V. Balkus. Kaip vyksta manipuliavimas apklausomis

Ar jūs tikite tuo, kad daugiau nei pusė lietuvių sutinka su migrantų perkėlimu, kaip to reikalauja Briuselis? Ar jūs tikite tuo, kad šalies vadovė vis dar yra tarp populiariausių politikų? Ar jūs apskritai tikite apklausomis?

Apklausa, kaip nuomonės formavimo priemonė

Visuomenės nuomonės apklausos toli gražu nėra vien tik noras sužinoti realias piliečių nuotaikas. Daugelis greičiausiai pastebėjote, kad jų rezultatai dažnai keistai sutampa su užsakovo norais arba su esamos politinės valdžios ar ekonominio elito siekiais. Dažnai jos net gali stipriai kirstis su visuomenės vyraujančiomis nuotaikomis, bet, nepaisant to, jų rezultatai yra plačiai skelbiami ir vėliau antriniuose šaltiniuose (analitinio ar publicistinio pobūdžio straipsniuose) jie pateikiami it neginčytina tiesa.

Gerai prisimenu Visagino AE kampaniją, kuomet, net ir vyraujant akivaizdžiai neigiamoms visuomenėms nuostatoms dėl šio Lietuvai primetamo projekto ir jau vykstant aktyviai referendumo parašų rinkimo kampanijai (tiksliau tuomet vyko net 2 lygiagrečios kampanijos), oficiozai tiražavo žinutę, esą dauguma piliečių pritaria statyboms ir tik prieš pat rinkimus ir kartu su jais vykusį referendumą buvo pradėta kalbėti, kad nuomonės pasiskirstė daugmaž po lygiai.  Jei kas pamiršote, tai tikrasis rezultatas buvo beveik 65 proc. nepritariančių, kas visiškai neginčijamai atspindėjo piliečių nuotaikas. Ar po to sekė klaidos pripažinimas iš provyriausybinės komercinės spaudos ar „nepriklausomų“ apklausų atlikėjų? Ne.

Ir tai būtų mažai tikėtina, nes apklausų atlikimas, kaip ir reitingų sudarymas, yra gerai organizuotas ir pelningas verslas. Jo subtilybes komerciškai vykdomos statistikos specialistai įvaldė tiek, kad sugeba ir užsakovo norus patenkinti, ir save nuo kritikos strėlių apsaugoti, ir dar, liaudiškai tariant, patį užsakovą kartais „išdurti“. Jau ne viena partija spėjo įsitikinti, kad realūs rinkimų rezultatai dažniausiai neparodo ne tik apklausose „atrastų“ procentų, tačiau net neatitinka prognozuoto eiliškumo.

Užsakovai gal ir pareikštų pretenzijas, tačiau tuomet tektų pripažinti patį „gražaus“ apklausos rezultato pirkimo faktą, o tai jau prilygsta šūviui pačiam sau į koją.  Tuo labiau, kad ir koks bebūtų galutinis pirktinės apklausos rezultatas, jis vis tiek bus geresnis nei tas, kuris būtų buvęs nepaskelbus už ausų pritemptų rezultatų. Bandos jausmas, ypač tarp mažiau išprususių ar šešių TV kanalų pasaulyje gyvenančių piliečių, pakankamai stiprus ir tariamai aukštas politikos ar partijos reitingas veikia lyg užkeikimas.

Na o tam, kad apklausų rezultatai būtų kuo patrauklesni galima naudoti įvarius būdus: nuo tendencingai suformuotų atsakymų pasirinkimo iki, kaip tai būna politinių partijų reitinguose, ženklios dalies partijų ar politikų neįtraukimo į apklausos pasirinkimus, pvz., kaip tai buvo daroma su „Drąsos kelio“ partija. Tuomet, jei prisimenate, apklausose ji pradėta atspindėti tik tuomet, kai nebuvo galima toliau nepastebėti, kad už ją gali balsuoti ženklus rinkėjų skaičius. Na, o štai „Tautininkų sąjungai“ ar „Lietuvos liaudies partijai“ jau daugelį metų niekaip nepavyksta patekti į reitingavimo sąrašus.

Kaip užduoti „teisingą“ klausimą

Formuojant visuomenės nuomonę, svarbu priversti pačios visuomenės atstovus atsakant pasirinkti „teisingai“. Štai paprastas klausimas – „Ar jūs pritariate karo pabėgėlių priėmimui Lietuvoje?“. Teigiamas daugumos  atsakymas yra beveik garantuotas, jei dar į atsakymus įdėsime ne šiaip „taip“ arba „ne“, o dar ir sustiprinsime atsakymus nukreipiančiais teiginiais. Pvz., atsakymas „taip“ išplečiamas iki „taip, nes reikia padėti nuo mirties bėgantiems žmonėms“, o „ne“ paverčiamas „ne, Lietuvoje neturi būti svetimtaučių“. Taip suformulavus klausimą ir atsakymus, rengėjai neabejotinai pasietų reikiamą rezultatą.

Na, o toliau, turint „įtikinamus“ apklausos skaičius, propagandinė mašina jais gali tiražuoti papuošiant antraštes: „Dauguma lietuvių pasisako už pabėgėlių priėmimą“ arba „delfinariumo“  stiliaus „Putino propaganda neveikia: Lietuva pasiruošusi priimti pabėgėlius“. Ir tuomet jau mažai kas prisimins, kad pati apklausa buvo atlikta nekorektiškai, o jei kas ir prisimins, tai savo mintimis galės pasidalinti nebent su savo draugais ar soc. tinklų paskyrose. Provyriausybinė spauda niekuomet neleis viešai abejoti apklausų rezultatais.

Kaip neleisti savęs apkvailinti

Kaip ir bet kokios propagandos atveju, susidūrus su tendencinga apklausa ar viešai paskelbtais tokios „apklausos“ rezultatais, reikia vadovautis trijų N principu: „Nedalyvauju. Neplatinu. Nenagrinėju.“ Pirmiausiai nedalyvavimas akivaizdžiai užsakytose ar tendencingai suformuluotose apklausose kerta per jų atlikėjus. Kuo sunkiau bus įtikinti respondentus atsakyti, tuo didesnė tikimybė, kad kitą kartą apklausų rengėjai įdės tarp atsakymų ir tuos, kurie gal ir nepatiks užsakovams, tačiau  bent jau leis atlikti apklausą.

Neplatinti akivaizdžiai propagandos tikslams atliktos ar užsakomosios apklausos rezultatų taip pat svarbu. Net jei jūs piktinatės apklausa, tačiau nurodote konkrečius skaičius, jūs tuo pačiu net nenorint prisidedate prie viešosios nuomonės formavimo apklausos rengėjų naudai. Skaičiai daug lengviau įsimenami nei pats geriausias juos lydintis tekstas, tad, nors jūs ir sudirbsite apklausą į šuns dienas, vis tiek po kiek laiko daugelio galvose liks tik apklausos skaičiai, o kokios buvo jų atsiradimo aplinkybės – pasimirš.

Nenagrinėti abejotinų rezultatų. Tai irgi yra geležinė taisyklė, jei nenorite tapti propagandos auka. Jau vien minėdami abejotiną sociologinį tyrimą tarp šaltinių, jūs tuo pačiu netiesiogiai pripažįstate jo reikšmingumą. Na, o jei jūs dar ir savo analizėje remiatės to tyrimo metodologija ir nagrinėjate klausimą tik jo rėmuose, tuomet jūs jau visiškai sutinkate su tuo, kaip jis buvo atliekamas, kaip buvo formuluojami klausimai ir parenkami atsakymų variantai. Galiausiai jūs užginčijate nebent jo išvadas ir tas jūsų prieštaravimas, dėl mano aukščiau jau paminėtos priežasties, nebus išgirstas. Todėl, esant sufabrikuotam sociologiniam tyrimui, turite ginčyti pačią tyrimo atlikėjų kompetenciją, abejoti jų profesine etika ir rodyti akivaizdžiai propagandinį ar užsakomąjį tokio „tyrimo“ pobūdį.