Į Indiją kasmet važiuoja daug lietuvių. Vieni lanko turistinius objektus, kiti – ieško nušvitimo. Treti nori rasti savąją Indiją…
Apie Indiją lietuviai žino nemažai. Indai apie Lietuvą – nedaug. Ir nereikia dėl to stebėtis. Esame toli vienas nuo kito. O ir svoriai šiek tiek skiriasi.
Tačiau pažinimo procesas yra nesibaigiantis. Paslaptinga, purvina, dieviška ir nepakartojama Indija vėrėsi dar vienam lietuviui.
Jį, baltiškos muzikos leidyklos „Dangus“ vadovą Ugnių Liogę kalbina Audrys Antanaitis.
Esu girdėjęs išmanantį sakant, jog pastaruosius 300 metų Indijoje vyksta išsityčiojimas iš Vedų, tikrosios Vedų kultūros, iki islaminės Indijos. Negaliu pasakyti ką būtent turėjo omenyje, bet supratau, jog reikia skirti senąją Indiją nuo naujosios Indijos. Mane Indija domina tik dėl noro suprasti kodėl mūsų protėviai prieš kokius 5k metų joje įsikūrė ir kūrė 🙂 Ar ne ta pati dvasia ir dabar žavi ir vilioja ?
Įdomus pokalbis, gaila, kad toks trumpas. Įstrigo mintis apie tai, kad ko ieškosi Indijoje, tą ir rasi. Kitaip tariant, kas esi, tą ir matai, tą ir randi. Reikėtų Ugnių dar sykį pasikviest, apie Dangų ir Juodaragį pašnekint.
Lietuvoje universitetuose dėstoma tiktai Lietuvos krikščioniškoji praeitis. Kodėl?!
Kodėl jaunimui nelemta sužinoti Lietuvos seniausiąją ir turtingausiąją – LIETUVOS ikimindauginę praeitį?! ŠALTINIŲ APSTU!!!
Kodėl iki šiol skelbiama, kad LIETUVOS vardui tiktai 1000 metų?
Kodėl mūsų vadinamieji istorikai iki šiol nėra susipažinę su Augustino Voldemaro, prancūzų kalboje prieškaryje, išleistu darbu ” Lietuvių istorija”?, Jame nurodomas šaltinis kur teigiama, kad ” Lietuvos vardui jau per 1500 metų”?! O gal sąmoningai nenorima pažinti?)
Kodėl mūsų istorikai atiduoda lenkams ne tiktai mūsų Gardarikės federacijos Vanduolijos rikį Daugonį (po priverstinio krikšto 955 metais tapusio Čėkijos karaliumi Mieško), bet ir Vyslos žemupyje (tarp Vyslos bei intako Bugo ir Nemuno ) dar iki 955 metų Gardarikės sudėtyje buvusią Vanduolijos rikiją (kunigaištystę)?!
Pastarąjį mūsų istorikų poelgį ainiai prilygins – šio tūkstantmečio Lietuvos išdavystei!!!
GAILA MŪSŲ LIETUVOS!!! DAR LABIAU GAILA MŪSŲ JAUNIMO, nuo kuriuo slepiama mūsų seniausioji ir garbingiausioji praeitis!!!
Mūsų protėvių pėdsakus aptinkame net Japonijoje. Ten iki šio laiko šiaurėje gyvena šviesiaakių ainių gentis.
Japonų hieroglifai grafiškai labai panašūs į mūsų protėvių runas. Dar daugiau – japonų hieroglifų fonėtinė tartis yra labai panaši į lietuvių runų tarimą. (Tai Vilniaus Valdovų rūmų japonistės informacija.).
Kiniečiai stebisi – iš kur Kinijoje atsirado DI-džiūnai? ( Juan Kė “Senovės Kinijos mitai” psl. 119).
Beje, Gobio dykumoje atrasta begalės mūsų protėvių mumijų.?!
O ką jau kalbėti apie Mahatmos Gandžio Antanui Poškai pasakytus žodžius :” Žinau Lietuvą! Joje gyvena mums giminingi arijai. Jų kalba senesnė už sanskritą”!
Vien jau dėl šio teiginio verta pamatyti Indiją. Mat, kur begyvendami,mūsų protėviai nuo seno stebėjo gamtoje vykusius fizinius procesus ir informaciją mums paliko Vedų bei Ryg vedų formoje. Beje, šie raštai buvo laikomi šventais ir iš kartos į kartą būdavo perduodami betarpiškai iš burnos į burną. Už mažiausią klaidą perduodant šaltinius savo palikuonims,( o ši inforamcija neišeidavo iš šeimos rato!) atsakydavo prieš dievą. O tai reiškė – būdavo baudžiami mirties bausme. Būtent todėl jie išliko iki mūsų laikų ir be pakitimų.(Prisiminkite biblinį Rojaus medį ir basmę, kurią patyrė Adomas su Jievą už tiktai vieną obuolį, kuris simbolizuoja žinias!).
Apie šaltinių kokybę galime spręsti iš to, kad tas pačias gamtoje vykusias katastrofas be pakitimų aptinkame kiek senovės indų tiek ir kiniečių mituose bei legendose ar šventuose raštuose. (Skaitykite R.Z. penkiaknygę “Per praeitį į ateitį”).