Naujuosius mokslo metus Rusija pasitinka su nauja švietimo ministre Olga Vasiljeva, taip pat su naujais istorijos vadovėliais, kuriuose savaip pasakojama pasaulio istorija. Apie pasikeitimus rašo „tvrain.ru“ žurnalistas Pavelas Lobkovas.
Apie Ribbentropo ir Molotovo paktą užsimenama tik tiek, kad jis buvo slaptas, nors ankstesniame vadovėlyje pateikiama nemažai informacijos apie šį susitarimą.
„Vokietijai buvo suteikta veikimo laisvė Lenkijoje, o Sovietų Sąjunga gavo taikią pertraukėlę, kurią išnaudojo savo gynybos stiprinimui“. – rašoma istrojijos vadovėlyje ir neužsimenema, kad Lenkija buvo užpulta iš abiejų pusių.
Baltijos šalių okupacija pristatoma kaip šių šalių noras jungtis į Sovietų Sąjungą.
1939 m. Sovietų Sąjunga Estijai, Latvijai ir Lietuvai pasiūlė pasirašyti tarpusavio pagalbos sutartis. Tos šių susitarimų nesilaikė. Jose įvyko rinkimai ir šalys pasiprašė priimami į Sovietų Sąjungą.
Naujame vadovėlyje ginamas ir šlovinamas Stalinas, taip pat iškreipiama lagerių mirtingumo statistika.
Rašoma, kad Stalinas nepripažino kaltės po masinių represijų Rusijoje. Kaltę suvertė NKVD.
Apie Krymo aneksiją rašoma myslingomis mintimis.
„Revoliucinė banga tėškė į kitą pusę plaukiantį Krymo pusiasalį. Visa Krymo istorija susaistyta su Rusija. Čia senasis Chersonesas“, – rašoma istorijos vadovėlyje.
![Romas Kalanta. [1970–1972 m.]](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2022/05/resize_1920x1080_08_krva_r-1724_1_33_40-e1652483346263-120x86.jpg)
Na taip – “Baltijos salys labai norejo jungtis prie sajungos – pasiūlė pasirašyti tarpusavio pagalbos sutartis” ….
Ju rankos labiau kruvinois nei vokieciu.
Skaitykite ir ziurekite kaip jie mums pasiule ,jeigu neesate silpnu nervu :
http://www.partizanai.org/failai/html/bolseviku-okupacijoje.htm
Vadovaujantis liberalistiniu požiūriu (pvz. Bumblausko, Nikžentaičio ir pan.), tai tik vienas iš “naratyvų”, tiek pat vertingas, kiek ir visi kiti – įskaitant mūsiškį. Mums, kad įrodytume savo nešališkumą, atvirumą Kitam ir atsisakymą laikytis siauro nacionalistinio požiūrio, reikėtų šį rusų “naratyvą” įtraukti į savąjį – kaip jau padarėme su lenkiškais, vokiškais, baltarusiškais, žydiškais ir pan. “naratyvais”.
Pirmiausiai be jokių – tipo „jeigu…“ išlygų turėtume pasakyti sau, savo istorijos vadovėliuose parašyti, kad Lietuvai priimant 1938 m. kovą Lenkijos ultimatumą, o neatstačius į tai šautuvo, kad 1939 m. rugsėjį Lietuvai su kariuomene nepastojus Sovietų kariuomenei kelio į Vilnių valdžioje turėjome ne vyrus, o vištas, beje, “sutūpuses” į ją po 1926 m. perversmo. Tai padarius mums nebūtų svarbu ką Rusija savo vadovėliuose berašytų. Viskas nubėgtų nuo mūsų, kaip nuo žąsies vanduo…
Tos valdžios „vištos” veikė kryptingai, plepėdami apie tautos interesus nuosekliai, ne be poveikio iš šalies, naikino valstybės pamatines vertes. Bet atminimas daug kam šviesus. O atstatyti šautuvus į 1939 m. ultimatumą nebuvo kam, nes, išprovokavus karinį pučą, buvo sunaikinti patriotiški karininkai.
Panašu, kad 1938 m. Lenkijos ultimtumu galėjo būti tik įforminta tai, kas Lietuvos ir Lenkijos valdžių buvo sutarta slaptai. Šiuo ultimatumu buvo išsityčiota iš Lietuvos suvereniteto, tačiau jo išsamesnio politinio, teisinio ir istorino įvertinimo regis nebeturime iki šiol, gal šio Lietuvai lemtingo istorinio įvykio net istorijos vadovėlyje nėra. Taigi, prisigyventa iki to, kad Lietuvoje tapo būtina istorijos “daraktorių” veikla.
Vilniaus geležinis fondas buvo įsteigęs Vilniaus pasą, kurį įteikdavo aktyviesiems rėmėjams Vilniaus vadavimui. 1938 m. lėšos dingo. Apie karinį pučą Kaune rašyta, jog Antanas Smetona ir jo vyriausybė buvo kaltinama dėl „idealų“ išdavystės, valdžios korupcijos, nuolaidžiavimo Lenkijai bei vidaus opozicijai, nepakankamu dėmesingumu kariuomenei.