Kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“, liaudies vadinamas „Litmeniu“, pažymėdamas savo 70-metį, įsteigė „Šūdvabalio premiją“ (ŠP)! Rugsėjo 29 dieną ŠP pirmą kartą buvo įteikta rašytojui, visuomenės veikėjui Dariui Pocevičiui, kuris, anot premijos steigėjų, apdovanotas už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“, savišvietos tinklo „Laisvasis universitetas“ įsteigimą, „kitokio Vilniaus ekskursus ir ekskursijas“. Šią premiją sudaro diplomas, šūdą simbolizuojantis kamuolys ir 101 euro vienkartinė išmoka.
Atėjo laikas pasipriešinti šių taurių vabaliukų diskriminacijai, atsisakyti jų nepagrįsto pravardžiavimo ir reabilituoti juos. Juk „šio vabalo pasaulėžiūrai nepritarę“ K. Donelaitis ir tamsi lietuvių liaudis mūsų sąmonę užteršė negražiomis šio darbštaus ir tauraus vabalėlio sąsajomis su nemielais dalykais. Negalime gi įžengę į XXI amžių maitintis kūrybinę saviraišką gniaužiančia izoliacionistine donelaitiška klasika:
… Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti
Ir atsitūpęs po tam papratusį ėdesį kramtė.
Bet visiems kirminams kaip smirdas gėdą padarė.
Tuo visi vabalai jį skaudžiai barti pradėjo:
„Smirde, netikėli, tu sterva, tu gi bjaurėsti,
Kas tai? Ar dar vis, kaip pratęs smarvėje lindai?
…Tu netikęs žmogau, kaip tau ta pasaka rodos?
Kad kaip šūdvabalis ir tu tikt smarvėje lindai
Ir neviežlybai vis ant šelmystės dūmoji.
Ar nesigėdi, kad sviets tave vis šūde užspėja.
(Iš K. Donelaičio „Pasakos apie šūdvabalį“).
O ko čia gėdytis? Donelaitis paseno. Tai jau prieš mūsų erą įrodyta šūdvabalius šlovinusių egiptiečių. Jų heroglifus iššifravę „Litmenio“ premijos kūrėjai teigia, kad „tauresnio vabalo, gyvio lietuvių literatūroje, o ir gamtoje nesama“.
„Šūdvabalis, – pasak jų – tam tikras dzeniškos pasaulėžiūros įsikūnijimas, aiškiai, atkakliai, nedarydamas kompromisų dirbantis savo darbą. Juk turbūt visiems aišku, kad šūdvabalis ridendamas savo mėšlo rutuliuką, kuriame deda kiaušinius, ridena ir saulę, šviesulį. Šūdvabalis – sujungia apačią ir viršų, žemę, požemius ir dangų, bjaurastį ir grožį, jis – vertikalės tarnas, dviveidiškumo antipodas“.
Premijos teikėjai dzeniškai patikina, kad minkyti, ridenti ir maitintis šūdu verta, gražu ir sveika. Tai nenauja mintis, dar Gintaras Beresnevičius yra pastebėjęs, kad šiuolaikinei kūrybai, kaip prėskam maistui druskos, reikia tam tikro kiekio šūdo. Pasak jo, rašant intelektualų esė, verta „du kartus įterpti žodį „šūdas“. Bet – tik du kartus. „Šūdo padauginus, gaunasi visai kitas žanras“, – rašė religijotyrininkas. Taigi. O dėl tų kiekių, dabar jau galima pasiginčyti. Juo labiau, kad ir liaudies išmintis teigia, jog gauti kažkiek š… yra pravartu:
„Buva kitą kartą senelis ir senele, tik jie teturėja karvelę. Buva jomarkas. Senele saka sava seneliui: – Vesk tą karvelę ant jomarka. Niekada nei parduodam, nei mainom, ta jau atsiboda – vesk išmainyt.
Sumainė senelis karvelę ant ožkelės, ožkelę ant avelės, avelę ant gaidelio, gaidelį ant… „žmogaus išmatų pririštą škurlį (skudurą – J.V)“. Užėjo senelis į karčiamą ir sutiko poną, kuris sužinojęs, ką senelis padarė, tarė, kad senelė išbars jį už tokius mainus. O senelis atkirto ponui, kad nesibars. Susilažino jiedu – jei nesibars, tai ponas seneliui 100 rublių duosiąs.
Ir nuėja pas senutę.
– Ar barsies? Karvę išmainiau ant ožkos…
– Tai gerai, kad išmainei, karve buva atsibodus, geriau ožka: mažiau tesuėd, pašara nedaug turiam, o piena teip duod kaip karve.
– Ar barsies? Ožką išmainiau ant aveles.
– Tai gerai, kad išmainei: reik ir vilnų, ir kailinių, ir skerpečkų, nebėra ir pirštinių. Jėriukų atves, pasipjausme rudenį, mėsos bus.
– Tą avelę išmainiau ant gaidžia.
– Tai gerai, vyrel, kad išmainei: gaidys pagiedos, žinosme laiką, kada kelt, o dabar ilgu be gaidžia…
– Tą gaidį sumainiau ant šūda…
– Tai gerai, kad sumainei: dabar nueinu pas susiedus (kaimynus – J.V.) ko nors pasiskolyt – saka: „Ar nereik šūda?“ Tai dabar turėsme sava šūdą.
Ponas padėja šimtą rublių, nusispjove ir išėja, seneliu ir palika šimtas rublių už karvę.” (Iš J. Basanavičiaus „Lietuviškos pasakos yvairios“ (II t.) Chicago,1904).
Nėra abejonių, kad išmintingi literatūros ir meno kūrėjai taip pat nesipiktindami ir nesibardami atsiims jiems skirtą ŠP ir 101 rublį. Juk niekas nesibara, kai kokie modernizmą pamėgę Dailės akademijos diplomantai savo diplominį darbą apsigina supratingai galvomis linksintiems dėstytojams pristatydami purvinų batų krūvą arba akademijos auditorijos sienas, dekoruotas š…
O ko bartis? Dabar turėsime dar daugiau savo š… Ir kai išmoksime pripažinti, kad esame tuo, kuo jau seniai mus laiko mūsų valdžia, galėsime tikėtis supratimo, užuojautos, o ir didesnės paramos – kaip darbštūs šūdvabaliai.
analinių terminų bumas ima varginti ir Alko vadovą, jis netrukus visur vartoti siūlys ir kitus žodelius ( negaliu jais teršti burnos). O dar baram jaunimą ir televizijas…
K.Donelaitis tau:
– eik, šūdvabali, kur šūdvabaliai pasilinksmin! 🙂
kokie tai laikai buvo? ir kodėl tu “tikras lietuvis”? turi pažymą?
Turiu.
Kokių dar klausimų bus?:)
kas tu, kitus šaukiantis mėšlavabaliais?
Skaityk iš naujo – ten ne mano žodžiai.
P.S.
ir apie jokį mėšlą nebuvo kalbėta.
Viešpatie, gūdžiais brandaus socializmo laikais Litmenį kultūringam žmogui skaityti buvo tiesiog privalu… Privalu, jei nenori būti tamsuoliu…jokios prievartos, kaip tuoj koks švonderis/šarikovas uždės – nebuvo LTSR laikais jokios kultūros.
Berods, 2008 metais lietuviai žodį AČIŪ išsirinko gražiausiu. Jau tada diskusijose įrodinėjau, kad niekur – nei “liankai”, nei “ruskiai” per TV nenaudoja žodžio iš “š” …
Nuvažiavo į lankas – faktas.
Nėra ką bepridėti.
🙂 🙂 🙂 Yra “šūdas ir šūdas”…. Vokieciai ta “šūdo” vabala,kazkodel nuo seno vadina Mistkäfer=Mešlo vabalas,Mist=mešlas. Zinau, kad ir lietuvos biologai lygiai taip pat ivardina ta gyvi , bet jeigu kitiems kitoks “šūdas” yra labiau prie širdies,tai cia jau nieko nepakeisi… Manau Kristijonas, mokedamas vokieciu kalba, rasydamas Metai ,turejo omenyje kitoki “šūda”, kuriame ” šūdvabalis kribždėdams gyvena”,nei kad kiti isivaizduoja… Kribzdinant mešla,siaip ar taip ,kitais metais yra prognozuotina nauda,o jus pabandykite isspausti nauda kribzdindami šūda… 😉
Ar netiktų jiems Skarabėjų vardas?
Dauguma rūšių gamina mėšlo kamuoliukus ir juos ridena iki vietos, kur į juos padeda kiaušinius ir užkasa. Išsiritusios lervutės kol išsivysto, minta mėšlo kamuoliuku.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Skarabėjai
juokingiausia kad tokiu,atsiprasant, premiju “isradejai” pasakoja savo is pirsto islauztas “tiesas” apie panasius slykscius nukrypimus, atseit,uzsieniuose?! Kur???????
Nerasit jus jokioje normalioje visuomeneje kad menas sudui prilyginamas butu.
Prasto skonio cinikas ir skurdzios vaizduotes zmogysta gali sau leisti premija (ivertinima) pamatuoti tokiu budu – ir issitycioti ne tik is kureju bet ir Lietuvos visuomenes.
Matomai sitam “premijistui” labai truksta demesio o saves susireiksminimas be galo didelis?
Apgailetina.
p.s gan daznai atrodo, kad Lietuvoje uzsiveisusi tokia okupacinio palikimo rudimentu grupe kuriai zut but reikia menkinti musu valstybe ir jos zmones,pabreziant kad “prie ruso buvo geriau”?
Bet juk nebuvo!
Tai – ne okupacinis palikimas, o visais laikais bujojantis inteligentų tarpe iškrypėliškumas.
I 10 pataikete ! Be to, kuo tolyn i vakarus,tuo tokiu daugiau…
Perskaitai antraštę ir kraujas užverda. Perskaitai tekstą ir taip įsopsta širdį, kad apsižliumbt gali. Ir vėl dingsta žodžiai, kuriuos norėjai į komentarą sudėti.
Gal dėl to, kad prisimenu savąją vaikystę, kaip rūpestingai tėveliai saugojo vaikus supančią erdvę nuo bet kokio nepraustaburniškumo, o paskui mes savuosius vaikus saugojom nuo to, kas nesuderinama su tyra vaikiška siela… Kontroliuodavai save, rūpestingai atsirinkdavai, su kuo bendrauji, ypač vaikui girdint…
Šiandien turėtum vaikų ausis vašku, akis, nosį – lipnia juosta užklijuoti, kad apsaugotum visas jų jusles nuo per visus plyšius į juos brutaliai besiveržiantį chamizmą, vulgarybes.
Praeito amžiaus pradžioje kūrėjai pasirašė memorandumą neskleisti blogio nei žodžiu, nei vaizdu, – nes dar turėjo nesužaloto proto suvokti, kokiu visuomenės išsigimimu ateityje tai išvirs… Dabar jau šių dienų atsakingų brandžių galvų ir širdžių eilė galvoti, nes kalbamasis laikas – irgi amžiaus pradžia. Kokį startą jam užduodam, taip ir eisis…
Štai radijo laidoje kalbama apie „šiandien labiausiai matomą autorių”. Iš tiesų, tai produktyvus, per visas TV matomas ir girdimas autorius. Tačiau tai, ką girdi per TV – brutalų „budulių” bei šių dienų beraščio „elito” leksikono srautą – varo į neviltį. Ar galime tikėtis iš augančio jaunimo jo sielos sveikatos, kasdien maudydami jį tokių personažų sielų ir protų srutose? Kur vaikui išgirsti ir išmokti kitokių poelgių, minčių, žodžių, jei tėvai iki tamsos darbe? Apie kokią šviesią Lietuvą jie gali svajoti ir kokią projektuoti, jei šiandienos suaugę dėdės ir tetos tvirtina, jog būtent tai, ką jie brukte bruka vaikui per visus plyšius, ir yra pažanga, jog tai ir vakarietiška, ir europietiška…
Klausau štai to „matomiausio” autoriaus pasisakymą – kokie gražūs, taurūs norai. Nieko neprikiši – lyg partijų rinkiminėse kalbose. Tačiau kokiais realiais darbais tai išsilieja, paplinta ir visus iki burnos apsemia, kad tik bejėgiškai žiopčioti belieka…
Kas apvogė šių dienų elgsenos, kūrybos ir mąstysenos mados diktatorių sielas, kas jas tokio nejautrumo šalčiu sukaustė, kad jie tapo tokie lyg „Ledo karalienės” pabučiuoti, tokie be „jutiklių” – nelygu akmenys. Kaip jų orumas jiems leidžia, kad jų sielų „išmetamieji vamzdžiai” viešai ir begėdiškai šalintų visuomenę nuodijančią jų produkciją ir verstų visus tuo „mėgautis”? Ypač, kai galvojame apie visuomenės mažuosius, kurie neturi pasirinkimo, kurių visas „kultūrinimasis” apsiriboja TV serialais ir internetienos „lobynais” apie pupyčių ir jų kalinčių draugų nuotykius ir gyvenimo filosofijas…
Daug prirašiau, bet iš tiesų jautiesi taip, kad, jei nenori, kad tave žeistų ta visa leksika, tos visos „filosofijos”, turi į kažkokį bunkerį slėptis ir neiškišti nosies, nes viešumoje tampi įkyri mažuma, trukdanti „pažangiai gyventi”. Kur eterio ekologija, kur tekstų ekologija? Pagaliau, juk jos reikalauja santūrioji mūsų gamtinė aplinka.
Nematau reikalo niekur sleptis Zemyna. Reikia apie tai kalbeti ir rasyti kuo daugiau. Tai ka siandien mato musu vaikai – TV ,Internetas – filmuose tik mustynes,zudymai,vagystes,narkotikai,tai nuodija visos visuomenes samone . Kiek % tevu ,siandien kontroliuoja kokius filmus ziuri ju vaikai ir kokius kompiuterinius zaidimus jie zaidzia ? Beveik kas antras pyplys su savimi nesiojas ismanuji telefona. Plaukai siausiasi kai isgirsti ,kaip 10 metu snarglius, giriasi savo draugui ,kad jo klases draugas, jam mokykloje rode pornografijos nuotraukas,kurias jis kur tai internete “netycia” rado… Ar ne tokia siandienos realybe ? – O tas visas komercinis muilas ,dirbtinai besisypsantis ,sokantis ir dainuojantis jaunimas TV ekranuose,greitu lengvu pinigeliu darymo “fabrike” ? Kaip jau pamineta ,tie straipsniai apie visokias “Pupytes” ir ju draugus kalejimuose – ka tai gero ismokins siandienos jaunaja karta ?
Ne – tyleti ir sleptis tikrai nereikia. Ne visiems yra skirta tureti gerus tevus,arba isvis juos tureti,todel kazkas juk turi parodyti jaunimui,kas yra balta ,o kas juoda…
Su tyra vaikiška Siela suderinami ‘Žemynos’ žodžiai:
,,tekstą, komentarą, Kontroliuodavai, chamizmą, vulgarybes, memorandumą, startą, produktyvus, autorius, brutalų „budulių”, „elito” leksikono, personažų, projektuoti, diktatorių, produkciją, „kultūrinimasis”, internetienos (!?), filosofijas…”
Baik nesąmones rašinėti.