A. Veryga. Ar liberalių pažiūrų fanatikams yra ko baimintis „blaivybės fanatikų“ siautėjimo?

Panašu, kad vis labiau didesnį pagreitį įgaunančios visuomenės palaikomos alkoholio kontrolės iniciatyvos ir siekis Lietuvą pagaliau padaryti civilizuota, o ne laukinio alkoholio magnatų kapitalizmo kamuojama šalimi neprasprūdo pro ausis liberalams. Ir labai simboliška, kad alkoholio pramonės pozicijų stoja ginti negeriantys, ar tuo besigiriantys jų atstovai. Štai liberalų atstovas Romas Sadauskas savo straipsnyje apie „blaivybės fanatikų siautėjimą“ pirmiausia primena, kad jis šiame amžiuje alkoholio jau nevartojo. Toks labai tradicinis triukas, kurį labai dažnai naudoja tabako gamybos įmonių vadovai, vis primenantys, kad jie patys ir jų vaikai nerūko, o kitų rūkymas yra jų asmeninis apsisprendimas. Žodžiu nieko asmeniško, tik pinigai.

Saudauskas siūlo baigti liberalams muštis į krūtinę ir tęsti savo vykdytą laisvų žmonių gynimą nuo „valstybės reguliavimo“. O man atrodo, kad į krūtinę muštis liberalams reikia ne tik dėl korupcinių skandalų, kurie nuvylė jų rinkėjus, bet ir dėl to, kad iš dalies jų pastangomis Lietuva tapo viena labiausiai geriančių šalių, o liberalų sprendimai šitoje srityje yra žemiau kritikos ribos. Tas „laisvų žmonių gynimas“ dažniausiai reiškėsi nedalyvavimu balsavimuose, matyt „aiškiai rodant poziciją“. O ir tas žmonių laisvės atstovavimas labiausiai buvo naudingas tokiems alkoholio gamybą ir didmeninę prekybą valdantiems magnatams, kaip MG Baltic ar nuolat prie partijų vadovų besitrinantiems užsienio šalių alaus kompanijas atstovaujančių aludarių atstovams. Be to ne prošal būtų priminti, kad alkoholio politikos liberalizacija davė tikrai „įspūdingų rezultatų“. Vietoje 1998 metais suplanuoto 25 proc. alkoholio vartojimo mažinimo, jis išaugo 130 proc. Greta to 2004 metų RAND ataskaitoje Lietuva atsidūrė pirmoje vietoje pagal alkoholinių gėrimų prieinamumą.

Taip ir šiuo atveju, R.Sadauskui reikėtų priminti dar 1997 metų Konstitucinio teismo sprendimą, kuriame buvo išaiškinta, kad valstybė neprivalo beatodairiškai skatinti bet kokio verslo, atvirkščiai, privalo jį reguliuoti taip, kad jis tarnautų bendrai tautos gerovei, o ne siaurai verslo grupei ar jos interesams. Būtent tuos interesus, o ne tuos norinčius vakare išgerti vyno ar alaus, daugelį metų ir gynė liberalai.

Ir turbūt tik patys liberalai ir galėtų pasakyti, kaip alkoholio reklamos draudimas trukdytų norintiems išgerti vyno ar alaus. Taip pat, kaip tam trukdytų specializuotos parduotuvės ar didesnė kaina. O bandymas sukurti apokaliptinį vaizdą, kuomet kostiumuoti įmonių vadovai  vos pabrangus vynui ar alui ima gerti pilstuką iš „taško“ ar langų skystį, yra daugiau nei juokingi.

Tokiame kontekste nuolat primenama Gorbačiovo politika yra ne laiku ir ne vietoje, nes priešintis bet kokiam reguliavimui sovietmečiu buvo laikoma savotiška rezistencijos forma. O kam priešinamės dabar? Siekiui turėti mažiau mirusių prieš laiką, socialiai apleistų šeimų ar pragertų vaikų? Gorbačiovo politika turėjo kelis absurdiškus elementus, tokius kaip vynuogynų kirtimas. Tai tokio pat kvailumo priemonė, kaip rugių laukų deginimas, norint sumažinti naminės degtinės gamybą.  Bet visa kita ne tik Lietuvoje, bet ir visame sovietiniame bloke davė tokį mirtingumo sumažėjimą, kad tai iki šiol aptarinėjama pasaulio epidemiologų ir tą sieti su pagerėjusiu gyvenimu ar darbo galimybėmis vargu ar verta. Atvirkščiai, pats M.Gorbačiovas šią savo vykdytą politiką pavadino klaida ir galiu suprasti kodėl. Būtent šis laikotarpis buvo susijęs su Sąjūdžio, atgimimo ir nepriklausomybės idėjomis. Nepaisant girtuoklių, stovėjusių parduotuvėse prie degtinės eilių, kita visuomenės dalis netapo abstinentais, bet gerokai prasipagiriojo ir sukūrė sąlygas tų pačių liberalų egzistavimui.

Todėl siūlyčiu liberalams nustoti savo rinkėjus kaip vaikus gąsdinti raganomis ir velniais blaivininkų pavidalais. Įdomiausia tai, kad griežta alkoholio kontrolės politika garsėjančioje  Skandinavijoje gyventojai labai palaiko valstybės alkoholio pardavimo monopolį, o užkliūva jis tik mūsų tautiečiams, kurie negali bet kada, bet kur ir bet kaip gerti, kaip yra įpratę. O geroji naujiena yra ta, kad tikrai nesam beviltiški, nes greitai mokomės ir nesam niekuo blogesni už kitus. Plintančios ir pagreitį įgaunančios blaivios šventės ir renginiai, pavykę sprendimai dėl draudimo rūkyti baruose ir restoranuose, aiškiai rodo, kad mūsų tautiečiai tikrai nori sveikesnio gyvenimo ir moka jį gyventi. R.Sadausko teiginiai apie tai, kad sveikesnio ir blaivesnio gyvenimo nori tik kažkokie fanatikai blaivininkai, o ne visuomenė yra  toli nuo realybės, todėl kad iki šiol atlikinėtos apklausos parodė, kad visuomenė, kuri dabar jau yra kitokia nei Gorbačiovo laikais, ir pati turi galimybę pavažinėti po pasaulį bei įsitikinti ten egzistuojančių priemonių veikimu,  palaiko daugelį alkoholio kontrolės pasiūlymų. O neegzistuojančių baubų kūrimas ir gąsdinimas prohibicijomis ar kitais neegzistuojančiais siūlymais, nedaro garbės net ir liberalams.

Dar daugiau, visus besibaiminančius dėl liberalų paišomų apokaliptinių draudimų noriu nuraminti, nes siūlomos priemonės yra ar buvo taikomos kitose valstybėse, yra pagrįstos moksliniais tyrimais, kurie patvirtino, kad tai mažina alkoholinių gėrimų vartojimą ir su tuo susijusį mirtingumą. Demokratijos lopšiu laikomoje JAV Kalifornijos valstija jau priėmė sprendimą, kad tabako gaminius pardavinės tik turintiems 21 metus. Kalbame ne apie tokią socialiai pavojingą medžiagą, kaip alkoholis, bet labiau pačiam vartotojui pavojingą rūkymą. Ir vargu ar Kalifornijos politikus ar visuomenę galime laikyti neadekvačiais fanatikais. Visi norintys išgerti ir toliau turės tokią galimybę, tik matysime mažiau girtų vaikų, asocialių šeimų ar nesaugių viešųjų erdvių. Vargu ar tai labai kertasi net su labai liberaliomis idėjomis.

Autorius yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovas