Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyriaus vedėjo Tonaro Bekerio keturiasdešimties metų darbo patirtį apvainikavo garbingas apdovanojimas. Naujasis sveikatos apsaugos ministras Juras Požela Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (Vilniuje) vykusiame Lietuvos medicinos darbuotojo dienos minėjime įteikė Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardo diplomą ir Lietuvos nusipelniusio gydytojo garbės medalį. Šiauliuose gimęs ir gimtajame mieste šaknis įleidęs gydytojas visada siekė ne tik profesinių aukštumų. Per keturių dešimtmečių gydytojo praktiką jis sukaupė puikaus chirurgo patirties ir psichologo įgūdžių, kurių prireikia kiekvieno paciento apsilankymo metu.
Į mediciną – be dvejonių
Šatrijos gatvė Šiauliuose, kur 1949 metų sausio 8 dieną gimė, užaugo ir šiuo metu gyvena Tonaras Bekeris – visai šalia Respublikinės Šiaulių ligoninės. Kaip pats gydytojas sako – prie ligoninės tvoros. Tiesa, vaikystėje tos tvoros dar nebuvo, tad Šatrijos gatvės berniukai futbolą spardė pačiame ligoninės kieme. Vėliau tik iškilo mūrinė tvora, apjuosusi ligoninę.
Vaikystėje, pamena Tonaras, minčių būti gydytoju nebuvo. Nors tai, kad tėveliai dažnai bendraudavo su medikų šeimomis, visada kėlė susidomėjimą šia profesija. Ypač mama turėjo sveikatos problemų ir, dėl ligos gavusi neįgalumą, šeimininkavo namie. Tėtis dirbo buhalteriu „Elnyje“. Tėvai skatino sūnaus susidomėjimą medicina ir jis, baigdamas anuometinę F. Žemaičio vidurinės mokyklos vienuoliktąją klasę, jau buvo tvirtai nusprendęs rinktis gydytojo kelią.
Gavęs mokyklos baigimo atestatą, nusprendė vykti į Kauną ir stoti į Medicinos institutą. Be vargo įveikęs stojamuosius egzaminus, kibo į nelengvas medicinos studijas.
1973 metų birželio 29 dieną T. Bekeris baigė Kauno medicinos instituto medicinos fakultetą. Kitais metais grįžo į Šiaulius, kur Respublikinėje Šiaulių ligoninėje baigė vienų metų chirurgijos internatūrą.
Baigdamas medicinos mokslus jaunas gydytojas sukūrė šeimą: pamilo būsimą pediatrą Liudą Gražiną. Drauge su ja ne tik kurstė šeimos židinį, bet ir skynėsi kelią į nelengvą medicinos pasaulį, dar nežinodami, kad teks ne tik gydyti žmones, bet ir vadovauti ligoninės skyriams, nuolat tobulėti ir būti pavyzdžiu daugeliui.
Nuo teorijos iki praktikos
Respublikinėje Šiaulių ligoninėje Tonaras Bekeris pradėjo dirbti nuo 1975 metų spalio 16 dienos. Iki tol vienerius metus teko dirbti chirurgu Akmenės ligoninėje, kur dirbo abu jauni gydytojai Tonaras ir Liuda Gražina Bekeriai.
„Tapęs gydytoju dar labiau supratau, jog patekau ten, kur ir reikėjo man patekti“, – prisimena pirmuosius darbo žingsnius.
Jauną gydytoją labai domino visi nauji anuomet įsisavinami gydymo metodai, tad nuolat gilinosi į pasirinktą specialybę. Nepamirštama patirtis, kai niekaip negalėjo suprasti vienos plastinės operacijos principo. Nusprendė gydytojas vien dėl tos operacijos vykti mėnesiui į Charkovą, kur tais laikais buvo operacija atliekama. Teko mokytis pas buvusį Sovietų Sąjungos profesorių ir aiškintis plastinės operacijos subtilybes.
Netruko jaunas gydytojas suprasti, jog chirurgijoje viskas vyksta etapais. Baigę mokslus jauni gydytojai turi daug teorijos, tačiau ne viską pavyksta pritaikyti – reikia praktikos, reikia patirties, kuri ateina per laiką. Gyvenimas parodė, jog tam, kad jaustis tvirtu specialistu – chirurgu ar urologu, reikia dešimtmečio praktikos. „Tik tada specialistas jau turi supratimą apie viską, žino, ko tikėtis, pradėjus operaciją, ko reiktų ieškoti. Juolab, kad medicininės situacijos mūsų darbe nebūna standartinės“, – sako gydytojas, po žingsnį tobulėjęs ir siekęs aukščiausių galimybių.
Stengtis reikėjo nuolat, nes medicina tobulėjo labai greitai, bet kuriuo metu gali atsirasti tai, ko gyvenime niekada nematęs, ir tenka susiorientuoti.
„Deja, supratimas iš karto neateina. Gali būti ir labai gudrus, bet patirties niekas neįdeda į galvą – reikia savo rankomis apčiuopti, akimis pamatyti ir išgyventi, išjausti“, – sako keturis dešimtmečius patirties sukaupęs gydytojas.
Iš chirurgijos – į urologiją
Dirbdamas Akmenės ligoninėje chirurgu, T. Bekeris domėjosi urologija ir jo svajonėms buvo lemta išsipildyti – jis buvo perkeltas į Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyrių dirbti gydytoju urologu. 1992 metų gegužės 20 dieną jis buvo atestuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos gydytojų urologų atestavimo komisijos ir jaunam gydytojui patvirtinta urologo aukščiausioji kvalifikacinė kategorija.
Pamažu gyvenimas įsisuko į kasdienybės verpetą. Gydytojo kasdienybė, pasak T. Bekerio, tai susitikimas su ligoniu, jo ištyrimas, bendravimas, diagnostika bei gydymo metodo siūlymas. Praktika įrodė, jog gydytojo sėkmę lemia aplinka, gydymo įstaiga, kurioje tenka dirbti, ir, žinoma, žmonės. „Gerų rezultatų nepasiekiama, jei nėra viso gero kolektyvo, kuris dirba sklandžiai. Vienas žmogus turėtų būti nebent genijus. Jei aplinka nesupras, ką siūlai, ką darai, jei nedirbs petys į petį, gerų rezultatų nebus arba jų pasiekti būtų labai sunku, net neįmanoma“, – teigia gydytojas, kuriam gyvenime sekėsi, nes ir kolegos, ir kolektyvas buvo puikūs.
Nepabūgo gydytojas ir atsakomybės naštos. Nuo 1999 metų balandžio 26 dienos jam patikėtos Urologijos skyriaus vedėjo pareigos. Papildomu darbo krūviu teko dirbti gydytoju urologu litotripsijoms, kur dirba iki šiol.
Šis pasitikėjimas – ne veltui. Tonaras Bekeris nuolat kelia savo kvalifikaciją ne tik Lietuvoje, bet dalyvauja įvairiose tarptautinėse urologų asociacijos konferencijose, Europos urologų draugijos kongresuose ir stažuotėse įvairiose pasaulio šalyse. Gydytojas ne tik pats nuolat mokėsi ir tobulėjo, bet ir mokė kitus. Ekstavakulinės litotripsijos teko mokyti kolegas Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, net Prancūzijoje, kur mokytis buvo atvykę kolegos iš Rusijos. Tai, anot mediko, buvo laikai, kai mūsų šalis žengė pirmus nepriklausomybės žingsnius, o medicina sparčiai tobulėjo.
Iki šiol Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyriuje gydomi pacientai ne tik iš Šiaulių miesto, bet iš visos Šiaulių apskrities. Į skyrių patenka ligoniai dėl sudėtingų patologijų, o Urologijos skyriaus vedėjas, gydytojas urologas Tonaras Bekeris padaro viską, kad net ir patys sudėtingiausi pacientai gautų šiuolaikišką gydymą, visavertį gyvenimą.
Pakilimai ir atoslūgiai
Per keturis dešimtmečius būta visko – ir pakilimų, ir atoslūgių. Nepamirštami 1988 metai, kai jauni gydytojai Tonaras ir Liuda Gražina Bekeriai nusprendė vykti dirbti į Afrikos šalį Alžyrą. Tada, pamena gydytojas, ligoninėje lyg ir stigo galimybių saviraiškai ir, sužinojęs kitų galimybes, nusprendė ir pats išmėginti savo jėgas. Dabar patyręs chirurgas sako, jog dveji su puse metų, praleisti toli nuo namų, davė didelės brandos, patirties.
Dirbat teko matyti ne tik Alžyro medikų darbą. Teko bendrauti su vokiečių, lenkų, bulgarų, belgų specialistais, kurie taip pat atvykdavo dirbti į šią šalį. Medicinos sistema Afrikos šalyje kita: buvo bendrojo profilio gydytojų, o specialistų: urologų, ginekologų, okulistų, pediatrų ten nebuvo. Tad bendrosios praktikos gydytojai, įtarę patologiją, siųsdavo pacientą pas specialistą.
„Pas mus šeimos gydytojas specialisto darbo neįtakoja. Ten viskas buvo kitaip. Šeimos gydytojai dirba privačiuose kabinetuose, tad, paskyrę apsilankymą pas specialistą, ir patys drauge su pacientu važiuoja į konsultaciją. Šeimos gydytojas klausia ligonį konsultuojančio specialisto, ką jis galvoja, kokia diagnozę įtaria, kokį gydymą planuoja taikyti. Jei turtingesnis pacientas, drauge su juo atvyksta net trys vietiniai gydytojai“, – prisimena T. Bekeris ne tik tuos susitikimus, kai diskutuodavo su šeimos gydytojais apie operacijos metodikas ir galimybes. Nepamirštami ir reti konfliktai, kai šeimos gydytojas nesutikdavo su specialisto nuomone.
Smagu šiandien prisiminti ne tik darbą, bet ir laisvalaikį Alžyre, bendravimą su vietiniais gyventojais, kurie dėmesio užsieniečiams gydytojams ne tik negailėjo, bet ir vadino juos Dievo siųstais geradariais.
Nepamirštami ir 1990 metai, kai, vos grįžus iš Afrikos, ligoninė įsigijo litotriptorių, su kuriuo sutapo ir didžiulis pakilimas skyriuje. Tuomet visoje Sovietų Sąjungoje buvo tik trys litotriptoriai: Maskvoje, Sankt Peterburge ir Šiauliuose.
Pradėtas taikyti naujas akmenligės gydymo metodas. Šalinant akmenis, nereikėjo ligoniui daryti pjūvio, tad besidominančių buvo daug. Į Šiaulius važiavo ligoniai iš visų Baltijos šalių, siuntė ligonius iš Vladivostoko, Baku. Gydytojai dirbdavo 12–14 val. per parą. Urologijos skyriuje dabar yra 22 lovos – tais laikais buvo 60 lovų, o ligonių gulėdavo ir per 70. Tai, pasak T. Bekerio, buvo didžiulis visos medicinos žingsnis pirmyn.
Vėliau litotriptorius įsigijo ir Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje esančios gydymo įstaigos ir didelės nuostabos neliko, tik su šia galimybe labai pakito akmenligės forma – nebeaptinka gydytojai didelių akmenų žmogaus organizme. „Per metus gal du–tris randame, o tada būdavo trečdalis ligonių su dideliais akmenimis“, – prisimena litotripsijos šalyje pradininkas T. Bekeris.
Apdovanojimas – visų įvertinimas
Sunku įvardyti visus žingsnius, kuriais eita link Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardo. Anot T. Bekerio, tai – reikšmingiausias jo gautas apdovanojimas, aukščiausias jo, kaip mediko, darbo įvertinimas. Tačiau pelnytas jis esą daugelio.
„Tai ligoninės kolektyvo, skyriaus medikų darbo įvertinimas. Net ir visos šalies medicinos darbuotojų, mokslinių institutų požiūrio į ligonį, galimybių jam teikti pagalbą, įvertinimas. Nes visi medikai, o tuo pačiu ir aš, naudojuosi tomis metodikomis, kurios mūsų šalyje taikomos“, – kalbėjo spaudos konferencijoje Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą pelnęs gydytojas urologas Tonaras Bekeris, apdovanojimą pelnęs, kaip ir pats sako, už tuos keturis dešimtmečius, kuriuos skyrė chirurgijai bei urologijai.
Gydytojo įsitikinimu, per 40 metų darbo su ligoniais, gydytojas tampa ne tik chirurgu, bet ir psichologu. Juolab, kad 50 procentų gydymo sėkmės priklauso nuo mokėjimo bendrauti, nuo žmogaus supratimo, pajautimo ko jis nori. Pastebi gydytojas, jog kartais pakanka patylėti ir nieko nesakyti, o kitam reikia labai daug pasakoti, ir jis vis tiek abejoja… „Nors aš ir chirurgas, bet mano darbe 50 procentų yra psichologijos, ir dar 10 procentų yra teatro. Per laiką ateina supratimas, ko žmogui reikia, ir tą jam duodu“, – teigia gydytojas.
Nepamirštamas gydytojui T. Bekeriui ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre vykęs iškilmingas posėdis, skirtas Medicinos darbuotojo dienai. „Nedažnai tenka tokiose iškilmėse dalyvauti, todėl įspūdis liks visam gyvenimui“, – dalijosi įspūdžiais pelnytai garbingu vardu apdovanotas gydytojas.
Respublikinės Šiaulių ligoninės medicinos direktorė, laikinai einanti generaliniuo direktoriaus pareigas, Vaiva Makštutienė sako, jog Tonaras Bekeris labai gerbiamas ir mylimas kolektyvo bei pacientų, jam ne kartą už nuoširdų ir rūpestingą darbą reikštos padėkos. Tai gydytojas, nuolat gyvenantis pacientų skausmais ir rūpesčiais, padedantis jiems ne vien vaistais, bet ir maloniu žodžiu, nuoširdžiu dėmesiu, o savo patirtimi ir žiniomis nuolat besidalijantis ne tik su medicinos personalu, bet ir su ligoninėje patirties besisemiančiais medicinos studentais ir gydytojais rezidentais, už ką ir pelnė šį garbingą kiekvienam gydytojui apdovanojimą.
