Posakis „Sveikata – brangiausias turtas“ labai tinkamas apibūdinti kūno dalių persodinimo laukiančių recipientų situaciją: organų, audinių ir ląstelių persodinimas yra labai brangios, ir, jei ligoniams patiems reikėtų už jas susimokėti, tai išgalėtų vienetai.
Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos,
persodinimo kainą sudaro ne tik pati operacija, bet ir kiti etapai: donoro paruošimas, donorinių organų išlaikymo procedūros, organų paėmimo operacija, recipiento ištyrimas ir paruošimas persodinimui, kūno dalies persodinimas, ligonio pooperacinė priežiūra.
Visi šie etapai turi nustatytus įkainius ir ligoninei, atliekančiai šiuos darbus, yra apmokama Valstybinės ligonių kasos – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto – lėšomis. Ligoniui persodinimas „kainuoja“ nerimą, baimę, skausmą, viltį. Tačiau šių dalykų niekas negali įkainoti pinigais.
Piniginė persodinimo paslaugų išraiška yra labai nevienoda – jos kainuoja nuo kelių dešimčių tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių eurų. Tikslias sumas įvardinti sunku, nes net ir to paties organo persodinimas gali kainuoti nevienodai, kai ją sudaro nevienodi etapai: tarkime, vienas recipientas po persodinimo sveiksta greitai, kitą gali varginti komplikacijos, ilgas reanimacijos laikotarpis, papildomos medicininės intervencijos – toks persodinimas kainuos daugiau. Tačiau visos paslaugos, kurios yra reikalingos recipientams, apmokamos valstybės lėšomis. Ligonio artimieji turi ir asmeninių išlaidų – kainuoja kelionė į ligoninę, ligonio lankymas.
Kartais žiniasklaidoje pasirodo istorijų apie sunkiai sergančius žmones ir jų gydymui reikalingas lėšas, nurodomos sąskaitos finansinei paramai gauti. Kiekvieno žmogaus savanoriškas apsisprendimas – paremti ar ne. Tačiau būtent su persodinimo išlaidomis tai neturėtų būti siejama.
Šiuo metu galiojanti tvarka numato Lietuvos gyventojų gydymo išlaidų kompensavimą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Asmeninėmis lėšomis turėtų būti apmokama kelionė į užsienio šalį, taip pat šeimai būtų reikalingos asmeninės lėšos gyventi toje šalyje laukiant persodinimo, slaugant ligonį po operacijos, kol gydytis būtų galima namuose. Kūno dalių persodinimo kontekste užsienio šalys yra minimos tik tuomet, kai kalbama apie vaikus: užsienio šalyse atliekami kepenų persodinimai mūsų šalies vaikams, kai donorais tampa jų tėveliai – tėtis ar mama padovanoja dalį kepenų sergančiam savo vaikui.
