Paminėtos Karaliaus Gedimino įžengimo į sostą 700-osios metinės (nuotraukos)

Sausio 25 dieną Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje buvo švenčiama Vilniaus pagarsinimo šventė, kurios pagrindine gaida šiais metais tapo Karaliaus Gedimino įžengimo į sostą 700-osios metinės. Skubėdami retas kuris įsigiliname į šio reikšmingo skaičiaus prasmę. Kol mūsų istorikai labai ryškiai nenušvietė iki Gedimino valdžiusių valdovų laikotarpio, tol manysime, kad prieš 700 metų prasideda patvirtinta ir nepaneigiama, privaloma kiekvienam sąmoningam mūsų šalies piliečiui Lietuvos istorija.

Ši reikšminga data labai aiškiai parodė, ar mes turime savyje giliai įsisąmonintą valstybės istoriją, ar mūsų praeitis mums yra stiprybės teikiantis atsparos taškas. Nenuvertindami iki Karaliaus Gedimino buvusių Lietuvos valdovų, galime aiškiai pajusti, kad Gedimino epochoje iškyla Lietuvos galybė ir svarba Europos ir Azijos mastu, kad atėjo valdovas, su kuriuo bus priversti skaitytis tiek Rytai, tiek Vakarai. Pasidžiaukime, kad šis reikšmingas mūsų valstybei valdymo pradžios taškas liko neužmirštas ir paminėtas Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.

Gausiai susirinkusius pasveikino krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Bajorų sąjungos vardu kalbėjo aktorius Perlis Vaisieta. Šarvuoti kariai atlydėjo aktoriaus Sauliaus Čėplos įkūnytą didingo stoto Karalių Gediminą,  kiekvienais metais perskaitantį kreipimąsi į visus visame pasaulyje išplitusius Kristaus garbintojus. Renginį papuošė ir aktorės Irenos Plaušinaitytės skaitomas tekstas, Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ istorinės dainos, kuriose minimas Vilnius.

Tik keletas metų prabėgs ir minėsime Vilniaus 700-ąsias metines. Gal mokslas vėliau patvirtins, kad Vilnius yra daug senesnis, bet šiandien mes jau turime progą visi – ir jauni, ir seni įnikti į istorijos knygas ir, pasisėmę išminties, nuveikti daug gražių darbų Karaliaus Gedimino pagarsinto Vilniaus labui.

Vilniaus pagarsinimo šventę 2007-aisiais pradėjo švęsti „Pilies“ draugija, kurios narys ir pirmininkas istorikas Tomas Baranauskas ir dabar yra vienas aktyviausių šios šventės propaguotojų. Kai šventė surado savo globėjus – Lietuvos kariuomenę ir Vilniaus karininkų ramovę, ji įgavo plačiau suvokiamą svarbą, įgijo savo šalininkų ir organizatorių. Daug jėgų kasmet šiai šventei aukoja Vilniaus karininkų ramovės viršininkas, režisierius Gaudentas Aukštikalnis. Bet ir negali būti kitaip. Juk mūsų valdovai buvo ir didieji karvedžiai, todėl jų gyvenimo datos, reikšmingiausi istorijos įvykiai turi būti mūsų kariuomenės minimi, per Lietuvos kariuomenę jie turi pasiekti visą sąmoningą valstybės visuomenę.

Labai džiugu, kad istorikai Tomas Baranauskas ir Valdas Rakutis dažnai bendrauja su visuomene, šviečia įvairiomis progomis. Šį kartą taip pat teko išgirsti puikius pranešimus apie to laikotarpio karybą, pasirengimą kovoms su abipus Lietuvos išsidėsčiusiomis Lietuvai priešiškomis jėgomis, anų laikų ginkluotę, fizinės jėgos ugdymą, kavaleriją ir daugelį kitų įdomių dalykų, apie kuriuos retokai pagalvojame, bet kuriuos gerai išnagrinėjo karo istorikas, profesorius dr. Valdas Rakutis. Lietuvos kariuomenė sutelkė savyje Rytų ir Vakarų karybos patirtį, todėl buvo pajėgi atmušti dideles priešų atakas. Negana to, viskas buvo papasakota paprastai ir aiškiai, lektorius visus besiklausančius labai konkrečiai nukėlė į istorinius Karaliaus Gedimino laikus. Gerai, kad istoriko V. Rakučio pranešimas pagrindžiamas skaičiais, rimtais tyrinėjimais, o ne romantiniais praeities vaizdiniais. Jo pasakojimai kelia pasitikėjimą.

Gedimino laikotarpiu suformuojama ne tik labai stipri kariuomenė, sutvirtinama valstybė, bet ir gimsta garbinga galingų valdovų dinastija. Juk Jogailaičiai taip pat yra Gedimino palikuonys, juos mes pagrįstai galime vadinti gediminaičiais. Istorikas T. Baranauskas, gilindamasis į ankstyvąją Lietuvos istoriją, visada pasakoja neabejingai. Kai kurie istorikai mėgsta tarpusavyje pasiginčyti, neigti vienas kito darbus, bet šiuo kartu šventės dalyviai vieningai kalbėjo apie pačias gražiausias Karaliaus Gedimino valdymo puses. T. Baranauskas puikiai apžvelgė Gedimino laikotarpį, pradėdamas nuo seniausių duomenų apie Gedimino kilmę ir baigdamas pagrįstu susirūpinimu dėl abejingumo ir nenoro įsisavinti istoriją, naudoti ją kaip valstybės stiprinimo įrankį. Jis sakė, kad mažai yra miestų, kurie neturėtų savo „gimtadienių“ šventimo tradicijų. Šitas lengvas akmenėlis nukrito ir į mūsų miesto valdytojų daržą. Akmenėlis neskaudus, tai gal niekas neįsižeis, bet ims ir pagaliau suvoks – tai daryti yra būtina ir to reikia Vilniaus gyventojams.  Ne visada tam būtina sudaryti kokią nors švenčių šventimo komisiją, ieškoti ypatingų lėšų. Tiesiog reikia kartu švęsti, būti šalininkais žmonių, kuriems tai svarbu, suburti žmones ir juos palaikyti.

Būtų malonu, kad istorikų bendravimas su kariuomene ir visuomene taptų dažnesnis, kad istorikai paprasčiau bendrautų su jiems palankiais žmonėmis, burtų juos, atsakytų į klausimus ir keliamas hipotezes, pagaliau – kad įjungtų į istorijos mylėtojų gretas kuo daugiau žmonių, galbūt net duodami tam tikras užduotis, įpareigodami naujiems darbams.

Reikia didinti istorijos mėgėjų gretas, senesniems priminti, kad istorijos mokslas vystosi, daug naujų tyrinėjimų, daug naujų darbų, kuriuos reikia skaityti, o jaunimui pasakyti, kad istorijos nesimokoma iš komiksų žurnalų, kad tai sunkus, gal net viso gyvenimo kelias, kuris padeda sutvirtinti valstybę ir savo tapatybę, apie kurią renginio pabaigoje kalbėjo profesorius R. Grigas.

Daug jaunų veidų salėje suteikė viltį jog šlovinga mūsų sostinės ir valstybės istorija įkvėps naujiems darbams ir žygiams ir augančią jaunąją mūsų kartą.