Sausio 4 d. Vilniuje Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos apsaugos ir vidaus reikalų ministrais, policijos generaliniu komisaru, Savivaldybių asociacijos direktore, socialinių darbuotojų ir vaiko teisių specialistais ir nevyriausybinių organizacijų atstovais. Susitikime buvo aptarti rizikos šeimose augančių vaikų saugumo užtikrinimo klausimai.
Po tragedijos Kėdainių rajone prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo steigti naują instituciją, kuri rūpintųsi vaiko teisių apsauga: „Manyčiau, kad galėtų būti įsteigta institucija, kaip, pavyzdžiui, vaikų teisių apsaugos inspekcija, kuri galėtų ir padėti savivaldai, ir teikti metodologinę pagalbą, bet taip pat ir kontroliuoti, nes dabar matome visišką atsakomybės stoką, nežinojimą tiksliai, kas ir kokiais kriterijais remiantis gali priimti sprendimą, pavyzdžiui, paimti vaikus iš labai agresyvios aplinkos šeimose“, – žurnalistams Prezidentūroje pirmadienį sakė D.Grybauskaitė.
„Prieš kelis mėnesius Lietuvą sukrėtė įvykiai Kražiuose, dabar – vaikų žūtys Kėdainių rajone. Tai rodo, kad socialinė atskirtis, smurtas artimoje aplinkoje, vaikų teisės ir jų apsauga tampa prioritetinėmis problemomis. Tai iššūkiai visai visuomenei ir valstybei, kuriuos reikia spręsti. Jeigu anksčiau kalbėjome, kad reikia lipti iš ekonominės duobės, vystyti savo šalį, tai dabar turime kalbėti apie tai, kad turime investuoti į savo žmones, apsaugoti juos, užtikrinti socialinį saugumą, gyvenimo kokybės saugumą, o ne vien tik duonos kąsnį. Tai visos visuomenės atsakomybės – valdžios, bendruomenių, savivaldos ir pačių žmonių“, – sakė prezidentė.
Pasak prezidentės, pirmiausia būtina sutvarkyti teisinę bazę, kuri užtikrintų reikiamas paslaugas socialinės rizikos šeimoms ir kuo skubiau priimti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuris iki šiol stumdomas tarp Seimo komitetų.
Taip pat Vyriausybė turi patvirtinti vieningą darbo su socialinės rizikos šeimomis tvarką ir svarstyti Vaiko teisių apsaugos inspekcijos steigimą, kuri pateiktų savivaldybėms vaiko teisių apsaugos priemones ir jas kontroliuotų. Dabar kiekviena savivaldybė savarankiškai sprendžia, kaip dirbti su socialinės rizikos šeimomis. Pasak prezidentės, tai turi būti Vyriausybės lygmens atsakomybė.
Vadovaujantis Vakarų Europos praktika, būtina ir kuo daugiau nevyriausybinių organizacijų įtraukti į socialinių paslaugų lygmenį. Tai užtikrins efektyvią ir betarpišką pagalbą rizikos šeimoms.
Prezidentės teigimu, VRM privalo užtikrinti ne tik operatyvią policijos reakciją į smurtą šeimoje, bet ir sustiprinti nuolatinę pagalbą socialiniams bei vaikų teisių apsaugos darbuotojams. Taip pat būtina reguliariai mokyti policijos pareigūnus dėl smurto šeimoje, ypač svarbus nuolatinis darbas su policijos įgaliotiniais, būtina sukurti ir smurto artimoje aplinkoje žemėlapį, nustatant rizikingiausius regionus šalyje.
Pasak prezidentės, SAM turi didesnį dėmesį skirti visuomenės psichinės sveikatos prevencijai, būtina didinti finansavimą psichologinės pagalbos tarnyboms. SAM turi užtikrinti būtiną psichologinę pagalbą ne tik globėjų šeimoms ir šeimynoms, bet ir aktyviai prisidėti sprendžiant psichologines problemas rizikos šeimose.
Siūlau įsteigti UAB “Barnevernet” prie Daukanto aikštės. Galima būtų pamelžti biudžetą ir papildomai užsidirbti parduodant atimtus vaikus vienetais arba dalimis.
Atsargiai su tokiais teiginiais – dar materializuosis.
Nebus vaikams geriau, nebus valstybėje geresnio psichologinio klimato, kol valstybėje nebus susivokta, kad padarytas NUSIKALTIMAS reguliuojant ir apmokestinant pačius smulkiausius – individualus ar vos kelių žmonių įmonėles.
Dirbti smulkmei ne tik neapsimoka, bet NUOSTOLINGA. Valstybė nori iš jų mokesčio tiek, kiek REALIAI ten net įplaukų gauti neįmanoma. Pagal VMI, atiduok visas įplaukas ir dar primokėk? Gaunasi kaip senais planiniais laikais – tau užplanuoja, kiek privalai uždirbti? Tokius uždarbius, kokius Vakaruose dar ir savo priemokomis valstybės remia, mūsų valdžia žlugdo. Ar ji pagal save sprendžia, kad jie VISI meluoja ir vagia, o iš tiesų milijonus uždirba?
Kam reikia priimti tiesmuką įstatymą, jog visokiems „klipatoms”, seniams draudžiama prisidurti prie pajamų, pensijų įv. savarankiškais uždarbiais, jei galima taip apmokestinti, kad jiems daugiau į galvą nešaus mintis užsidirbti, kiek trūksta!
Darykite visuotinę padėties inventorizaciją. Pamatykite pagaliau, kad tie, kas galėjo, išvažiavo neapsikentę su tuo, kad metai eina, o valdžia valdyti taip ir neišmoko. O iš tų, kas liko, daug neišspausi. Belieka džiaugtis ir netrukdyti jiems dirbti tiek ir taip, kaip pajėgia. Kad žmonės nesijaustų taip beviltiškai, kad neskandintų savo nevilties degtinėje, šulinyje, kilpoje…
Kas geriau: mokėti bedarbiui įv. paramas, ar leisti jam dirbti, neapmokestinti tų jo gaunamų centų, ir, jei reikia, pridurti iš valstybės? Amžiną bedarbį remti, ar savarankiškai dirbantį remti? Turint viltį, kad kažkam iš jų galiausiai pasiseks, išmoks ir pasieks tokį lygį, kad pats išdidžiai padėkos ir pasakys: ačiū, man nebereikia, aš jau PATS uždirbu ir sau, ir šeimai! Remti savarankiškai dirbantį suprantant, kad VAIKAI MATO ne dykūną neišsiblaivantį tėvą, bet dirbantį tėvą. Ir mokosi dirbti. Kada žmogaus savijauta geresnė – kai pats uždirba (kad ir ne visą sumą), ar vien iš pašalpų gyvenant? Ar mums geriau patenkinti žmonės, ar pikti alkoholikai iš nevilties?
Taip, vaikais valstybei reikia EFEKTYVIAI pasirūpinti. Tačiau reikia imti bėdą už ragų visu plačiu frontu – pagaliau DEKRIMINALIZUOTI smulkius uždarbius. Tegu vaikai mato besidarbuojantį tėvą, kurio akyse planai, tikslai, pasitenkinimas savo darbu ir sėkme, o ne įsiūtis suprantant, kad taip iki mirties gyvens įmurdytas į maurus!
Pagrindinė vaiko teisė augti pilnavertėje šeimoje su tėvu, mama ir broliais bei seserimis. Todėl būtina pradėti nuo to kaip galima užtikrinti šeimos ramų gyvenimą ir vaikų auginimą. Visos tos “vaikų teisių apsaugos” kontorėlių rūpinasi tik materialiu vaikų aprūpinimu, bet niekada nesirūpina jo vidine savijauta (kam to vidinio pasaulio būsimai darbo jėgai ir mokesčių mokėtojui?) ir tuo su kuo jis nori gyventi. T.y. kontorėlės pačios pažeidžia vaikų teises atimdami juos iš tėvų.
Toks įspūdis, kad “vaikų teisių apsaugos” įstaigėlės siekia kuo lengviau atimti vaikus ir auginti taip kaip reikia joms.
Pritariu.