Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija kartu su Lietuvos centriniu valstybės archyvu rengia Pasaulinės radijo dienos minėjimą š. m. vasario 11 d. 17.30 val. „Amerikos balso“ radijui skirtame vakaras vyks Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje, Šv. Jono g. 11, Vilniuje.
Vasario 13-ąją UNESCO sutinka minėdama Pasaulinę radijo dieną. Šiais metais UNESCO siūloma tema – „Radijas ekstremaliose situacijose ir ištikus nelaimei“. Dėl karinių konfliktų, kurie priverčia neįtikėtiną gyventojų skaičių ieškoti prieglobsčio svetur, dėl vis dažnėjančių ir vis didesnes pasekmes sukeliančių stichinių nelaimių, kurias sąlygoja aplinkos pokyčiai, akivaizdu, kad 2016-aisiais metais radijas taps ypatingai svarbus ekstremalių situacijų atvejais bei informuojant visuomenę, kaip elgtis ištikus nelaimei.
„Amerikos balsas“ visą sovietinės Lietuvos gyvavimo laikotarpį žadino lietuvių savimonę ir neleido užgesti nepriklausomybės viltims. 2008 m. Užsienio reikalų ministerijos ir JAV lietuvių bendruomenės dėka buvo perduoti radijo stoties „Amerikos balsas“ lietuviškos redakcijos 1951–1982 m. transliacijų įrašai Lietuvai. 2013 metais garso įrašų skaitmeninimo darbai buvo baigti.
„Amerikos balso“ radijui skirto vakaro metu archyvo atstovai pristatys saugomą archyvinę medžiagą, bus galima išgirsti radijo įrašų. Vakare dalyvaus Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja dr. Inga Zakšauskienė, pranešime kalbėsianti apie „Amerikos balso” reikšmę po Antrojo pasaulinio karo, lietuvių kalbos redakcijos įsteigimą, pirmąją laidą, jos simbolinę reikšmę sovietinės valdžios okupuotai Lietuvai, pagrindinę „Amerikos balso” auditoriją sovietinėje Lietuvoje, valdžios požiūrį į šios ir kitų Vakarų radijo stočių transliacijas į SSRS ir Lietuvą, o taip pat apie „Amerikos balso” laidų reikšmę Atgimimo laikotarpiu. Taip pat renginį savo dalyvavimu pagerbs svečiai iš JAV ambasados Lietuvoje. Pranešimą skaitys ambasadorės patarėja kultūrai, švietimui ir žiniasklaidai p. Rima Janina Vydmantas, 20 metų dirbusi CNN žurnaliste.
https://youtu.be/V-_i6mnUyzM
Tikiuosi, dėstytoja nebekartos per „Istorijos detektyvus” skleistos neteisingos informacijos, kad per Amerikos radiją žmonės negirdėjo pagalbos pažadų?
Atkakliai kartojant jog to nebuvę, balta netaps žalia.
Mano supratimu, tas neigimas KENKIA valstybės psichologiniams klimatui, nes žmonės nesupranta, kodėl jie kvailinami. Girdėjusieji tai savo ausimis, vis dar gyvi. Neprošal būtų jų paklausti – mielai pasidalins prisiminimais!
Kiek žinoma, tai tas Balsas atsirado tada, kada partizanų kaip ir nebebuvo.
Ta proga prisiminsiu kada pirmąkart apie jį sužinojau: mokiausi vidurinėj, gyvenau provincijos centre ir kaimynas kitoje gatvės pusėje vos ne kasdien dideliu garsu paleisdavo Amerikos balsą (turėjo gerą radiją – Rigonda, jei gerai atmenu), kad buvo girdima tuščioje gatvėje, nes tai būdavo, kiek pamenu, vakarais 19 val. 30 min. Ir niekada negirdėjau, kad tą žmogiuką būtų nubaudę. Netgi pavardę jo pamenu – Norkūnas (lyg ir buvo kokio tai revoliucionieriaus sūnus, o gal giminaitis, mėgėjas išgerti ir bobą pavaikyti 🙂 Va tuo paskutiniu atveju retkarčiais prisistatydavo policija – musiau dėl to, kad ta jo boba labai jau rėksminga buvo 🙂 )..
Paskui jau ėmiau su savo radija ieškoti, paklausydavau, bet, kad būčiau ką nors tokio ypatingai įdomaus iš jų išgirdęs, tai negaliu pasakyti.
Žymiai geriau patiko lenkų Liato z radiem!
Naujausi užsienio grupių kūriniai!!!!!!!!!!!!!!!!!
Liuksemburgo radiją irgi buvau keletą kartų pagavęs, paklausiau muzikos, bet Liato z radiem – tai buvo kasdienė laidą, vasaromis, per visą dieną.
Vienžo, ne gyvenimas, o pasaka – klausyk ir norėk. 🙂
Aha, ponas kažkur Lenkijos pasienyje gyveno ir komfortiškai Balso klausė,…
O štai mums Žvėryne sunku buvo žodžius gaudyti per baisų traškesį… Tačiau tas frazes „ant Velykų” bei „ant Kalėdų” puikiai prisimenu.
Pas mus klausyti buvo baisoka – ir name iš kairės, ir priešais esančiame karininkai gyveno. Menu, dar šviesu būdavo, tačiau tėvai langines uždarydavo, po vatine antklode su radiju pasislėpdavo, kad garsas nesklistų… O pirmąjį kartą tai net uždusęs, bėgte iš darbo atskubėjo… Mama dar nieko nežinojo, todėl nesuprato, ką jis čia išdarinėja – langines uždarinėja, patalus išverčia, nors dar ne laikas miegoti, o jis pasiutusiai skuba – matyt, laida trumpai trukdavo, neturėjo laiko aiškinti, kas ir kaip…
Visai ne – labai toli nuo tos sienos.
Ir toliau kažką ne taip rašote – kada jūs ten “girdėjote” apie ryt – poryt? 🙂
Išnaršiau dienoraščius, bet datos neradau. Pardon, kad apsižioplinau, nepažymėjau – neįtariau, kad turėsiu Tamstai įrodinėti… 🙂
Ir apskritai tada man nei mokslai, nei politika kažkaip dar nerūpėjo – buvome labiau užimti „Kvadratu”, „Klasėmis”, „Daktarais” ir t. t. (tai tokie žaidimai).
Nebūčiau nė tiek jų sakomo teksto įsiminus, jei ne tėvų ginčas ta tema – mama piktai barė tėvą, kad šis vis dar kažko naiviai tikisi, ir kad tas nereikalingas ir toks brangus radijas bėdos pridarys, o tėvas karščiuodamasis atsikalbinėjo (ko gero, pirko jį būtent todėl, kad sužinojo apie prasidėjusias AB laidas).
Toks jų ginčas po kiekvienos laidos galiausiai ir mane sudomino – ką tokio tas radijas traška, kad tėvai taip ginčijasi…
Buvo tai apie tą metą, kai Stalinas mirė.
Orientuojuosi pagal šią datą, nes „aksioma”, kad Stalinas yra mūsų tėvas, o Leninas senelis, dar IKI tikro radijo atsiradimo tėvelius pribloškiau. Padariau tokią išvadą iš detektoriaus, kur ant sienos dieną naktį bambėjo, kalbų ir su pergalinga visažinio šypsena iš aukšto juos „apšviečiau”, kad žinotų!
— Beje, ar tai žinomas faktas PSICHOLOGAMS – buvau per maža, kad būtų įdomu to vienodai pakilaus (arba imperialistais pasipiktinusio) tono klausyčiau. Juk ir rusiškai dar tik pradėjau mokytis iš kaimynų gatvėje. Tačiau tai, kas bambama ir bambama, visgi savaime įsirašo net ir neklausančių pasąmonėje? —
Beje, apie per AB skambėjusius guodimus ir raginimus kalbėjo ir bendradarbiai – prisiminėme, dalijomės įspūdžiai iš tų laikų Sąjūdžio metais…
Na, o šioje visoje teigimų ir neigimų istorijoje mane labiausiai stebina, kad tie, kas save vadina tai diplomuotais -logais, tai -ikais, NEPRADEDA NUO PRADŽIOS – nesidomi, neištiria, neįžvelgia svarbiausio dalyko! Ginčijasi, kad užginčytų, o ne kad sau ir kitiems išaiškintų.
Juk ABI ginčo pusės sako ir tiesą, bet ir klysta tuo pat metu!
Taigi, ponai „-ikaslogai” – katras pirmas supras, kur Monkė kikena… Kažkaip ne itin tikiu, kad iš tikro nerado ankstesnių metų laidų archyvo… 🙂 Ir abi pusės su palengvėjimu atsidustų, nes abi savotiškai teisios…
Stalinas mirė 1953m., o tada dar tamstytės net nebuvo.
O ir radiją tais laikais LABAI RETAS KAS turėjo.
Taip, iš tiesų – retas. Štai įsivaizduok tamsta! Tėvas, ko gero, jį į laikrodį išmainė. O gal ir pirko.
Na, matai – susimėtei. 🙂
Sakyk tiesiai – pamelavai? 🙂
Atsiprašau? Gal nepersistenkime?
Kam taip piktai? 🙂
Juk negalit pasakyti kaip ten buvo (ar nebuvo)?
Negalit.
Tai jau skamba taip vaikiškai, kad netinka į puslapį suaugusiems.
Nesuvokiu – KO aš negaliu pasakyti? Kad, nežiūrint viso, ką šeimai teko patirti, ko netekti, RADIJĄ tėvas turėjo? Taip, nežiūrint visko, turėjo. Kaip ir knygų turėjo. Tiesa, jau tik menkus likučius LIETUVIŠKŲ knygų, tik vieną etažerę. Bet turėjo.
Įsivaizduoju, kad jam ta pagalba iš Vakarų buvo taip svarbi, kad bet kokiais pažadais patikėtų… Juk neseniai miške žuvo jo brolis. Kas mums čia tik pasiplepėjimas, jiems tai reiškė realias netektis, ryšių nutrūkimus, poveikį fizinei sveikatai ir psichikai…
Dar ir kaip buvau! Ir didžiųjų raudų dieną nuo mokytojos velnių gavome, nes „jai širdis plyšta, verkti norisi, o mes lakstom ir juokiamės toooooookią dieną”.
Mokykla buvo Vykinto g., mokytoja buvo draugė direktorienė – galinga, nelygu „freken Bok”. Gyveno ji su savo liesučiu direktoriumi šalia mokyklos (įsivaizduoju, jog prieš karą tai buvęs sargo namelis). O per vieną namą nuo mokyklos gyveno keliom klasėm jaunesnė už mane būsimoji gražuolė LTV diktorė, vėliau – VU filosofė, parlamentaro žmona a. a. Leonarda Jekentaitė-Kuzmickienė, ir aš jai labai pavydėjau, nes man į mokyklą ir atgal reikėjo pėsčiuoti per visą Kęstučio g. ilgį, o ji galėjo leisti sau keltis likus 5 minutėms iki pamokų!..
Kaip supratau tarp ‘eilučių’: ‘tikras lituvis’ nuėjo į ‘vidaus organus’ įskųsti kaimyno ir sužinojo, kad ,,žmogiukas” ,,buvo kokio tai revoliucionieriaus sūnus, o gal giminaitis…” – va tau ir ,,Liato z radiem!” 😀 😀
Kiekvienas sprendžia pagal save. 🙂
Be to, tuomet (paskaityk – ko neskaitau?) buvau mokinys ir visai nebuvo įdomu ar tai gerai, ar blogai: šneka radijas – pasiklausai.
Ir tiek.
Kada, nemokša, ką nors išmoksi?
Rašyba tau – tamsus miškas.
Seni geri juokučiai ta tema:
1. Kalba Amerikos balsas iš Vašingtono:
Vakar Kęstutis Kepuraitis, sovietų pravardžiuojamas Šapka, tapo Europos meisteriu. 🙂
2. Kalba Amerikos balsas iš Vašingtono:
Vakar nežinomi asmenys pasikasė po Turkijos siena ir pradėjo š…. Stambulo link.
Manoma, kad tai – sovietų darbas. 🙂
O dar apie blusą? Apie tai, kad rado ją JAV prezidento lovoje ir įtaria, jog tai rusų agentų darbas?
Prašome išdėstyti kaip reikia – pagal formą. 🙂
Mano karta save cencūruoja, kai kalba su jaunesniais – delikačių dalykų jiems nepasakoja!
cenzūruoja!
Kas čia man klaidą pakišo – išsiaiškinsiu!..
Aš irgi tai pastebėjau: ištikrinu ir še tau – kada atsispausdina, tada klaida.
Kas ir kaip?
Įdomu, vis tik.
Mes – ne cenzoriai, todėl sakyk, nes įdomu, vis tik.
Galima, juk, ar daugtaškį panaudoti, ar dar kaip, bet mintis turi būti.
Pirmyn. 🙂
Klausydavom, pabrėžtinai pasistatę tris SPIDOLAs vakare Laisvės alėjoje ir … nieko. Tas buvo Chruščiovo laikais.
Vyresnieji dažnai dar beveik Stalino laikais ginčijosi – buvo ar ne tas “iki velykų/kalėdų”, net išvedė neįtikėtiną sąmokslo teoriją – NKVD “transliuodavo” pati, tikslu išprovokuoti dingstis platesniems trėmimams.
Ir nieko jie ten ypatingo nepasakydavo.
Dabar, kada paklausai per LRT archyvinius įrašus, supranti, kad tikrai nors kiek vertingų = įdomių įrašų buvo visai nedaug.
O dar tas jų juokingas akcentas – tikrai kėlė juoką. 🙂