Triukšminguoju Kaziuko turgumi prasidėjo pavasario švenčių ciklas. Visko gausu – ir prekių, ir skundų dėl aukštų kainų. Bet kiek klausiau jaunimo, ką žino apie „Kaziuką“, nieko doro neišgirdau… Taigi supratau, kad vėl atėjo laikas pakartoti kursą apie Lietuvos ir Lietuvos jaunimo globėją karalaitį Kazimierą, vienintelį Lietuvos šventąjį.
Karalaitis Kazimieras gimė 1458 spalio 3 d. Krokuvoje, karalių pilyje Vavelyje. Jo tėvas buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras IV Jogailaitis, motina – Elžbieta Habsburgaitė. Seneliai – Jogaila ir Sofija Alšėniškė. Taigi karalaitis Kazimieras priklausė gediminaičių dinastijai. Karalaitis Kazimieras buvo antrasis sūnus, turėjo dar penkis brolius ir penkias seseris.
Karalaičio auklėjimu užsiėmė žymus istorikas ir kanauninkas Jonas Dlugošas. Sulaukausį paauglystės, politikos ir karybos jį mokė politinis pabėgėlis iš Italijos Pilypas Buonaccorsis, žinomas tarp metraštininkų kaip Kalimachas. Kazimieras puikiai mokėjo lenkų ir lotynų kalbą, mokėjo skaityti ir rašyti.
Karalių rūmuose buvo aukštinamas Švč. Mergelės Marijos kultas, motina buvo labai pamaldi, o prie brandesnio tikėjimo prisidėjo ir mokytojo Jono Dlugošo daroma įtaka. Kartu su tėvu karaliumi Kazimieru jaunasis karalaitis dažnai lankydavosi Lietuvoje ir pailsėti apsistodavo Medininkuose, šv. Augustino regulinių kanauninkų vienuolyne, kuriame taip pat buvo garbinama Švč. Mergelė Marija.
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad prie Dievo jaunąjį karalaitį dar labiau priartino du svarbūs įvykiai: 1481 m. pavasarį rengto sąmokslo prieš karališkąją šeimą atskleidimo aplinkybės ir 1471 m. nenusisekęs žygis į Vengriją užimti karaliaus sosto, kai karalaičiui buvo vos 13 metų. Kazimiero motina Elžbieta buvo Vengrijos karaliaus dukra, todėl manė, kad ištuštėjusį sostą privalo užimti dinastijos palikuonis. Tam pritarė dalis Vengrijos didikų, tačiau žygiui prasidėjus jie atsimetė, Vatikanas apkaltino Lenkiją krikščioniškos šalies puolimu, žygis buvo pasmerktas žlugti, o išlaidas teko apmokėti pačiai Lenkijai. Nors ne pats sugalvojo tą žygį, jaunasis karalaitis labai nuliūdo, krimtosi ir dar labiau atsigręžė į Dievą, kuris, kaip sakoma, niekada nenuvilia.
Karalaičio tėvui karaliui Kazimierui dažnai lankantis Lietuvoje, jaunajam Kazimierui būdavo pavedama valdyti šalį, ir tai jam puikiai sekėsi. Tarp jo ir tėvo buvo stiprus ryšys ir niekada jaunasis Kazimieras negalvojo apie tėvo nušalinimą, o buvo puikus jo padėjėjas ir patarėjas. Trylikos metų karalaičiui tėvas pavedė rūpintis Lietuvos pareigūnais, o kartu su tėvu jis aktyviai rėmė pranciškonų (bernardinų) misijų darbą ir rūpinosi, kad tose vietose, kur įsikūrę pranciškonai, nebūtų statomos cerkvės. Šaltiniuose sakoma, kad būtent dėl to jaunajam Kazimierui buvo suteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulas ir jis vadintas Magnus Ducatus Lithuaniae.
Renesanso laikais aukštuomenei nebuvo įprasta palaikyti bent kokius ryšius su prastuomene, o karalaitis Kazimieras nekreipė į tai dėmesio – rūpinosi vargšais ir ligoniais. Manoma, kad nuo jų ir užsikrėtė džiova. Tais laikais ir iki pat XX a. džiovą „gydydavo“ seksualiniais santykiai, tačiau skaistusis Kazimieras atsisakė pareiškęs geriau mirsiąs negu nusidėsiąs, nors nebuvo vienuolis ir jokių įžadų nebuvo davęs.
Jaunasis Kazimieras mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine, sulaukęs vos 25-erių. Taigi dabar, rengdami Kaziuko mugę, mes minime jo mirties metines.
Jaunąjį Kazimierą pažinojusieji laikė jį šventuoju ir dėl pamaldumo, ir dėl gailestingumo, ir dėl nekaltumo dorybės. Po mirties tik liepos 17 d. karalaičio kūnas iš gardino buvo atgabentas į Vilnių ir palaidotas Vilniaus katedros karališkoje koplyčioje.
Už visus karalaičio Kazimiero nuopelnus 1521 m. popiežius Leonas X Kazimierą paskelbė palaimintuoju, o popiežius Klemensas VIII – šventuoju ir pripažino jo kultą lokaliu, t. y. tik Lenkijai ir Lietuvai. 1604 m. Vilniuje iškilmingai atšvęsta šv. Kazimiero kanonizacija. Norint pripažinti asmenį šventuoju buvo reikalingos dvi prielaidos – kad asmuo būtų kilęs iš valdovų, ir kad jo šventumu tikėtų liaudis.
Karaliaus Vladislovo Vazos pastangomis, šv. Kazimiero kultas paplito ir už Lenkijos bei Lietuvos ribų. Ypač jis išpopuliarėjo Nyderlanduose ir pietinėje Italijos dalyje.
1636 m. įrengta puošni barokinė koplyčia, skirta karalaičiui Kazimierui. Tais pačiais metais Kazimieras paskelbtas Lietuvos dangiškuoju globėju.
1926 m. paskelbus Lietuvą bažnytine provincija, šv. Kazimieras paskirtas visos Lietuvos globėju, o 1948 m. – visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu globėju pas Dievą.
1952 m., sovietų valdžiai uždarius Vilniaus arkikatedrą, šv. Kazimiero relikvijos buvo perkeltos į Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią.
1989 m. kovo 4 d. šv. Kazimiero buvo sugrąžintos į Vilniaus arkikatedrą.
2004 m. buvo paskelbti jubiliejiniais metais – sukako 400 metų, kai karalaitis Kazimieras buvo paskelbtas šventuoju.
Šv. Kazimiero kultas buvo ypač populiarus XVIII a. Žmonės koplyčioje meldėsi dėl sveikatos, artėjant priešui, prasidėjus maro epidemijai, dėl moralės, aukojo aukas, stebuklingai išgydavo.
Ypač dažnai minimas Šv. Kazimiero stebuklingas pasirodymas 1518 m. Lietuvos kariuomenės žygio į Polocką metu. Pasirodęs debesų properšoje, tada šventasis spinduliu parodė Lietuvos kariams brastą per Dauguvą ir skaičiumi silpnesni mūsų kariai smogė priešui netikėtą smūgį ir kovą laimėjo.
Daug diskutuojama ir dėl pirmojo šv. Kazimiero paveikslo, kuriame jis pavaizduotas su trijomis rankomis – dviejose iš vienos pusės po leliją. Bet tai kita tema.
Tradicija rengti didelius turgus su teatralizuotais renginiais paplito XVI a.
Siūlome pasižvalgyti po 2016 m. Kaziuko turgų su Žydų miesteliu. Alvydo Stričkos nuotraukos.
Ar čia Alkas,- tautinis, etno kultūrinis leidinys, remiantis Romuvą, o jo redaktorius p. J. Vaiškūnas Romuvos vaidila? Ar čia svetimdievo kryžininkų propagandinis leidinys ,,Bernardinai. Lt“?