V. Budnikas. Kai žmogaus teisės tampa verslu

Jiems neparanku, kad žmogaus teisių pažeidimų šalyje mažėtų, nes tai prieštarautų verslo interesams, todėl jų ataskaitose visada rasis daugiau vietos neapykantos kurstymo, ekstremizmo, rasizmo, homofobijos, ksenofobijos, romų diskriminacijos ir netgi antisemitizmo apraiškų analizei. O labai mažai (arba visai nebus) žmogaus teisių pažeidimų dėl skurdo ir didėjančios socialinės atskirties, nors kas trečia šeima Lietuvoje gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos, apie penktadalis Lietuvos vaikų dėl skurdo neturi normalių sąlygų fiziškai ir dvasiškai vystytis…

Visuomenės reakcija į Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) direktorės Dovilės Šakalienės atleidimą iš darbo  gerokai supurtė šio instituto pamatus ir sukėlė dalininkų sąmyšį. Sunkiai serganti ir intensyviai nuo vėžio gydoma moteris laisva valia iš pareigų trauktis nenorėjo, tad instituto dalininkų Arūno Pemkaus, Dainiaus Pūro ir Henriko Mickevičiaus sprendimu buvo atleista. Nors dalininkai tikina, jog teisės normų nepažeidė ir vadovavosi ŽTSI kolektyvo interesais (anot D. Pūro, p. Dovilė, kaip direktorė, palaipsniui prarado svarbiausių darbuotojų pasitikėjimą), tokie pasiteisinimai tik stiprina slogų įspūdį.

Nesu didelis D.Šakalienės gerbėjas – mudu skirtingai vertiname žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad moterų ir vyrų lygus skaičius valstybės tarnyboje ne taip svarbu, kaip vis didėjantis skurdas ir žmonių socialinė atskirtis, išvirstantys į degradavusiųjų pagiežą ir pyktį, kurių siaubingus padarinius išvydome ir Saviečių kaimo tragedijoje.

ŽTSI dalininkų elgesys su sunkia liga sergančia direktore tik patvirtinto abejotinas šios organizacijos  nuostatas žmogaus teisių atžvilgiu. Turiu galvoje moralines nuostatas, nes žmogaus teisę į orumą dalininkai akivaizdžiai laiko pertekline: tai kas, kad p. Dovilė dvylika metų paskyrė ŽTSI veiklai, kaip ji teigia, „ištraukė“ institutą iš skolų. D. Šakalienės liga, jos žodžiais tariant, kaip „force majeure“ aplinkybė, dalininkams  irgi neturi jokios reikšmės. Toks elgesys gana įprastas verslo struktūrose, regis, žmogaus teisių stebėtojų priedermė būtų su tuo kovoti.  Tačiau A. Pemkus neslepia, jog santykyje su D.Šakaliene nėra nieko asmeniško – tai tik verslas. Šie žodžiai, kuriuos D. Šakalienė paminėjo televizijos laidoje, iš tiesų paradoksaliai tiksliai nusako dalininkų požiūrį į ŽTSI kaip verslo (!) įmonę. O verslui, suprantama, svarbiausia – darbuotojo naudingumas įmonei, o ne visuomenės interesai. P.Dovilei galiojo negailestinga taisyklė „nuvarytus arklius nušauna“. Laukinis kapitalizmas nepasižymi socialiniu atsakingumu, atmeta moralės normas. Laukinio kapitalizmo įrankis vadinamoji liberali demokratija, kuriai, anot ŽTSI dalininko Dainiaus Pūro, Lietuvoje vis dar priešinasi pakankamai gausios jėgos. Tikėtina, jog ŽTSI dalininkai savo instituto veikla ir siekia, kad tos jėgos greičiau išsektų.

Taigi belieka užjausti p. Dovilę, pasiūlyti jai visokeriopą paramą ir kartu pakviesti įsitraukti į veiklą žmogaus teisių organizacijų, kurios nėra susijusios su lobistinėmis grupėmis ir iki šiol išsaugojo tikrąjį žmogaus teisių turinį.

P. Dovilės istorija būtų baigta, jeigu jos santykiai su ŽTSI dalininkais nebūtų apnuoginę valstybės, valdžios ir piliečių santykių ydų.

Kodėl ŽTSI veikia Lietuvos valstybės vardu?

Matome, kad ŽTSI žmogaus teisių klausimais konsultuoja mūsų valstybės vadovus ir Seimo narius. Jo atstovų ekspertines išvadas aktualiais žmogaus teisių klausimais dažniausiai skelbia šalies žiniasklaida. ŽTSI teikia ataskaitas Jungtinėms Tautoms apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Taigi nuo vertybinių šio instituto darbuotojų nuostatų, kurios, tikėtina,  privalo sutapti su dalininkų pažiūromis (p. Dovilės, matyt, nesutapo),  priklauso tarptautinės bendruomenės požiūris į demokratijos būklę Lietuvoje. Tuo būdu ŽTSI yra tam tikras instrumentas, kuris įtakoja mūsų valstybės tarptautinį vertinimą.

Ir štai „netikėtai paaiškėja“, kad autoritetingas žmogaus teisių stebėtojas ir ataskaitų apie žmogaus teisių būklę Lietuvoje sudarytojas ŽTSI atstovauja trims privatiems asmenims, kurių pagrindinis tikslas yra jų įmonės nauda.

Pirmiausiai kyla klausimas,  kodėl būtent ŽTSI patikėta kurti Lietuvos žmogaus teisių įvaizdį tarptautinės bendruomenės akyse? Kadangi ŽTSI suteikta teisė naudoti Europos komisijos, Šiaurės ministrų tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų lėšas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) remti, nustatyti tokios paramos prioritetus ir sritis (ŽTSI Metinė ataskaita, 2014 m.), pagrįstai kyla antras klausimas: kokiu teisiniu pagrindu ir kas perdavė teisę privačių asmenų grupei reguliuoti šalies NVO plėtrą ir nustatyti jų veiklos prioritetus?

Anot D. Pūro, „ŽTSI negali tikėtis valstybės paramos jau vien dėl to, kad dažnai kritikuoja valdžios institucijas už apsileidimą žmogaus teisių srityje“, o  tai reiškia, kad minėtas institutas skelbiasi veikiąs ne valdžios, o nevyriausybinių organizacijų vardu – teikia alternatyvias (šešėlines) ataskaitas Jungtinėms Tautoms apie žmogaus teisių, vaiko teisių apsaugos būklę bei kt. Todėl kyla trečias klausimas: kokiame Lietuvos NVO suvažiavime, konferencijoje ar kitų visuomeninių junginių forume  šiai įstaigai Lietuvos nevyriausybinės organizacijos delegavo teisę joms atstovauti žmogaus teisių srityje tarptautiniu lygmeniu? Kas finansuoja minėtas  ŽTSI ataskaitas?

Dėl šių klausimų valdžia ir visuomenė turėtų smarkiai sunerimti, nes, kaip minėta,  ŽTSI valdo ne tik Lietuvos NVO finansavimo, įvairių projektų atrankos instrumentus, bet ir daro tiesioginę įtaką šalies nevyriausybinių organizacijų plėtrai, nustato žmogaus teisių prioritetus.

Sprendžiant iš informacijos instituto tinklalapyje,  ŽTSI prioritetinė veiklos sritis yra kova su diskriminacija. Skiltyje „strateginės bylos“ pateikiamos bylos dėl diskriminacijos lyties ir negalios pagrindu, dėl taikaus susirinkimo „Prieš rasizmą ir ksenofobiją – už toleranciją ir pakantumą“, dėl eitynių „Už lygybę“, dėl transseksualaus asmens teisių pažeidimų, dėl lyties pakeitimo operacijos užsienyje ir galimybės Lietuvoje pasikeisti asmens tapatybės dokumentus,  „Tolerancijos vilkiko“  bei kitos bylos.

Ir D. Pūras patvirtina, kad ŽTSI gina nepopuliariausių žmonių grupių teises. Todėl kyla dar vienas klausimas, kodėl institutas nesidomi kitokia piliečių diskriminacija  –  šalyje nuolat didėjančiu skurdu, gilėjančia žmonių socialine atskirtimi, kaip svarbiausiomis masinės piliečių emigracijos priežastimis (piliečiai masiškai bėga iš šalies, kurioje nevyksta etniniai ar kariniai konfliktai). Juk teisė į orumą, mokslą, darbą ir  tinkamą atlygį už jį, teisė į būstą, t. y. teisė negyventi skurde ir socialinėje atskirtyje – esminės žmogaus teisės. Beje, šiemet jas prioritetinėmis paskelbė ir Europos žmogaus teisių asociacija (AEDH). Tačiau jos ne tokios patrauklios instituto dalininkams tikriausiai dėl to, kad nėra gausiai finansuojamos, priešingai nei aukščiau paminėtosios.  Tad akivaizdu, kodėl privatiems žmogaus teisių gynėjams vaikų ankstyvasis lytinis (seksualinis) švietimas yra svarbiau už skurdo sąlygomis ypač pažeidžiamą konstitucinę žmonių teisę į mokslą ir tinkamą švietimą.

Darni visuomenė neparanki šiam verslui

Akivaizdu, kad ŽTSI dalininkai negali būti suinteresuoti, kad žmogaus teisių pažeidimų šalyje mažėtų, nes tai prieštarautų verslo interesams. Tolerantiška ir darni visuomenė be įvairiausių fobijų ne itin palanki tokio teisių „verslo“ terpė. Tad neverta stebėtis, kad fobijos turi būti eskaluojamos: „šešėlinėse“ ataskaitose apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, kurias rengia ŽTSI, visada rasis daugiau vietos neapykantos kurstymo, ekstremizmo, rasizmo, homofobijos, ksenofobijos, romų diskriminacijos ir netgi antisemitizmo apraiškoms. O labai maža (arba visai nebus) žmogaus teisių pažeidimų dėl skurdo ir didėjančios socialinės atskirties, nors kas trečia Lietuvos šeima gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos, apie penktadalis Lietuvos vaikų dėl skurdo neturi normalių sąlygų fiziškai ir dvasiškai vystytis. Nepaisant to, Lietuvai rekomenduojama (rekomenduoja ir D. Pūras) stiprinti vaiko teisių apsaugą griežtinant reikalavimus tėvams iki sankcijų: atimti vaikus iš netinkamai juos prižiūrinčių tėvų. Po Saviečių kaimo tragedijos pasigirdo balsų (E. Žiobienė), raginančių suteikti vaiko teisių priežiūros institucijoms analogiškus įgaliojimus kaip Norvegijos „Barnevernet“  tarnybos: atimti vaikus iš socialinės rizikos šeimų. Regis, vadovaujantis sveiku  protu pirmiausiai reikėtų susirūpinti, kad tėvai turėtų darbą ir  gautų pakankamai pajamų vaikams išlaikyti, ir tik tuomet kelti tinkamos vaikų priežiūros reikalavimus.

Deja, tokia mūsų visuomenės realybė – nuo žmogaus teisių pažeidimų (įskaitant ir vaiko  teises) gausos labai priklauso įvairių privačių „institutų“, „fondų“ ir „centrų“ materialinė gerovė. Todėl turime pripažinti, kad mūsų visuomenė yra savotiška ŽTSI dalininkų ir kitų analogiškų privačių įstaigų verslo sėkmės įkaitė – kuo daugiau žmogaus teisių pažeidimų valstybėje, tuo daugiau naudos gali tikėtis žmogaus teisių verslo dalininkai. Juo daugiau skundų dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, juo daugiau lėšų analogiškos įstaigos gali tikėtis iš Europos komisijos, Šiaurės ministrų tarybos ar kitų tarptautinių institucijų „pažeidžiamiausių“ visuomenės grupių programoms finansuoti.

Kaip minėta, trijų fizinių asmenų valdomas – formuoja tarptautinės bendruomenės nuomonę apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Suprantama, padėties vertinimas priklauso ne vien nuo faktų, bet ir nuo vertintojų intelekto, dvasinės brandos, vertybinių ir moralinių nuostatų. Pastaruosius – ŽTSI dalininkai atrenka pagal savo vertybines nuostatas. Ar šio instituto žmogaus teisių padėties vertinimas gali būti  objektyvus ir kokios yra jo dalininkų vertybinės bei moralinės nuostatos galima spręsti iš jų požiūrio į buvusios ŽTSI direktorės teises.

 „Teisių“ lobizmas

Ydingas ir iškreiptas požiūris į pamatines žmogaus teises paaiškina ir tai, kodėl taip skubotai buvo priimtas Lietuvos nevyriausybinių organizacijų (NVO) įstatymas, prieštaraujantis pamatiniams demokratijos principams. Pagal šį įstatymą į Lietuvos NVO tarybą bei regionų tarybas yra skiriami ir valdininkai (jos sudaromos perpus (po ½) iš valdžios ir NVO atstovų), visų lygių NVO tarybų nuostatus tvirtina Vyriausybė arba savivaldybių administracijos. Dėl to  NVO tarybų savarankiškumas neįmanomas. Iki šiol vengiama išversti į lietuvių kalbą ir supažindinti visuomenę su Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų „Dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje“ Aiškinamuoju memorandumu, nes  jis prikišamai atskleistų minėto įstatymo ydas ir mūsų šalies pilietinės visuomenės merdėjimo priežastis.

Oficialiais duomenimis šiuo metu Lietuvoje įregistruota apie 16 tūkst. nevyriausybinių organizacijų. Tačiau neaišku, kiek iš jų yra privačių, finansuojamų, kaip ir ŽTSI, „institutų“, „fondų“ ir „centrų“, imituojančių žmogaus teisių veiklą ir eikvojančių įvairių fondų lėšas lobistinių grupių užsakymams. Visuomenė privalo žinoti, kam šie „fondai“, „centrai“ ir „institutai“ atstovauja, kas juos finansuoja, nes nuo to priklauso valstybės demokratijos lygis.

Aktyvūs visuomenininkai ieško būdų, kaip suvaldyti spekuliacijas žmogaus teisėmis ir su tuo susijusį piktnaudžiavimą. Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė siūlo pasinaudoti Izraelio patirtimi, kur priimtas „NVO skaidrumo įstatymas“, nustatantis, jog nevyriausybinės organizacijos, kurių daugiau nei pusę biudžeto sudaro iš užsienio valstybių vyriausybių ar agentūrų gaunamos įplaukos, įpareigojamos šį faktą nurodyti visose savo publikacijose. Tokių nevyriausybinių organizacijų atstovai, lankydamiesi Knesete, privalo segėti lobisto ženklelį, kaip ir komercinių struktūrų lobistai, – taip aiškiai įvardijama, kieno interesams atstovauja (už kieno pinigus dirba) NVO atstovas. Nesilaikantiems įstatymo reikalavimų numatytos baudos.

Ir tai nelaikoma demokratijos suvaržymu. Izraelio vadovai mano, kad užsienio  valstybių finansuojamos Izraelyje veikiančios NVO privalo tai deklaruoti, priešingu atveju jos laikomos užsienio valstybių instrumentu, galinčiu įtakoti Izraelio politiką ir keliančiu pavojų šalies vidaus stabilumui.

Ir Lietuvai įvedus panašią praktiką  pagaliau paaiškėtų, kas slepiasi už „institutais“, „fondais“ ir „centrais“ pasivadinusių įvairių privačių įstaigų. Galbūt paaiškėtų, kodėl per 25-erius nepriklausomybės metus taip ir neįstengėme sukurti brandžios pilietinės visuomenės (ji „išsivaikščiojanti“, nesolidari, susiskaldžiusi ir supriešinta). Tai, beje, galėtų padaryti dar šios kadencijos Seimas, pakeisdamas ir papildydamas Nevyriausybinių organizacijų plėtros bei Lobistinės veiklos įstatymus.

Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas