R. Jasukaitienė. Neturėjau tėviškės

Neturėjau tėviškės. Šitą savotišką našlaitystę jaučiau visą gyvenimą. O ypač suskausdavo, atsigręžus į vaikystę.  Gimiau tremtinių šeimoje, Intoje, grįžus į Lietuvą buvome blaškomi iš vienos vietos į kitą, lyg kokie perėjūnai. Daugeliui sėslių žmonių taip ir atrodėme. Ilgą laiką tėvo, buvusio politinio kalinio, nenorėjo registruoti… Bastėmės. Vos spėdavome įsikurti, vėl reikėdavo ryšius rištis.

Sovietų okupantai atėmė iš manęs tėviškę. Ne fizine, greičiau dvasine prasme. Prisimenu, kaip savo suolo draugei Audronei pavydėjau dar prosenelių įsigyventos sodybos: didžiulio seno sodo, trobos dviem galais, kūdros, apsodintos jovarais, apynyno… (O tvartuose buvo laikomi kolūkio arkliai, o daržinėje – pašaras arkliams – bet šito „reiškinio“ aš dar nesupratau). Ši  graži sodyba man išliko kaip senosios Lietuvos idilė. Ir begalinis ilgesys, sumišęs su vaikišku pavydu.

Daugybę metų gyvenu Garliavoje. Čia gimė mano vaikai. Jie turi tėviškę – gimtąjį miestelį, savą gatvę, močiutės trobelę, kurioje užaugo. Čia įleistos ir mano šaknys. Bet kodėl ilgus metus nejaučiau tos šviesos, kurią skleidžia laimingos vaikystės dienos? Nejutau lengvumo, keliančio  širdį. Nes žemės, kurioje nelakstė tavo vaikystė, niekada nepavadinsi Tėviške. Mano vaikystės saulė šviečia ten, mažame miškų apsuptame kaimelyje, keistu Paupio pavadinimu, virpulį kelia Dubysos skardžių grožis, o Seredžius – pats šviesiausias panemunės miestelis. Visos šios vietos – mano tėviškė. Visos – po truputį.

Pavydžiu žmonėms, turintiems tėviškę. Ypač jautriai šitai pajutau, sėdėdama sausakimšoje Garliavos bibliotekos salėje: tą popietę buvo pristatoma docentės Ingos Stepukonienės parengta monografija „Garliava. Laikas ir žmonės“. Solidi monografija – per 1000 puslapių! Jos redaktorius – poetas Robertas  Keturakis, taip pat garliavietis, gimęs ir augęs šalia esančiame Jonučių kaime.

Ilgai buvo ruoštasi šio miestelio istoriją surašyti. Griebėsi vienas istorikas – apžvelgė vieną laikotarpį, kepštelėjo Knygnešių epochą, kitas – gabaliuką apie rezistenciją surašė, bet viską nuo pradžių pradžios, nuo ištakų „atkasti“, kantriai archyvuose sėdėti, perklausti daugybę gyvų liudininkų, perskaityti kelių dešimtmečių laikraščius… pajėgė tik ši trapi, jautri savo kraštiečių likimams moteris.

Magėjo paklausti, kiek laiko ji rinko medžiagą, bet atsakymą išgirdau jos pranešime (o ir pati nujaučiau): nuo pat vaikystės. Dar tuomet, kai su kitais vaikais landžiodavo po buvusių dvarų griuvėsius ar senojoje Jonučių kapinių dalyje, aptikę rūsį, spėliodavo, kas čia ilsisi, dėjosi galvon senų žmonių pasakojimus, gulančius į žingeidaus vaiko atmintį, iki ateis laikas iškilti konkrečiais klausimais, į kuriuos atsakymų ieškota visą sąmoningą gyvenimą.

Tad medžiagą rinko ilgai, iš pradžių tai, kas matoma akimi, vėliau – eidama gilyn, ieškodama sąsajų, pasikliaudama ne tik faktais, bet ir mokslininkės intuicija. „Visuomet, – sako Inga Stepukonienė,  – buvo smalsu, kodėl mano krašto žmonės tokie jautrūs bet kokiai priespaudai, neteisybei, kodėl taip drąsiai kovoja už Tiesą ir Laisvę. Atsakymų mokslininkė ieškojo seniausiuose – genčių gyvenimo laikuose.

Čia gyventa pačios karingiausios baltų genties – jotvingių, kurių palikuonys asimiliavosi su lietuviais. Jos kalbos reliktų dar išliko upių, vietovardžių pavadinimuose. Jiesia – jotvingių upelė. Būtent prie jos kūrėsi pirmosios jotvingių stovyklavietės, formavosi genties kalba, papročiai, tradicijos. Narsus, karingas būdas įrašytas jų kraujyje, kuris, kaip ir Jiesia, atiteka iki mūsų dienų.

Čia, užnemunėje, buvo anksčiausiai panaikinta baudžiava. Čia, Garliavoje, spaudos draudimo metais, pas vaistininką Kazį Aglinską rinkosi pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ redkolegija: Jonas Basanavičius – artimas Aglinsko draugas, Juozas Andiulaitis-Kalnėnas, Juozas Mačys – kėkštas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis.

Nedaug kam žinoma apie K. Aglinsko ir J.Basanavičiaus bičiulystę, užsimezgusią dar abiem studijuojant Maskvoje mediciną; vėliau daktaras būdavo dažnas svečias Garliavoje – tai liudija archyve išlikę Aglinsko laiškai, atvirlaiškiai, nuotraukos.

Juozas Andziulaikis-Kalnėnas kurį laiką mokytojavo Garliavoje, tuo pat metu rašė eilėraščius, straipsnius, kuriuose kėlė anuometines švietimo problemas. Kai kurios jo iškeltos problemos aktualios ir mūsų dienomis. Apie J.Andziulaitį-Kalnėną kaip publicistą žinojome nedaug. I. Stepukonienei pavyko surasti publikacijų ne tik švietimo, bet ir politikos klausimais. „Garliavos istorijoje“ ji pateikia ir savo įžvalgas šiomis  temomis. Šis mums mažai žinomas ir neįvertintas šviesuolis mokėjo šešetą užsienio kalbų, vertė grožinę literatūrą  iš vokiečių, prancūzų kalbų.

Tuo metu pirmąją polikliniką Garliavoje  įkūrė gydytojas Jonas Šliūpas. Tad Garliavą galima laikyti ne tik knygnešystės, bet ir „Aušros“ gimtaviete, savotiška inteligentų susibūrimo vieta – kultūriniu centru.

„Aušros“  spinduliai sklido net ir tuomet, kai sovietams okupavus kraštą, narsiausi, labiausiai susipratę lietuviai ėjo ginti Tėviškės – organizavosi į partizaninius būrius. Šiose apylinkėse veikė Tauro apygardos partizanų būriai. Iš šitos krašto kilęs ir legendinis partizanų vadasJuozas Lukša, pirmasis prasiveržęs pro geležinę uždangą, palikęs rašytinius prisiminimus. Rezistencinė kova nenutrūko šiose apylinkėse net tuomet, kai daugelis pasiturinčių ūkininkų buvo ištremti.

Garliavoje veikė rezistencinė pogrindžio kuopelė, kuriai vadovavo Jadvyga Bieliauskienė, buvusi politinė kalinė. Už šią veiklą ji buvo teisiama antrą kartą ir kalėjo Mordovijos lageriuose. Garliavoje  buvo platinama ir Bažnyčios Kronika.

Vartydama Garliavos istoriją pastebiu besikartojančias gyventojų pavardes: Gervės, Čebeliai, Šidiškiai, Bekeriai, Sikorskiai, Keturakiai, Čekavičiai, Celiešiai, Drūlios… ir daug kitų, kurių proseneliai čia gyveno, kurių giminės šaknys siekia pačius seniausius – kelių kartų laikus. Monografijos autorė pateikia jų gyvenimo istorijas, gimimo, vestuvių, mirimo datas, vaikų ir vaikaičių pavardes, senas surinktas nuotraukas.

Bandau įsivaizduoti, koks pasididžiavimas turi apimti žmogų, randantį savo giminės prosenelius miestelio istorijoje. Mokytojas Vytautas Toleikis yra pasakęs: „Žmogus, už kurio nugaros alsuoja protėviai, jų palikimas, kovos už laisvę, stovi tvirtai ant savo žemės“. Todėl taip svarbu yra turėti (prisiminti) savo tėviškės, savo giminės istoriją. Nes kiekvienas, kas gyvena savo tautos, savo giminės istorijos kontekste, niekada nebus našlaitis, nebus vienišas, nes jo gyvenimo šakomis teka visų buvusiųjų Laikas. Šitai daro kiekvieno iš mūsų gyvenimą tvirtesnį, pilnesnį, amžinesnį.

Profesorė Viktorija Daujotytė yra pasakiusi: „Laiką žmogui duoda vieta, duoda padaugindama arba sumažindama. Vietoje randasi žmogaus laikas – kasdienybė“. Taigi, kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra labai trumpas, jei jį įrėminame žemiškąja buitimi. Tačiau kiekvienas savą Laiką galime padauginti, susiedami jį su savo tauta, jos istorija, su jos Laiku. Kuo gilesni, kuo platesni mūsų ryšiai- jungtys su praeitimi, tuo daugiau laiko pasiimame iš amžinybės.

Knygoje radau plačiai aprašytą pirmosios Garliavoje mokyklos kūrimąsi, jos direktorių Adomą Mitkų, kuris pirmaisiais sovietinės okupacijos metais buvo suimtas, kalinamas, o vėliau sušaudytas. Pirmosios Garliavos mokykla, jos mokytojai – ši tema man buvo itin įdomi, nes  dirbu mokykloje, pavadintoje Adomo Mitkaus vardu.

Vienas iš tokių nepaprastų asmenybių buvo mokytojas Jonas Mačiulis- tolimas Maironio giminaitis, buvęs poeto Roberto Keturakio klasės auklėtojas. Kilęs jis buvo iš Veliuonos, pamilo merginą iš Seredžiaus – gretimo panemunės miestelio. Baigęs lietuvių kalbos ir literatūros specialybę Vilniaus universitete, atvyko mokytojauti į Garliavą. Jaunuoliai mąstė apie bendrą gyvenimo kelią, bet tuo metu Eugenija Šimanskytė (toks merginos vardas) už pagalbą partizanams buvo nutaista 10 metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Visus tuos metus jaunuoliai susirašinėjo. Yra išlikę per 600 laiškų. Jono Mačiulio laiškai ne tik drąsino, guodė draugę, jie tapo epistolinio žanro literatūriniais kūriniais.

Išėjus Eugenijai iš kalėjimo, Jonas Mačiulis nuskubėjo pas mylimąją į Novosibirską, bendravo su kitais tremtiniais. Dar po poros metų, kai Eugenija buvo išleista, susituokė ir abu sugrįžo į Lietuvą. Istorija kaip legenda. Pranokstanti Šekspyro veikėjų meilę.

Mąstydama apie persipynusius žmonių likimus, apie (ne)atsitiktinai gyvenime ar knygose sutiktus žmones, omenyje turėjau ir šią malonią staigmeną. Naujausiame NEMUNO žurnale radau Violetos Šoblinskaitės Aleksos straipsnį apie ką tik pasirodžiusios knygos „Dvylika rašytojo Jono Mačiulio metų“ („Nemunas“. Nr.3) sutiktuves Seredžiuje, kuriame, 90 metų sulaukusi tebegyvena Eugenija Šimanskytė- Mačiulienė. Nuotraukoje šalia jos sėdi Garliavos I-osios laidos abiturientas, poetas Robertas Keturakis, buvęs Jono Mačiulio mokinys, to meto mokytojo vadovaujamo Literatų būrelio narys;  antroje eilėje stovi Seredžiaus pagrindinės mokyklos (buvusios vidurinės) direktorius Petras Baršauskas, buvęs mano fizikos mokytojas.

Kiek daug prasmingų sutapimų! Galgi ne šiaip sau. Gal tam, kad įrodytų: tėviškė nėra tik ta vieta, kur įspaustos tavo vaikiškos pėdos. Laikui bėgant (tuo norime pasakyti apie savo asmenybės brandą!), Tėviškės ribos plečiasi, priklausomai nuo to, kiek kitų laiko sugeriame į save. Sugeriame  įsigyvendami. Ir „našlaitystės“ – nuskriausto vaiko – pojūtis mąžta, nes imame  suprasti, kad Tėviškė nėra vien vieta, apglėbta prisirišimo prie daiktų, peizažo, artimų žmonių dvasios. Tėviškė –  jausmas, kurį sužadina pažinimas.

Dėkoju monografijos apie Garliavą autorei Ingai Stepukonienei, padėjusiai šią tiesą atrasti.