Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje birželio 23 – rugsėjo 7 d. veiks paroda „Vilnius prabyla knygomis“.
„Vilnius buvo ir lieka miestu, kurio pavadinimas žadina vaizduotę ir lūkesčius, kelia susižavėjimą. Kaip sakė Vladimiras Toporovas, Vilnius – tai miestas ir mitas. Apie Vilnių – senąją Lietuvos sostinę, viduramžių Europos intelektualinį centrą, kultūrų ir religijų, menų, prekybos kelių kryžkelę, savito baroko miestą – ir jo įvairialypį paveldą parašyta nemažai knygų, mokslinių ir enciklopedinių straipsnių, prisiminimų, eilėraščių bei įvairių vadovų po miestą, sukurta nemažai filmų ir nutapyta daug paveikslų.“
(Alfredas Bumblauskas, Grigorijus Potašenko. Iš: Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūrinis miesto paveldas).
Parodoje „Vilnius prabyla knygomis“ kviečiama atsiversti knygų puslapiuose glūdintį Vilnių, pasigrožėti jo istorija, kultūra, architektūra, mokslo, meno, literatūros bei kitomis Lietuvos sostinės gyvavimo sritimis, pamatyti jį iškilių, miestui nusipelniusių asmenybių akimis. Ši paroda skirta naujam žvilgsniui į Vilnių, jo grožį ir įvairovę – į miestą, kokį matome, pažįstame, mylime, o galbūt, kokio dar nespėjome pažinti…
Vilnius kūrėsi ir formavosi Vilnios ir Neries santakoje, V–VI a. baltų gyvenviečių vietoje. XIII a. gerai įtvirtintą pilį jau supo miestas. Pirmą kartą Vilnius kaip miestas ir sostinė paminėtas 1323 m., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose. 1387 m. Lietuvai priėmus krikščionybę miestui buvo suteikta savivalda – Magdeburgo teisės.
Nuo XIV a. antrosios pusės sparčiai augo gotikinis miestas, kūrėsi vienuolynai. 1503–1522 m. centrinė Vilniaus dalis buvo apjuosta gynybine mūro siena, turėjusia apsaugoti nuo totorių antpuolių. 1522–1525 m. Pranciškus Skorina Vilniuje išspausdino pirmąsias knygas. 1579 m. jėzuitai įsteigė universitetą, kuris lėmė Vilniaus, kaip stambiausio regione kultūros židinio, suklestėjimą. XVI a. – intensyvių statybų ir kultūros klestėjimo laikotarpis, dar vadinamas Vilniaus aukso amžiumi.
1655–1660 m., vadinamuoju „Tvano“ laikotarpiu, Vilnius buvo užimtas ir nusiaubtas Rusijos kariuomenės; 1702–1709 m. miestą buvo užėmusi švedų kariuomenė. Po XVIII a. pirmos pusės karų ir gaisrų Vilnius atstatytas vėlyvojo baroko stiliumi, galutinai susiformavo senamiesčio siluetas su barokinėmis dominantėmis. Iki XVIII a. pabaigos Vilnius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, buvo visoms tautoms ir religijoms atviras miestas, darantis reikšmingą įtaką Vidurio Rytų Europos regiono šalių kultūros raidai. Miestas taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru ir yra vadinamas Šiaurės Jeruzale.
Po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Lietuva atiteko Rusijai, o Vilnius tapo generalgubernatoriaus valdomos provincijos centru. 1832 m., po nepavykusio 1831 m. sukilimo, uždarytas Vilniaus universitetas. 1860 m. per Vilnių nutiestas geležinkelis, jungiantis Sankt Peterburgą su Vakarų Europa.
XX a. pradžioje miestas tapo Lietuvos tautinio atgimimo centru. 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Tuomet į istorinę Lietuvos sostinę pretendavo trys tautiniai sąjūdžiai – lietuvių, lenkų ir baltarusių – ir bolševikai. Vilnius skelbiamas ne tik Lietuvos, bet ir efemerinių valstybių (Litbelo, Vidurio Lietuvos, Baltarusijos LR) sostine, 1920 m. jį okupuoja Lenkija ir miestas tampa jos provincija.
1939 m. Vilnius grįžta Lietuvai, tačiau kartu su visa Lietuva 1940 m. okupuojamas SSRS, vėliau nacių, o 1944 m. – vėl sovietų. Vilnius tampa Lietuvos TSR sostine. Antrojo pasaulinio karo metais bei pirmaisiais pokario metais miestas smarkiai nukentėjo, buvo sugriauta apie 40 procentų senamiesčio pastatų. Pradėtos daugiabučių namų ir naujų Vilniaus rajonų statybos.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus valstybingumą, Vilnius vėl tapo nepriklausomos valstybės sostine, o jos istoriniame branduolyje – senamiestyje – telkiasi intensyvus miesto dvasinis ir kultūrinis gyvenimas. 1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, 2009 m. miestas tapo Europos kultūros sostine, o kanonizavus (2000 m.) čia gyvenusią šv. Faustiną, Vilnius vis dažniau vadinamas Gailestingumo miestu.
Pagal: Audronė Kasperavičienė. Vilniaus senamiestis. Iš UNESCO Lietuvoje. Leidinys skirtas UNESCO 60-mečiui. [Vilnius], 2006, p. 12-13.
