N. Balčiūnienė, R. Kupčinskas. Upių likimas politikų rankose

Kiekvienas mūsų turime savo vaikystės upę, upelį ar upokšnį, prie kurio išaugome, braidėme, stebėjome potvynius ir ledonešius, džiaugėmės patirtais įspūdžiais. Prie upių kūrėsi pirmosios gyvenvietės, miestai, jų pakrantėse įrašytas protėvių palikimas, tautos gyvenimas. Vargu, ar kuriam nors kitam kraštovaizdžio komponentui žmonės skyrė tiek meilės, dvasios šilumos, kiek jos teko upėms. Dažnai jų vardai minimi dainose, upės pavaizduotos paveiksluose, poetų posmuose.

Didžiosios upės tapo valstybių simboliais. Nemunas Lietuvai yra tarsi „upių tėvas“, jo baseinas yra baltiškos kultūros lopšys, prie kurio nuo neolito laikų glaudėsi lietuvių ir kitos giminingos gentys. Tūkstančius metų žmonės gyveno darnoje su gamta, kaimai kūrėsi kiek atokiau nuo upės tėkmės, paaukštėjimuose, kad pavasario polaidžio vandenys neužlietų sodybų. Upės ir upeliai, kaip kraštovaizdžio komponentas, yra svarbi žmogaus gyvenamosios aplinkos dalis ir prašyte prašosi ypatingos globos bei dėmesio.

Kas nutiko šiandienos žmogui? Iš kur tas noras apsitverti tvoromis iki pat vandens, statyti užtvankas, naikinti natūralų kraštovaizdį, pasisavinti tai, ko jis nesukūrė? Argi galima iš visos visuomenės atimti ir „nusipirkti“ daugelio kartų išsaugotą, ledynų ir gamtos sukurtą kraštovaizdį: upes, ežerus, pelkes, šaltinių versmes?

Tenka apgailestauti, kad Nepriklausomybės pradžioje šį žmonių gobšumą, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto grobstymą nepakankamai įvertino tuometinė valdžia, gamtininkai specialistai, aplinkosaugininkai, žemėtvarkininkai. Atrodė, kad Saugomų teritorijų, Vandens įstatymai apsaugos ekologiniu bei kultūriniu požiūriu vertingas teritorijas mums visiems, kad galėsime laisvai keliauti, plaukti, ilsėtis gamtos prieglobstyje. Šiuos teisėtus norus žlugdė žemėtvarkininkai, kurie projektavo sklypus iki pat vandens, su vandens telkiniais, eroziniais raguvynais, kitais vertingais kraštovaizdžio elementais.

Saugomų teritorijų plotas užima tik apie 15 % visos Lietuvos ploto, o draustiniai sudaro tik 5 procentus. Draustiniuose saugomi patys vertingiausi gamtiniai kompleksai, nykstantys augalai, paukščiai, pelkės, versmės.

Daug minčių kelia pastaraisiais metais Lietuvos Respublikos Seime svarstomos Saugomų teritorijų įstatymo pataisos. Seimo nariai turės apsispręsti – ar leisti suniokoti dar išlikusį natūralų kraštovaizdį, taip pat ir upes, ar tenkinti asmenine nauda suinteresuotus piliečius bei verslo grupes. Staiga praturtėjęs laimingasis supirko gražiausias paežeres, upelius, sodybas regioniniuose, nacionaliniuose parkuose, draustiniuose. Kuriami hidroelektrinių statytojų planai, kurie sunaikintų natūralias upių versmes.

Tarybiniais laikais didžiosios melioracijos metu buvo sunaikinta daug upelių, iškasta tūkstančiai kilometrų sausinamųjų kanalų, hidrologų skaičiavimais, natūralių upių ir upelių vagų beliko tik 15 % bendro visų vandentėkmių tinklo ilgio.

Šių dienų Nemuno naikinimo iniciatoriai žemiau Kauno užsimojo pastatyti penkių užtvankų kaskadą ir Nemuną paversti susisiekiančių tvenkinių technologiniu koridoriumi. Panašus likimas lauktų Neries ir daugelio kitų Lietuvos upių. Dabar galiojanti įstatymo nuostata draudžia Nemune ir kitose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose Lietuvos upėse statyti užtvankas.

Vienas pagrindinių iniciatorių yra Hidroenergetikų asociacijos prezidentas Petras Punys, kurio iniciatyva Seime buvo užregistruotas Vandens įstatymo pasiūlymas, kuris ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose Lietuvos upėse leistų atstatyti ir atkurti buvusias užtvankas. Tačiau to upių tvenkimo iniciatoriams pasirodė negana. Seimo narys Kazys Grybauskas papildomai užregistravo Saugomų teritorijų įstatymo pataisą, kurioje užtvankų statymas būtų leidžiamas ir saugomose teritorijose (draustiniuose). Iniciatoriai dangstosi laivybos sąlygų užtikrinimu, kultūros paveldo atkūrimu ir pan. Tačiau tikroji užtvankų statybos ir atstatymo priežastis yra hidroenergetika.

Šalia penkių užtvankų Nemune, kuriami planai trijų užtvankų kaskadai su hidroturbinomis Neryje. Bendra planuojamų įrengti Nemuno hidroturbinų galia sudarytų 69,4 MW, nors tokie pajėgumai valstybės mastu nėra labai reikšmingi, tačiau hidroelektrinių savininkai gautų 23,5 mln. eurų pajamų per metus.

Tuo galima paaiškinti suinteresuotų grupių didžiulį, periodišką spaudimą „prastumti“ užtvankų statybai reikalingas įstatymų pataisas.

Mokslininkai paskaičiavo, kad lygumų šalyse upių energetinis potencialas yra itin menkas, o užtvindomi žemės plotai ir padaroma ekologinė žala didžiulė. Užtvankų kaskada Nemune nepaliktų natūralios vagos, daugiau kaip 120 kilometrų virstų dirbtiniu sekliu tvenkiniu. Tokie veiksmai prieštarautų EB Bendrajai vandens politikos direktyvai, Tarptautinei biologinės įvairovės konvencijai, ES Buveinių ir Paukščių direktyvoms. Nemuno vaga ir slėnis nuo Kauno iki Baltijos jūros priklauso „Natūra 2000“ ekologinio tinklo teritorijoms.

Pastačius užtvankų kaskadą būtų ne tik užlieta per 1000 ha unikalių augalų ir gyvūnų bendrijų, jų buveinės ir veisimosi vietos, bet ir pažeista pagrindinė šio tinklo savybė – slėnio vientisumas, užtikrinantis migracijos galimybę vandens ir sausumos gyvūnams, žuvims, paukščių perimvietėms.

Gamtosauginį bei visuomeninį interesą aktyviai gina garbingi aplinkosaugininkai, prof. Romualdas Juknys, prof. Brunonas Gailiušis, Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovai Rimantas Braziulis, Janina Gadliauskienė. Lietuvos upių gelbėjimo aljansas „Mėlynasis vingis“ vienijantis mokslininkus, aplinkosaugininkus, kultūros, visuomenės veikėjus. Jie rašė raštus, viešus laiškus Seimo nariams bei Aplinkos ministerijos pareigūnams. Atrodo, kad kaip tik ministerijos specialistai turėjo surašyti ir išsakyti visas neigiamas užtvankų pasekmes natūralioms vandens tėkmėms. kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai ir atmesti žalingus projektus.

Tačiau mūsų valstybėje yra atvirkščiai, dažnai valstybės tarnautojai vardan vienos suinteresuotos grupės interesų lengvina galiojančius įstatymus, daro nuolaidas, išlygas saugomose teritorijose gamtos sąskaita.

Trumpai apžvelkime ką reiškia nekaltas noras atstatyti buvusių vandens malūnų užtvankas. Kažkada Lietuvoje veikė apie 600 didesnių ar visai mažų vandens malūnų, kuriuose gyventojai malė pačių išaugintus grūdus, patys kepė duoną, pyragus, augino gyvulius. Užtvankos buvo iš medžio lentų, akmenų, išpintos žabais. Kasmet pavasarį ledai ir polaidžio vandenys išgriaudavo užtvarą, ne tik vanduo laisvai tekėdavo per viršų, bet ir žuvys praplaukdavo į savo nerštavietes. Malūnas tuo metu nustodavo dūzgęs, malūnininkai kaldavo girnas, užsiimdavo kitais remonto darbais. Nuslūgus vandeniui kaimo vyrai vėl iš naujo sukeldavo nuriedėjusius akmenis, sustiprindavo lentų ir žabų atramą. Taip kartojosi kiekvieną pavasarį, žmogus nebandė aklinai pažaboti upės, o mokėjo prisitaikyti prie gamtos ciklo.

Ką gi siūlo šiandienos hidroenergetikai? 5-6 metrų aukščio betonines užtvankas ir kelias dešimtis hektarų užtvindytų upių slėnių su išskirtine biologine įvairove. Neigiamas šiandienos hidroelektrinių pasekmės matome Siesarties upelyje, kur kažkada buvusio malūno užtvanką „atstatė“ aplinkosaugos darbuotojams gerai žinomas verslininkas Albinas Strielčiūnas. Jis deda didžiules pastangas ant Siesarties panašiai pastatyti bent 2–3 užtvankas. Taip būtų galutinai pražudyta viena gražiausių Lietuvos upių.

Panašių pavyzdžių yra ir daugiau. Pastačius betonines užtvankas yra suardoma pati svarbiausia upių gyvybingumą garantuojanti jų savybė – upės vientisumas, sutrikdoma biologinė ir geologinė (nešmenų) migracija, kyla grėsmė laukinei faunai ir florai svarbių kraštovaizdžio elementų sunaikinimui, prasideda negrįžtami upių degradacijos procesai.

Kadangi užtvankų ir vandens jėgainių statyba daro didelę žalą gamtinėms vertybėms, todėl tokie savanaudiški projektai negali užtikrinti tinkamos kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos. Tikėkime, kad politikai išsaugos kraštovaizdžio pamatą – Nemuno, Neries, Dubysos, Šventosios, Minijos senklonius, tūkstančius mažų upelių versmių prie kurių kiekvienas galėtume sugrįžti lankant tėviškės takus.

Spausdinti