuvalytas giles geriausia supjaustyti. Skrudinti galima orkaitėje arba keptuvėje ant silpnos ugnies – pastaruoju atveju procesą lengviau kontroliuoti. Skrudinant giles reikia nuolat maišyti; jos palaipsniui įgyja vis tamsesnę auksinę rudą spalvą, tačiau neturi pajuoduoti. Skrudinama ketvirtį ar pusę valandos, priklausomai nuo temperatūros. Skonio dalykas, iki kokio tamsumo giles suskrudinti, tačiau jokiu būdu ne iki juodumo – tuomet kava bus neskani ir nesveika. Skrudinant tinka įdėti truputėlį sviesto – kava bus dar gardesnė.
Karštu vandeniu nulukštentas giles skrudinant orkaitėj patartina iš pradžių 20–30 min. padžiovinti 100 ºC temperatūroje, sandariai neuždarius orkaitės ar kartais praveriant dureles, kad garai išeitų, po to kepinti 200 ºC temperatūroje.
Skrudintas giles reikia smulkiai sugrūsti grūstuvėje arba sumalti rankiniu malūnėliu. Nepatartina malti elektrine kavamale – ji neilgai tarnaus, nes gilės kietos.
Sumaltų gilių miltelius galima dar kartą paskrudinti, tačiau labai atsargiai, nes smulkios dalelytės greitai pajuosta.
Ačiū
Ir štai mūsų religija, jėgingai tapusi gyvenimo būdu.
Dėkoju už receptą