Jau dvidešimt metų be Kazimiero. Be jo geraširdės šypsenos, nuoširdaus juoko, tvirto rankos paspaudimo. Be jo tarmiškos šnekos, anekdotų ir fokusų. Be ištikimo bendražygio. Tiesiog, be jautraus ir gero žmogaus…
Kazimieras Eigminas gimė 1929 m. sausio 22 d. Rokiškio rajono Parokiškio kaime. Mokėsi Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje. 1948–1953 m. Vilniaus universitete studijavo klasikinę filologiją. Po studijų trejus metus mokėsi universiteto aspirantūroje. Nuo 1956 m. iki mirties dirbo įvairiuose Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, vėliau – Lietuvių kalbos instituto skyriuose. Rašė „Lietuvių kalbos žodyną“, aiškino jo nelietuviškų žodžių kilmę. Paskelbė straipsnių lietuvių kalbos istorijos, tarmių, vietovardžių, kalbos kultūros klausimais. 1957 m. išėjo jo išversta D. Kleino „Grammatica Litvanica“, o 1981 m. „Universitas linguarum Litvaniae“. 1992 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją. Paskutiniais gyvenimo metais rengė spausdinti K. Sapūno – T. G. Šulco gramatiką „Compendium Grammaticae Lithvanicae.“ Mirė 1996 m. balandžio 22 d. Palaidotas Panevėžy.
Žmogus gyvas atmintyje. Todėl, pagerbdami velionį, siūlome parinktas atsiminimų ištraukas iš Klaudijaus Driskiaus, Artūro Judženčio ir Venanto Mačiekaus sudarytos knygos „Homo sum. Žodžiai Kazimierui Eigminui“ (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1998).
Algirdas Trepuila:
Keliauti su Kaziu pradėjau nuo 1955 metų rudens. Kad ir kur būtumėm keliavę, Kaziui beveik visur jau buvo tekę lankytis. To meto mūsų kelionėse dažniausiai lankydavom lietuviškų kaimų salas tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje, lietuviškas mokyklas Vilnijoje. Maršrutai taip pat buvo parenkami atsižvelgiant į istorinių vietovių, retesnių architektūriniu požiūriu bažnyčių, dvarų ir dvarelių išsidėstymą etc. Nė viena iš mūsų kelionių nebuvo sportinis ar turistinis-sportinis žygis, kokius tuo metu propagavo ir paremdavo finansiškai Universiteto turizmo klubas. Keliaudavom dažniausiai nedidelėmis trijų – septynių žmonių grupelėmis. Išeidavom penktadienio popiete, o grįždavom sekmadienio pavakariu. Ypač kelionėms tiko sovietinės šventės, nes susidarydavo daugiau laisvų dienų. Jeigu pavykdavo grįžti šiek tiek anksčiau, Kazys, numetęs kuprinę, strimgalviais lėkdavo dar į kokį nors teatro spektaklį ar koncertą.
Kęstutis Labanauskas:
O kokios nuostabios buvo valandėlės su Kaziu ir mielais Gervėčių krašto pateikėjais 1970 metų kraštotyros ekspedicijoje, susitinkant tų lietuvybės mohikanų kaimelių kryžkelėse, paskubomis dalijantis patirtais įdomiausiais įspūdžiais apie pateikėjus, dainomis, sakmėmis ir padavimais, tebeaidinčiais nostalgišku gervėtiškių priedainiu: „Gaila, gaila Lietuvos, mūs šalelės mylimos…“ O jeigu tai būtų buvę nufilmuota… Kiek ten buvo lietuviškos dvasios, senoviškų tradicijų…
Vaclovas Panumis:
Labiausiai Kazys žėrėdavo ten, kur būdavo klausytojų. Ypač gerai prisimenu jį Mokslų akademijos turistų sąskrydžiuose, kurie paprastai vykdavo birželio pradžioje. Kaip dabar matau Kazį basą, be marškinių, pusiau gulom ant žalios žolytės. O aplinkui koks dešimt sąskrydžio naujokų arba Jo gerbėjų. Kazys kalba, kalba, kalba…, o tie klauso, klauso, kikena arba nesulaikomai kvatojasi. Aišku, retkarčiais bando ir naujokai savo istorijas pasakoti, bet jos paprastai greit baigiasi, nes… apstu kalbos klaidų, kurios švelniai, bet ryžtingai taisomos. Ir vėl pokalbyje ar geriau sakyti – nesibaigiančiame monologe su trumpais klausytojų intarpais karaliauja Kazys.
Jonas Mardosa:
Būdamas ne itin geras kalbos mokovas, darantis „kalbas klaidų“, ekspedicijoje Kazio taisymams turėjau priešnuodį. Kaip didelis stiprios rytmetinės arbatos entuziastas, radau „kraujo brolį“ – Kazį, geriantį nepalyginamai juodesnę „arbotę“. Jis tapdavo dažnu rytmetinio „čefyro“ sugėrovu. Pradėjus nurodinėti barbarizmus, juokais pažadėdavau uždėti „čefyrui“ embargą. Ir padėdavo! Nors kartais sąmoningai tekdavo riboti į puodelį dedamų arbatžolių kiekį.
Birutė Garnelytė-Nartautienė:
Mes esame tos kartos, kuri nesimokė Lietuvos istorijos. Nebuvau mačiusi ir Lietuvos istorijos vadovėlio. Kijevo Rusios ar senovės Romos istoriją mokėjau, o Lietuvos – ne. Pirmosios Lietuvos isorijos pamokos – iš Kaziuko. Ko tik Jo paklaustum – viską žinojo. O prasidėjo viskas nuo vardų kilmės aiškinimo. Šapokos istoriją skaitėme jau daug vėliau.
Regimantas Pranaitis:
Nemėgot Jūs to KGB, Kazimierai… Ir nujaučiu, kodėl. Dėl to paties visi jo nemėgo. Apie pakvietimus į tenai puse lūpos užsimindavote. Ir gan tvirtai – matyt, visai pakyrėjęs jis Jums buvo. Girdėjau, nuo miesto Ramuvos laikų jie Jus pakedendavo, ir atsiminimų apie Jus, matyt, bus sočiai prisirinkę. Gal nieko tokio – istorijai bus… Kraštotyra, žinia, tais laikais valdžiai juk buvo rakštis – neperspektyvus ir nemadingas dalykas. Aš tuomet irgi nekaip jaučiausi. Juk net toj mūsų išgyventoj Ramuvoj nevalia buvo laisviau pajudėti: tuoj draugiškai kas per petį baksteldavo, kad štai viena rusiška daina per mažai padainavot… Ar kaip kitaip… O tos rusiškos, tos vienintelės, kiek pamenu, pas mus iš tiesų nebūdavo… Ir visai ne iš blogos valios…
Marytė Slušinskaitė:
[…] aš prisimenu Papilio ekspedicijos ekskursiją: grįždami namo jau naktį dar pasukome prie partizanų kapo gūdžiame miške. Šviečiant mėnuliui ir spindint balutėms ilgai ėjome ištįsusia vora (nebe vorele) gilyn į mišką. Pagaliau atėjome. Sustojome ratu aplink kapą. Kažkas kažką pakalbėjo. Kazimieras užvedė „Oi neverk, matušėle.“ Dainavome visi. Ilgai, tyliai. Kazimiero balsas buvo pats pagrindinis. Už mūsų nugarų stovėjo tamsus aukštas miškas. Atrodė, kad daina kilo į viršų, į žvagždėtą dangų. Prasidėjus Sąjūdžiui, daug kartų skambėjo „Oi neverk, matušėle“, bet anas įspūdis liko nepakartojamas.
Regimantas Pranaitis:
Vis tie Naujieji metai. Beveik be jokių Kalėdų ar Kūčių. Oi, kiek jų buvo. Rodos, ranką ištiesi ir – paliesi kėdes palei sienas Aukštaitijos mokykloje. Ir nuostabius eglutės žaisliukus dėžėse. Visai tokius kaip namie – nedūžtančius, gal dar nuo paties pokario… Ir girliandas, ir smuiką, ir Marcinkevičiaus „Tėviškę“, ir himną… Dar šampaną, linkėjimus, bučinius einant su žvakėm ratu… Bučiavotės ir Jūs kiekvienais Naujaisiais, Kazimierai… Arba ranką stipriai paspausdavote… Kitąkart, rodos, ataidi lauko dainos nuo Luknos, viršgalviai pusnynai, eglė tikra lauke…
Birutė Jasiūnaitė:
Matau Kaziuką apstotą vaikų kaip bičių. Jo rankose švytuoja ilga plona virvelė. Visiems matant, Kaziukas rimtų rimčiausiai perpjauna virvelę peiliu. Švyst pašvyst – ir štai dvi gyvačiukės, du virvelės galai vėl laimingai suauga į vieną! Vaikai spokso išsižioję. Suaugusieji negali atsistebėti Kaziuko pokštais. Kas gauna, kas ne, o mudu gaunam visko: ir valgyt, ir gerti! Privalgęs Kaziukas šluostosi ūsus, sako ačiū, bučiuoja gaspadinei ranką, ir mudu kylame į kelionę.
Vilija Janušauskienė:
Prisiminimų fragmentai keičia vieni kitus, artėja prie paskutiniųjų Kazimiero gyvenimo metų. Pro troleibuso langą – nepaprastai sunkiai einantis Kazimieras ir žiūrintis įtemptu, gūdžiu, net tragišku žvilgsniu lyg į niekur, į tuštumą prieš save – nupurto nuojauta, kad tik kas nors neatsitiktų… Iš pasakojimų žinojau, kad gyveno katastrofinėmis buitinėmis sąlygomis, tiesiog balanos gadynėje – be elektros, be vandens, be dujų. Paklaustas, ar tai įmanoma, šmaikštavo: „Tenkinuosi biologiniu laiku – kai prašvinta, skaitau, kai temsta, einu miegoti.“ O sveikata vis prastėjo. Savo kraštiečiui bendraamžiui buvo ištarti tie nelemti lemtingieji žodžiai: „Nežinia, kada kas mane ras…“ Tačiau sutiktas šypsojosi ir vis klausinėjo, net pačių šviežiausių vaikų vaikaičių vardus prisimindamas. Jauteisi nepatogiai, nes jo dėmesys apsupdavo tave, sudarydavo galimybę tik tavosioms problemoms pokalbyje dominuoti, nebespėdavai jo nei apie sveikatą pasiteirauti, nei prisipažinti, kad nuoširdžiai džiaugiesi, kai jį sutinki…
Nikolajus Michailovas:
Paskutinį kartą aš mačiau Kazimierą 1995 metų rugpjūčio mėnesį. Jis buvo ekspedicijoje Šakių rajone, o aš po penkerių metų pertraukos grįžau į Lietuvą. Mes susitarėme susitikti Kaune. Visą dieną mes vaikščiojome po miestą, kalbėjome apie „praėjusius laikus“. Kazimieras buvo gerai nusiteikęs, nors liūdnai pasakė, kad nebegali taip gerai vaikščioti, kaip anksčiau – jam skaudėjo kojas. Bet tai buvo tas pats linksmas ir žavus Kazimieras. Vakare turėjau grįžti į Vilnių, ir Kazimieras mane palydėjo į stotį. Dar šiandien matau jį – kuklų, dorą, tolerantišką ir ištikimą žmogų, kurio aš niekada nepamiršiu, mano mylimos Lietuvos įasmeninimą, stovintį Kauno stoties perone, kur aš jį palikau. Visiems laikams.
Teko ir man pabuvoti VU Ramuvoje, pajusti jos neužmirštamą šviesią dvasią, teko džiaugtis ir Kazimiero Eigmino draugija, žygiuoti bent keliuose savaitgaliniuose žygiuose, kur Kazimieras buvo didelis pokštininkas, pamenu, kai jis sykį netgi šoko gulbių ežerą, gyrėsi dirbęs Operos ir baleto teatre. Neužmištinas ir jo gilus lietuvių kalbos slėpinių išmanymas, lietuviškų vardų etimologizavimas, įsiminęs man iki šių dienų, jo gebėjimas pakylėt greta esantį žmogų, kaip nepaprastai jo lūpose skambėjo kreipinys į ramuviškes merginas ir moteris – viešpataitės – iškilminga, nekasdieniška. Kadaise, kai dirbau Lietuvių kalbos institute, garsiuosiuose Vileišių rūmuose, kur jo kabinetas buvo greta, man buvo liepta jo kabinete sutvarkyti netvarkingai sudėtas knygų šūsnis ant jo darbo stalo, bet aš neišdrįsau prisiliesti prie jų ir viską palikau kaip buvo. Buvau ir jį laidojant Panevėžio Ramygalos gatvės kapinėse, kur jis atgulė greta savo sesers, dalyvavo keletas ištikimų ramuviškių ir MA Lietuvių kalbos instituto dialektologijos ir kalbos istorijos skyriaus darbuotojų. Neužmirština…
Kazimieras Eigminas, tiesiog Kaziukas – vienas šauniausių, įspūdingiausių, linksmiausių, pagarbiausių sutiktų ir bendrautų bendražygių, kalbininkų. Visam gyvenimui išlikę jo pasakojimai, istorijos, anekdotai, bendri žygiai, vakaronės, nuolatinis, mandagus jį supusios studentiškos kalbos klaidų taisymas. Keliaujant kartu po Vidurinę Aziją su Kaziuku kaskart iškildavo įvairiausi linksmi ir keisti nutikimai. Tuomet pirmąsyk iš jo išgirdau apie gražiausią operinę chorinę dainą-maldą…Va pensiero…… ir kitas lietuvių ir klasikos dainas. Kaziukas ir toliau gyvas, gyvena mūsų atminty.