Jeigu geriame šulinio vandenį, įsitikinkime, kad jis saugus

Lietuvoje vis dar nemažai gyventojų naudoja šulinių vandenį. Į šulinius vanduo patenka iš gruntinio vandens šaltinių, kurie yra itin jautrūs išorės poveikiui. Didžiausias pavojus sveikatai, galintis kilti dėl šulinio vandens vartojimo, kyla tais atvejais, kai šulinio vanduo užteršiamas nitritais, nitratais.

Nitritų ir nitratų poveikiui ypač jautrūs yra kūdikiai, nėščios moterys, tam tikrų fermentų deficitą turintys asmenys. Nitratai organizme virsta nitritais. Apsinuodijus jais gali pasireikšti methemoglobinemija. Jos metu kraujyje susidaręs methemoglobinas į audinius negali pernešti deguonies, dėl to atsiranda deguonies trūkumo požymiai.

Todėl labai svarbu įsitikinti, kad vanduo, kurį geria kūdikiai ar kuris naudojamas jų maisto gamybai, yra saugus. Šeimos, auginančios kūdikius iki 6 mėn. amžiaus ar besilaukiančios kūdikio, apie tai, kad maistui naudoja šulinio vandenį, turi pranešti savo šeimos gydytojui.

Užteršta apie trečdalis šulinių

Visuomenės sveikatos centrai kasmet, gavę iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų pranešimus apie nėščiąsias ar šeimas, auginančias kūdikius iki 6 mėn. amžiaus ir maistui naudojančias šachtinių šulinių vandenį, organizuoja vandens kokybės tyrimus. Šių tyrimų tikslas – nustatyti, ar šulinių vanduo nėra užterštas nitritais ir nitratais. Tyrimai šiems gyventojams atliekami valstybės lėšomis.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro duomenimis, 2015 m. visuomenės sveikatos centrai iš viso gavo 2205 pranešimus apie nėščiąsias ir kūdikius, maistui naudojančius šulinių vandenį. Ištirta 2110 šachtinių šulinių vandens mėginių, reikalavimų neatitiko 29 proc. jų. Duomenys apie šulinių vandens būklę nesikeičia jau ne vienerius metus – kasmet nustatoma, kad apie trečdalio jų vanduo yra užterštas nitritais ir nitratais.

Daugiausiai šiomis cheminėmis medžiagomis užterštų šulinių 2015 m. buvo nustatyta Šiaulių (38 proc.), Panevėžio (35 proc.) ir Vilniaus (33 proc.) apskrityse, šiek tiek mažiau – Kauno (26 proc.), Alytaus (24 proc.), Klaipėdos (22 proc.), Marijampolės (23 proc.) apskrityse. Mažiausiai vandens mėginių, neatitikusių reikalavimų, buvo nustatyta Utenos (18 proc.), Telšių (17 proc.), Tauragės (17 proc.) apskrityse.

2015 m. Lietuvoje neužregistruota nė vieno apsinuodijimo šulinio vandeniu atvejo. Apie kiekvieno ištirto šachtinio šulinio vandens kokybę buvo informuoti visi šulinių vandens vartotojai ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos.

Visi kiti gyventojai, norintys nustatyti savo šulinio vandens kokybę, gali kreiptis į bet kurią akredituotą laboratoriją, atliekančią vandens cheminius tyrimus, ir ištirti vandenį savo lėšomis. Tai rekomenduojama daryti kiekvieną pavasarį, kadangi polaidžio metu su tirpstančiu sniegu į gruntinį vandenį gali patekti įvairūs teršalai.

Kaip prižiūrėti šulinį

Svarbu žinoti, kad nitratais ar nitritais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Šios cheminės medžiagos nepašalinamos nei filtruojant buitiniais vandens filtrais, nei virinant. Priešingai – virinant sumažėjus vandens kiekiui, nitratų koncentracija dar labiau padidėja.

Šachtinių šulinių vandens tarša gali atsirasti dėl netinkamos žemės ūkio veiklos (naudojant per daug trąšų, mėšlo), dėl nutekėjimų iš sąvartynų, fermų, kitų objektų. Vandens užterštumą nitritais ir nitratais gali lemti neteisingas šachtinio šulinio vietos parinkimas, įrengimas bei priežiūra. Reikėtų atminti, kad 25 metrų spinduliu aplink šulinį negalima tręšti žemės, šulinio sienos turėtų būti sandarios, antžeminė dalis iškilusi ne mažiau kaip 80 cm virš žemės paviršiaus. Šulinį būtina dengti dangčiu, vandenį semti tik tam skirtu kibiru.

Jeigu šulinio vanduo neatitinka reikalavimų, rekomenduojama maistui naudoti fasuotą vandenį iš parduotuvių ar, esant galimybei, prisijungti prie centralizuoto vandentiekio.