Lietuvos dailės muziejus liepos 14 d., ketvirtadienį, 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidarys Lietuvos muziejų kelio programos „Dvarų kultūros atspindžiai“ parodą „Portretai dvarų kolekcijose“ (veiks iki spalio 16 d.). Šešiose galerijos salėse lankytojams bus pristatyta per 150 Lietuvos dvaruose buvusių portretų, vaizduojančių Tiškevičių, Pliaterių, Oginskių, Karpių, Zubovų, Riomerių, Burbų, Skirmantų, Šemetų, Jelenskių, Šiukštų ir kt. giminių atstovus. Daugelis jų eksponuojami pirmą kartą.
Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja mokslui Laima Bialopetravičienė ir parodos kuratorė Dalia Tarandaitė. Ištraukas iš Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ skaitys Janina Pranaitytė, o dvarų salonuose skambėjusius romantikų kūrinius atliks pianistė Elina Maslakova.
Susitikimas su parodos kuratore Dalia Tarandaite ir pristatymas žiniasklaidai – liepos 14 d., ketvirtadienį, 15 val.
Beveik kiekviename Lietuvos dvare būta šeimos narių, giminaičių, giminės pradininkų ir garsiausių narių portretų. Baroko epochos dvarų kolekcijose dominavo giminės portretai. Buvo sudaromos ištisos portretų galerijos, turėjusios liudyti giminės senumą, jos įtaką ir nuopelnus visuomenei, daryti įspūdį visiems čia apsilankiusiems. Giminės portretai liko svarbūs ir vėlesnėse epochose. Jie tapo ne tik reprezentacijos, atminties apie protėvius išsaugojimo, bet ir intymesnių asmeninių jausmų išraiška.
Išsilavinę, dailei neabejingi aristokratai savo ir savo šeimos portretus užsakydavo geriausiems Europos dailininkams – Mykolo Kleopo Oginskio ir jo šeimos portretus tapė Florencijoje gyvenęs prancūzų tapytojas Fransua Ksavje Fabras, Tiškevičių šeimos portretus kūrė italai Filipas Aronsas, Orestas Kortaco ir t. t. Įspūdingais aristokratų portretais garsėjo ir vietiniai dailininkai Liudomiras Janovskis, Kazimieras Mordasevičius, Stanislovas Bogušas Sestšencevičius, įamžinęs ne vieną Tiškevičių, Pliaterių ir kt. giminių atstovą.
Daile besidomintys dvarininkai, tarp kurių nemažai buvo meno kolekcininkų, nesitenkino vien tik tapytais portretais. Jie užsakydavo skulptūrinius biustus, kurie interjerams suteikdavo dar daugiau puošnumo, iškilmingumo, taip pat – ir grafikos lakštus, kuriuos buvo galima saugoti albumuose, padalinti artimiesiems, dovanoti giminėms.
XIX a. populiarūs tapo kameriški nedidelio formato portretai, skirti kabinetams, nedidelėms asmeninėms erdvėms. Daug tokių portretų lankydamasis Lietuvos dvaruose sukūrė Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas, jo mokinys Karolis Ripinskis ir kiti Vilniaus meno mokyklos dailininkai. Kabinetiniai portretėliai buvo užsakomi ir žinomiems užsienio dailininkams – Pšeciševskių, Šemetų ir kitų giminių portretų yra nutapęs austrų tapytojas Johanas Nepomukas Hiuberis.
Nuo Švietimo epochos svarbia dvarų kultūros dalimi tapo ne tik meninis išsilavinimas, bet ir meninė kūryba. Portretas buvo viena mėgstamiausių mėgėjiškai daile užsiimančių dvarininkų kūrybos temų. Neblogai piešė ir tapė Riomerių, Burbų, Gorskių, Skirmantų, Slizienių, fon Ropų ir kt. giminių atstovai. Kai kurie iš jų tapo dailininkais profesionalais – Alfredas ir Edvardas Matas Riomeriai, Elena Skirmantaitė-Skirmantienė, Simonas Skirmantas, Rapolas Slizienis ir kt., palikę daug pieštų, tapytų, lietų akvarele ar skulptūros technikomis atliktų savo artimųjų ir bičiulių atvaizdų.
Istorinių permainų metais Lietuvos dvarų portretų rinkiniai buvo išblaškyti. Daug meniniu požiūriu vertingiausių portretų buvo išvežta į užsienį. Į Lietuvos muziejus pateko tik nedideli rinkinių fragmentai.
Parodoje eksponuojami Tiškevičių, Oginskių, Pliaterių, Karpių, Riomerių, Jelenskių, Zubovų ir kt. giminių portretai iš Lietuvos dailės, Lietuvos nacionalinio, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės, Žemaičių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“, Rokiškio krašto muziejų ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos. Pristatoma visa dvarų portretų įvairovė – aliejiniais dažais tapyti portretai, pastelės, akvarelės, skulptūriniai biustai ir medalionai, litografijos, piešiniai. Daugelis kūrinių rodoma pirmą kartą.
