K. Stoškus. Eksperimentinis spektaklis ar lietuviško andergraundo gimimas (video)

Dar nėra pavadinimo tam, ką vieną šios vasaros vakarą teko pamatyti V. Mykolaičio-Putino muziejuje. Gal jo ir nebus. Bet kai nori papasakoti to vakaro sukeltą įspūdį, pabandyti būtina. Ne tik dėl to, kad tą įvykį tenka dabar aprašyti, bet ir dėl to kad iš jo normaliomis sąlygomis galėtų išsirutulioti gana savitas kultūros procesas Lietuvoje.

Šio įvykio kaltininkas kino režisierius Antanas Maciulevičius tą fenomeną pavadino eksperimentiniu monospektakliu „Melodija akordeonui“. Bet tai tik standartinis ir formalus terminas, kuriuo režisierius pavadina iš jo rankų išeinantį produktą. Daug svarbesnis ir aiškesnis jo prierašas: „skirtas Juozo Miltinio studijai pagerbti arba literatūros ir gyvenimo suvokimui“. Čia yra tas visraktis, kuriuo reikėtų atidarinėti visus įėjimus į šį spektaklį.

A. Maciulevičius yra bene paskutinis dar gyvas ir pats ištikiausias Miltinio mokinys, o galų gale ir gana savarankiškas jo teatrinio metodo tęsėjas. Kaip ir J. Miltinis, jis neieško profesionalių aktorių. Pasigauna kokią paprastą, natūralią dar jokių teatro mokyklų neapdorotą ir jokių standartų neapribotą „žaliavą“ (tegul man būna atleista už šitą žodį) ir iš jos stengiasi išspausti viską, ką duoda žmogaus prigimtis. Bet Maciulevičius eina dar toliau. Lyg koks Kristus, jis praeina pro ambicingus, savo išvaizda ir aplinkinių dėmesio lepinamus asmenis, kad sustotų prie tokių, kurie yra gyvenimo sąlygų ar gamtos nuskriausti, atstumti, paniekinti, sumenkinti ir iš jų padaro susižavėjimo vertą būtybę. Beveik kaip stebuklinėse pasakose. Žodžiu, jis dirba ir kaip režisierius, ir kaip terapeutas, ir kaip psichoanalitikas, ir kaip pedagogas. Nežinau, ar Lietuvoje būtų galima ką nors su juo palyginti? Ne, tikrai ne.

Kad jis tą gali, matė ne tik Mykolaičio-Putino muziejaus svečiai, bet ir Panevėžio bibliotekos lankytojai, ir Zapyškio mokykla. Taip ir šitas spektaklis buvo ne tiek teatrinis, kiek psichologinis, net moralinis eksperimentas. Jis rodė, kaip jaunas žmogus kuriamu vaidmeniu taip įveikia savo įgimtą negalią, kad ji darosi ne tik nepastebima, bet jos  pėdsakai mūsų akyse virsta savitais teatrinės raiškos komponentais. Bet tai, ką mes matėme, net nebuvo vaidmuo, ar personažas, kurį reikėtų parodyti. Spektaklis visai nepretendavo į mums žinomą atraktyvų reginį. Ne. Tai buvo kalbėjimas skirtingų  epochų literatūrinėmis citatomis (eilėraščių posmais, tragedijų ir teorinių veikalų fragmentais) apie gamtos žalojimą, architektūros suprimityvinimą, asmenybės nykimą, grėsmingą gyventojų emigravimą į svetimus kraštus, nacionalinių vertybių ir pačių reikšmingiausių valstybės kūrėjų užmarštį ir t.t.

Tai buvo skausmingas, tarpais ironiškas, tarpais dramatiškas monologas apie pakrikusį pasaulį, į kurį yra skaudžiai įsipainiojusi, tiek mūsų tauta, tiek ir patys spektaklio veikėjai. Bet tai nebuvo nei kokia paskaita apie šių dienų gyvenimo ir kultūros rūpesčius, nei grynai civilizacijos kritines būsenos apmąstymai, o veikiau savotiška pilietiškai kenčiančio žmogaus išpažintis, vedanti nuo temos prie temos. Ten mes girdėjoma ilgą samprotavimų ir melodijų grandinę, sukabintą iš daugybės klasikinės kultūros fragmentų, nuotrupų, citatų ir paties režisieriaus apmąstymų ir net jaunojo pasakotojo įspūdžių. Į tą pasakojimą įspūdingai buvo įterpti itin populiarūs, bet tą kalbėjimą iliustruojantys ir netikėtai sureikšminantys klasikinės muzikos intarpai bei simbolinę prasmę jam suteikiantys ekrano vaizdai.

Visa tai savo pasakojimu valdė už stalo sėdintis gražus akiniuotas vaikinukas, vienos Vilniaus vidurinės mokyklos gimnazistas Teodoras Lozoraitis. Jis kalbėjo apie tokius dalykus, kurie, rodos, turėtų būti toli už jo patirties ribų, bet apie juos pasako taip patikimai ir su tokiu jauduliu, kad vienas iš iškiliausių, oriausių ir žaviausių Panevėžio teatro aktorių Stasys Petronaitis (1932 – 2016), pakilęs Panevėžio salėje iš savo vietos ir sunėręs po smakru pirštus bei nulenkęs galvą, pasakė:

Aš girdėjau apie tą dalyką <…> ir buvau pasiruošęs atsargumui. Bet aš dar kartą galiu šitam berniukui nusilenkti [aktorius nusilenkia, saleje plojimai]. Tai, ką jis darė, man sukėlė labai daug minčių <…> Mano profesija, mano gyvenimas nuo scenos. Kas tai yra? Kas ta mano profesija? Kiek metų mes studijavom, sukom galvas. Ir aš pagalvojau, žiūrėdamas į šitą Teodorą: sakau, jeigu tą patį tekstą duotų kokiam aktoriui… Kaip jūs manote? [šurmulys salėje] Nieko neišeitų. Nieko. Nes čia supinama galvoje filosofija, atitraukta nuo realybės ir kažkokie perėjimai į transcendenciją, į nemūsišką, dvasinę plotmę… O mes visą laiką buvome mokomi: nebūkit buitiški, tu buitiškai kalbi… Tai kam aš čia mokiausi, jeigu šitas berniukas gali įvykdyti tai, ko mes nepajėgiam. Kartais pavyksta, o dažniausiai – ne. Šičia susigretina <…> du dalykai – literatūra <…> ir patirtis. Galvoji, tas berniukas negalėjo gyvendamas tiek patirti, kad galėtų piktintis šituo, o tuo gėrėtis, kaip jis dėstė per visą šitą monologą. Kaip tas gali įvykti? Iš tikrųjų artisto profesija labai nedėkinga, kad [tenka] šitaip kankint save ir nieko nepadaryti, palyginus su šituo berniuku. Aš nežinau. Verkiau pradžioj. Prisiminiau daug dalykų. Ir tą italų Loretį. Jo tyrumas, jo balso stygos, rodos, sutvertos tokiems žodžiams. Žinoma, čia Maciulevičiaus rankelė matyti. Jis pats negalėjo to padaryti. Pirmiausia atrinkti šitą tekstą. Kaip tą padaryti, kad jis į antiką grįžta. <…> Taip, tas berniukas, neturėdamas [tokios] žmogiškos patirties, negalėjo pajusti tos kančios, apie kurią Antanas kalbėjo.

O taip, išvydęs šį spektaklį prieš savo tragišką mirtį, išsitarė didžioji Lietuvos teatro sąžinė Stasys Petronaitis:

Teodoro „vaidyba“ buvo tiek paprasta, kad ji labiau priminė neįgudusio oratoriaus gestikuliaciją, ženklinančią įvairių būsenų permainas ir akcentuojančią pačius reikšmingiausius kalbos žodžius bei mušančią muzikos kūrinių ir kitų garsų ritmą Tai kilnodamas į viršų rankas, tai skėsčiodamas jas į šalis ir darydamas kažkokius kampuotus, asimetriškus, net kiek monotoniškus judesius, susigūždamas, užsikniaubdamas, išsitiesdamas, išryškindamas aptariamus veiksmus, jis tik ženklino kalbėjimo temas.

Iš pradžių matome monologo sakytoją užsikniaubusį už stalo, ant kurio šūsnis klasikinės literatūros veikalų. Jis atsitiesia su klausimu: „Kodėl nedainuojat vyrai Atskrend sakalėlis per žalią girelę? Nejaugi užmiršote? Taip greitai?“ Taip prasideda kalba apie didžiuosius civilizacijos praradimus ir griuvinius, dvasinius ir fizinius, moralinius ir ekologinius, visuomeninius ir asmeninius. Apie asmenybės nykimą po dangstomomis kaukėmis, apie vidutinybių vešėjimą ir naująją nomadizaciją. Kai pasisuka kalba apie emigracijos ir paliktumo dramos skaudžiai paveiktus šio paties spektaklio dalyvius, suskamba populiarusis Dž. Verdžio „Vergų choras“, išlydintis ekrane regimą minią žmonių su lagaminų vežimėlias, krepšiais ir kitais nešuliais Vilniaus tarptautiniame aerouoste. Tas trumputis epizodas bene pats netikėčiausias, unikaliausias ir dramatiškiausias reginys ne tik šiame spektaklyje, bet ir dabartiniame Lietuvos gyvenimo etape. Jis iš esmės transformavo ne tik uosto, bet ir „Vergų choro“ turinį.

Bet ne mažiau svarbu, kad jis puikiai derėjo ir su Kristaus nukryžiavimo scena spektaklio pabaigoje. Ši scena davė pagrindą kalbėtojui priminti Nyčės paskelbtą Dievo mirtį ir atvesti samprotavimą prie visų mūsų kaltumo, individualaus  moralinio apsivalymo būtinumo ir tautos atgimimo, paženklinto iš tolo artėjančiu vyties ženklu. Pusiaukelėje tarp žlugimo ir galimo prisikėlimo tendencijų kultūroje režisierius įterpia labai originalų įvaizdį, išreikštą „automatinio akordeno“ scena. Teodoras nupučia nuo atsinešto akordeono  užmaršties dulkės, išjudina jį, ir tada pasigirsta Lietuvos himnas. Ši akordeono melodija ne be pagrindo nusakyta spektaklio pavadinime. Ji grojama tokiais primityviais ir trūkčiojančiais garsais, kad ima simbolizuoti centrinę civilizacijos ir tautos krizės temą – buvimą neapibrėžtoje, kritinėje būsenoje, savotiškoje kryžkelėje. Ji gali reikšti  ir paskutinę tautos bei žmonijos išsekimo, irimo stadiją, ir pirmąją jos atgimimo pakopą, kadangi taip groja muzikuoti vos pradedantys vaikučiai.

Po šio fenomeno pasirodymo praėjo daugiau negu pusmetis. Kad apie jį iki šiol beveik ničnieko nežino ir nepasako nei Lietuvos psichologai, nei psichiatrai, nei pedagogai, nei demografai, nei teatro kritikai, o svarbiausia žurnalistai, tai blogas ženklas. Visi užimti smulkiais (asmeniniais, grupiniais, klaniniais, partiniais) rūpesčiais. Nemanyčiau, kad Lietuvoje nėra žmonių, pajėgių suprasti šį plataus žvilgsnio reikalaujantį reiškinį. Jis veikiau patvirtina tą negailestingą visuomeninio gyvenimo ir moralinės atsakomomybės irimo procesą, apie kurį Teodoro lūpomis kalba Antanas Maciulevičius. Kuo daugiau turime informacijos kanalų, tuo mažiau mes apie mus visus nutuokiame, taigi tuo mažiau susigaudome apie savo pačių likimą. Šis reiškinys yra tikrasis Lietuvos viešosios ir oficialiosios kultūros andergraundas, atvirkščias importiniam. Praėjo ketvirtis amžiaus, kai praėjusio amžiaus likučiais nuo Vakarų andergraundo stalo Lietuvos kontrkultūra vis dar tebesimaitina. Koks turėjo būti šalies mentalitetas, kad tuščiausias, naiviausias ir seniai Vakarų pašiepiamas andergraudas ne tik lengvai įsitvirtino Lietuvoje, bet ir užėmė oficialiosios ir geriausiai apmokamos kultūros vietą. O jeigu aukščiausių Vakarų kultūros laimėjimų išsaugojimu susirūpinę veikalai ir toliau liks ignoruojami, apeinami, nutylimi, pašiepiami ir sutinkami tik pogrindyje, pasitvirtins juodasis scenarijus.