Kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis, pas kurį svečiavomės prieš šventes, dar nebuvo papuošęs Kalėdų eglutės, bet spygliuočio žaluma jau gyvino interjerą. Jaunėlis Mindaugas parvežė šakų iš Labanoro, kurio prieigose yra ir Adomaičių sodyba. Ten prabėgo daug laimingų dienų, kol aktoriaus žmona Eugenija buvo gyva, ten šiemet numatyta švęsti ir Kalėdas. Dieve, kaip ten gerai, atsidūsėja R.Adomaitis: ten prasideda Labanoro giria, ten ežeras, upelis pro namą prateka, tačiau ir šioji vieta negali susilyginti su tėvų namais.
– Namai man asocijuojasi su Šimonių kaimu, kur prie Mūšos skardžių gyvenom. Ten tėvas prie Smetonos buvo pastatęs vandens malūną. Ten bėgo mano vaikystė, palei upelę į mokyklą eidavau. Paskui tėvas namą perkėlė į Pasvalį, bet aš dar ilgai važiuodavau į tą vietą, kur kiekvienas akmenėlis, kiekvienas duburėlis buvo pažįstamas. Vieną gražią dieną, tai atsitiko truputį vėliau, kai jau buvau baigęs mokyklą, jau dirbau teatre, jau Panevėžy gastroliavom, na, galvoju, nuvažiuosiu ten meškerėlę pasiėmęs, nuvažiavau ir nebeatpažinau tos vietos. Vanduo buvo apėjęs kokiais maurais ir liūdniausia, kad nebebuvo žuvies… Dabar, sako, vėl gyva upė pasidarė, bet nuo tada niekada ten nebevažiuoju… Šiaip niekada neturėjau jokio poreikio knaisiotis praeity, memuarus rašyt…
– Vis dėlto knyga „Mintys scenos paraštėse“ jūsų valia yra išėjusi.
– Vieną knygelę parašiau, ir tik dėl to, kad a.a. Rasa Andrašiūnaitė, labai šauni moteris, įkalbinėjo įkalbinėjo, aš atsisakinėjau, atsisakinėjau ir ryžausi tik tada, kai į savo dienoraščius, užrašus pažiūrėjau pradedančių aktorių akimis ir pamaniau, kad kelio pradžioje viena kita mintelė jiems gali pasirodyti įdomi. Prisiminimais gyvent poreikio neturiu, tik turiu nuolat krebždantį skruzdėlyną galvoj, prisiminimai ateina nueina, keičiasi kaip kaleidoskope, bet išleist tą skruzdėlyną ūpo neturiu. Mano gyvenimas buvo mano gyvenimas ir nemanau, kad jis buvo toks įdomus, kad verta apie jį knygą rašyt. Kam varginti žmones? Kai gavau Nacionalinę premiją, kažkas lyg ir panoro aprašyt tokį tipą, pavarde Adomaitis; man nerūpi.
– Retas aktorius, būdamas toks pripažintas meistras kaip Adomaitis, gaišuotų spektaklių, kuriuose jis nevaidina, repeticijose, mokydamasis naujos teatro kalbos. Čia netiesiogiai persakau režisieriaus Rimo Tumino mintį iš naujausio interviu Rusijoje. Dėl to, sakė, jis iš naujo pamilęs aktorių Adomaitį… Jūs tebemylite teatrą, kiną?
– Skambino, kvietė mane į restauruotų „Jausmų“ peržiūrą, bet atsisakiau… Neinu į kiną, neinu į teatrą. Šiais metais kažkas atsitiko, aš praradau interesą, meilę teatrui; gal čia su ligom, nuo kurių negaliu pasveikt, susiję, gal su senėjimu, kuriam bandau priešintis, bet negaliu jo sustabdyti. Jaučiu jėgų nuopuolį, jaučiu, kad nebegaliu vaidint, juo labiau kad dingo meilė teatrui, o be meilės į teatrą eit, mano galva, yra neleistinas dalykas. Tik mylintis žmogus gali ką nors nuveikti, ir tai nebūtinai, bet gali, turi tokią galimybę. Meilė yra būtina sąlyga, jeigu jos nebėr, eik lauk, aš taip ir padariau… Visus metus mane lydėjo depresyvi nuotaika. Pasaulis išprotėjo, žinoma, pasaulis eina į prarają juodai. Lietuva irgi išdurnėjo: tiek nedaug esam ir taip vienas kitam daužom per galvas…
– Esat vienas iš tų, kuriuos filosofas Arvydas Šliogeris priskiria didžiajai aktorių kartai, kurios gali pavydėt net Holivudas. „Jausmuose“, be jūsų, yra dar trys jos atstovai: Babkauskas, Budraitis, Masiulis…
– Prisimenu, Bronių Babkauską V.Žalakevičius be galo mylėjo – filmo „Kentaurai“ scenarijų jis rašė būtent jam, bet kai Babkauskas nusižudė, jo vaidmenį atidavė Donatui Banioniui; šio darbštumu, atsidavimu teatrui aš žavėjausi nuo mūsų pažinties filme „Niekas nenorėjo mirti“ pradžios. Puikus buvo artistas, jis sugebėdavo personažą kurt kaip vitražistas iš detalių, tarsi iš žemės ar iš smėlio, tarsi iš nieko. Buvau priblokštas jo kruopštumo: pavyzdžiui, po kiekvieno spektaklio į knygutę užsirašydavo, kur jis suklydo, ką jis padarė negerai, o kitą kartą prieš spektaklį visa tai peržiūrėdavo. Raskit kitą tokį aktorių, kuris, atrodo, jau pasiekęs aukštumų (nors tos aukštumos irgi gali būti kvestionuojamos), taip skrupulingai fiksuotų savo klaidas.
– Turėjot tikslą suvaidint tipišką lietuvį: mažakalbį, darbštų, atsargų, nesikišantį į politiką?..
– Nors filmo „Jausmai“ pagrindu paimtas latvių romanas, rašydamas scenarijų V.Žalakevičius jį pritaikė lietuviškai aplinkai. Be abejo, mes tada dar neturėjom nei patirties, nei vadinamojo meistriškumo (nemėgstu šito žodžio; jis atsiduoda sustabarėjimu, rutina, automatizmu), kad sąmoningai būtume galėję lipdyt tipišką personažą, mūsų tautos atstovą. Filmuodamasis aš apie tai nesusimąstydavau, bet, būdamas kilęs iš šitos žemės, laukų ir pievų, iš savo tėvų namų, kitoks ir negalėjau būt. Ir ta mūsų nepatirtis tada buvo paranki kurti tokius vaidmenis, ten mes buvome tokie, kokie esame iš tikrųjų.
– Darbštumas – visuotinai pripažintas lietuvių charakterio bruožas, o dėl atjautos, gerumo – kaip?
– Šią lietuviui būdingą savybę užgožia dabar itin išryškėję negatyvių atspalvių bruožai. Šiandien vietoj paramos, vietoj užuojautos, pagalbos neretai taikomasi įkąsti. Pats patyriau, kai automobiliu truputį brūkštelėjau kitą mašiną; jos savininkas triukšmus sukėlė iki teismų… Man truputį gaila lietuvių ir Lietuvos, nes labai norima vienam kitą sunaikint. Mūsų nedaug, maža tauta, atrodo, kaip tik turėtume vertinti ir tausoti savo talentus, o elgiamasi atvirkščiai. Na, „Jausmai“ galbūt mažiausiai puolami, nes juose gal daugiau istorinės teisybės apie tą laikmetį sudėta, bet filmą „Niekas nenorėjo mirti“ plaka: kažkada sakė, oi, koks filmas geras, o dabar: oi, koks blogas, koks tas Žalakevičius konformistas, prisitaikėlis ir taip toliau – iškraipytą istoriją parodė. Paimk tokį, kuris taip teigia, ir paklausk, ką jis veikė tada prie anos valdžios; užmirštam, kokiu laiku gyvenom, kokios buvo aplinkybės, kokia buvo cenzūra. Apie pasipriešinimą net žodžio nebuvo galima pasakyt. Ką, mes nežinojom, kad miškuose tautiečiai priešinos sovietų valdžiai? Žinojom. Mano paties dėdė gyveno netoli Panevėžio, ir labai dažnai pas jį ateidavo tai partizanai, tai stribai; kaimietis ir tų, ir tų bijojo, nes jei vieniems esant užeis kiti, tada prasidės pekla, susišaudymas, bus išžudyta šeima… Esu patriotas savo šalies, savo tautos, savo kalbos, bet pseudopatriotų, kurie dedasi šventesni už šventuosius, pakęsti negaliu. Jau šitiek metų mes taip sunkiasvoriškai iriamės į priekį ir vis vietoje, manau, būtent dėl to, kad su pasimėgavimu lesame vienas kitą. Kuriozas dėl Laisvės premijos – geriausias to pavyzdys.
– Galbūt nekenktų didesnė sąžinės, doros, pagaliau įstatyminė prievarta? Juk, sakysim, ir aktorius nori nenori turi vaidinti nemalonų personažą.
– Jūs tik pažiūrėkit, kokia biurokratiška valstybė, – ant kiekvieno kampo kyšo biurokrato ausys. Suprantu, tvarka reikalinga, bet ne iki tokio susmulkėjimo, neretai tik imituojančio tvarkos darymą… Aš sunkiai pasiduodavau prievartai. Jei vaidmuo nepatikdavo, jei jis man buvo svetimas, niekaip negalėdavau savęs perlaužt, todėl ir nesuvaidinau daug vaidmenų.
– Atsisakydavot?
– Ne. Teatro etika reikalauja, kad vaidintum režisieriaus paskirtą vaidmenį, antraip įsivaizduokit, kas būtų, – visi norėtų Hamleto, o kas atliktų ne tokius patrauklius vaidmenis?.. Žinoma, yra aktorių, kurie yra tarsi iš molio, pasiduodančio bet kokiai formai, – tai tikri aktoriai, sakykim. O netikri tinka tik tam tikrai veikėjų kategorijai. Aš esu iš pastarųjų padermės.
– O kodėl jūsų nematome Algimanto Puipos „Edeno soduose“?
– Kai perskaičiau scenarijų, neradau, kas būtų nauja gvildenant senatvės temą, į kurią gilinausi Mažojo teatro spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“. Jokio atradimo sau pačiam aš negalėjau padaryti ir todėl man buvo neįdomu. Todėl atsisakiau.
– Tiesa, kad jūs vienai lietuvių studentei finansiškai padėjote baigti aktorystės mokslus Maskvoje?
– Mane sužavėjo jos nesavanaudiška meilė teatrui. Kažin ar šiandien rastumėte teatre daug aktorių, kurie būtų laimingi ne turėjimu, bet kitkuo, pavyzdžiui, pašaukimu, galimybe jam tarnauti. Tokių labai reta, dauguma leis suprasti, kad pinigas – va kur yra vertybė, nors pirmųjų kelias dažniausiai niekada nebūna lengvas. Užtat gavęs Nacionalinę premiją nutariau šiek tiek padėti, nes, kiek žinau, mokestis už mokslą jaunos aktorės šeimai buvo didelė našta. Mano pensija šiandien su valstybiniu priedu palyginti yra gera, negaliu skųstis, nors pinigai man niekada ir nerūpėjo per daug. Dievas taip lėmė, kad jų buvo tiek, kad minimaliems poreikiams pakaktų.
– Tai gal čia ir slypi tiesos grūdas: didžioji aktorių karta susiformavo dėl to, kad ją skatino ne pinigai? Kad jie geriausias įrankis dauginant vidutinybes?
– Aš taip neteigiu. Pavyzdžiui, Banionis mėgo pinigą ir dažnai filmuodavosi kažkur Sverdlovsko studijoje, kur jam dvigubai mokėjo, bet koks nuostabus artistas buvo. Pats per daug niekada negaudavau, ir jei filmuodavausi pas Žalakevičių, buvo šventa, jokiame filme neleisdavau sau vaidinti (kai kurie Maskvos artistai įsigudrindavo išsyk penkiuose filmuotis). Buvau iš tų naivuolių romantikų idealistų plejados, kuri nepavydėjo milijonus uždirbantiems Holivudo aktoriams. Dieve mano, galvojau, kokie jie nelaimingi žmonės.
– Kodėl gi?
– Pinigas pridaro žmogui problemų. Kartą, kai filmavausi su garsiu italų aktoriumi Džankarlu Džaniniu (Giancarlo Giannini) Italijos ir „Mosfilmo“ juostoje „Gyvenimas puikus“, truputį pavydėjau jam, žinoma, pagrindinio vaidmens (nors filmas išėjo labai prastas), bet visiškai nepavydėjau jam nei honoraro, nei jo rūmų, į kuriuos buvo pakvietęs į svečius. Tarnai, banketas, prabanga, terasos, iš kurių visa Roma po kojomis, bet pagalvojau, kiek jam rūpesčių, kiek jam rūpesčių…
…Tiesa, jūs nepaklausėte apie mano rūpestį, kuo aš užsiimu dabar…
– Tikrai.
– Kulinarija. Prisipirkau kulinarijos knygų ir gaminu valgyt sau ir sūnui Mindaugui, pasižiūrėdamas į jas. Kopūstų sriubą jau išmokau virti. Verdu dviem dienoms, nes daryti tai kasdien…
–…yra rutina?
– Taip. (Juokiasi.) Dar pamėgau žiūrėti gamtos laidas per televiziją. Jos tik patvirtina: pasaulis fantastiškai žavus ir be galo įdomus… Kad jis nepažinus, seniai žinojau, dar fiziką studijuodamas; žmogus tik bando, bet yra bejėgis atsakyti į klausimus, kodėl, iš kur, kieno valia jis atsirado Žemėje. Tas nežinojimas ir artina jį prie Dievo, galbūt tas „nežinau“ pagaliau ir yra Dievas… Tai teikia optimizmo, kad pasauliui, balansuojančiam ties praraja, ir šįkart nebus lemta žūti.
Aš irgi manau, kad geriausias visų laikų Lietuvos kino meistrų darbas yra filmas “Niekas nenorėjo mirti”:
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/21381
Net stebina autoriaus nuoširdumas.Nieko neslepia.
Nepritariu, kad V.Landsbergiui būtina buvo įteikti tą premiją.
Visų pirma todėl, kad ne 1990 03 11 buvo Lietuva paskelbta laisva, o anksčiau – 1990 02 07 Lietuvos TSR Aukščiausioji taryba, vadovaujama A.Brazausko, priėmė nutarimą, jog įstojimas į TSRS negalioja kaip padarytas ne iš laisvos valios ir buvo paskelbtos derybos dėl išėjimo iš TSRS.
Be to.
Daug yra šaltinių apie patį V.Landsbergį tarybmečiu, ką galite rasti internete(jei kam bus įdomu, galėsiu surasti ir pateikti).
Aš pateikiu tai, kas irgi buvo skelbta žurnale “Gairės”, laikraštyje “Opozicija”, o po to internete apie dešimtį metų:
“Straipsnis “Dar vienas liudininkas apie Landsbergių paslaptis”
Opozicija, 2005, Nr.3
2004 m. gruodžio 15 d. „Opozicijos“ savaitraštyje iš žurnalo „Gairės“ buvo perspausdintas liudininko Ksavero Algimanto Purvinsko straipsnis „Landsbergių šeimynėlės paslaptys“, paruoštas pagal liudijimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-03-03, kurioje ieškovai Vytautas Landsbergis su savo broliu Gabrieliumi Žemkalniu apkaltino rašytoją Vytautą Petkevičių esą apšmeižusį jų tėvą Vytautą Landsbergį–Žemkalnį savo knygoje „Durnių laivas“, 2003 m. išleistoje „Politikos“ leidyklos. Bylos nagrinėjimas tebesitęsia iki šiol. 2005 m. sausio 10 d. neatvykus į teismą ieškovams, svarstymas atidėtas iki kovo 7-osios dienos. Kadangi iš „Gairių“ žurnalo perspausdintas Ksavero Algimanto Purvinsko straipsnis susilaukė didelio skaitytojų dėmesio, spausdiname ir kito liudininko šioje byloje, buvusio VSK (KGB) majoro Vlado Gulbino pastabas ta pačia tema.
2004 m. rugsėjo 20 d. prasidėjo V.Petkevičiaus ir V.Landsbergio byla dėl tariamo V.Landsbergio tėvo – V.Landsbergio–Žemkalnio „apšmeižimo“ knygoje „Durnių laivas“. Šioje byloje aš dalyvavau kaip liudytojas V.Petkevičiaus pusėje. Teismo pradžioje V.Landsbergis pareikalavo, kad man nebūtų leista liudyti, motyvuodamas, kad aš dirbau represiniuose KGB organuose. Tačiau 3-jų teisėjų kolegija šį jo prašymą atmetė. Iš visų liudytojų aš kalbėjau priešpaskutinis.
Teismui papasakojau, kad 2000 metų gruodžio 2 d. „Lietuvos ryto“ straipsnyje „KGB savo sandėliuose vis dar randa šovinių“ aš atskleidžiau man gerai žinomą tiesą, kaip 1981 m. į Australiją paslaptingai išvažiavo V.Landsbergio žmona Gražina Ručytė–Landsbergienė.
Ši tariama paslaptis buvo ta, kad 1981 m. pas mane, kaip Lietuvos KGB viso valstybinio meno ir kultūros darbuotojų kuratorių, kreipėsi tuometinis Operos ir baleto teatro direktorius V.Noreika, prašydamas padėti Gražinai Ručytei-Landsbergienei išvykti į Australiją pas Gabrielių Žemkalnį, V.Landsbergio brolį, kadangi leidimo šiai kelionei jai nedavė tuometinė Lietuvos KP CK Išvažiavimo komisija, vadovaujama tuometinio Lietuvos KP CK sekretoriaus L.Šepečio. O ši komisija nedavė leidimo jai todėl, kad iki to laiko ji nebuvo išvykusi į jokią vadinamą kapitalistinę šalį ir buvo tremtinė. Tais laikais pakeisti šios komisijos neigiamą nutarimą buvo neįmanoma.
Atsimenu, V.Noreika sakė: „Vladai, Gražkė – gera moteris, jei gali – padėk“. Aš sakau: „Kaip aš galiu padėti?“ „Tu gali padėti jai išvažiuoti per V.Zvezdenkovą“, – sakė man V.Noreika. V.Zvezdenkovas tuo metu buvo Lietuvos KGB pirmininko pirmasis pavaduotojas, iš Maskvos (t.y. iš TSRS KGB) atsiųstas generolas. Jis buvo lyg koks prievaizdas, kurio bijodavo net Lietuvos TSR KGB pirmininkas. Iš pradžių nesiryžau, nes V.Zvezdenkovo mūsų komitete labai nemėgo. Tai buvo labai atšiaurus, nemalonus, piktas ir rėksmingas žmogus. Reikėdavo labai atspėti jo nuotaiką, kad įtiktum. Tuo labiau, kad dėl tokio pobūdžio klausimo aš nė dėl vieno Lietuvos meno ar kultūros darbuotojo ar dėl savo agento niekada nebuvau kreipęsis į Lietuvos KGB pirmininko pirmąjį pavaduotoją – TSRS KGB atsiųstąjį prievaizdą. Per mano visą darbo Lietuvos KGB 17,5 metų laikotarpį Gražina Ručytė–Landsbergienė buvo tikrai vienintelė. V.Zvezdenkovas Lietuvoje vienintelis turėjo teisę ypatingos išimties tvarka išleisti „reikalingą“ žmogų į užsienį net ir be KP CK Išvažiavimo komisijos žinios. Tačiau tam reikėdavo labai ir labai didelio pagrindo ir KGB suinteresuotumo.
Kaip atsimenu, Gražina Ručytė–Landsbergienė, gerai žinodama, kad aš pažadėjau V.Noreikai ir jai asmeniškai padėti teigiamai išspręsti šią opią jai problemą per V.Zvezdenkovą, dvi savaites po šio prašymo mane tiesiog atakavo, skambindama ryte ir vakare į namus ir vis klausdama, ar jau aš buvau pas Zvezdenkovą. Pas jį eiti tuščiomis rankomis negalėjau, prašymą būtų atmetęs iš karto ir dar mane išbaręs ir išvaręs iš kabineto, nes už Gražinos gražias akis tikrai nebūtų jos išleidęs į užsienį. Skaitytojams, manau, yra labai įdomus ir tas faktas, kad V.Zvezdenkovas prieš atvykdamas dirbti iš Maskvos į Lietuvą, 5 metus dirbo Kuboje Fidelio Kastro TSRS patarėju saugumo reikalams.
Liudydamas V.Petkevičiaus ir V.Landsbergio byloje, teismui papasakojau, kaip tada pasiėmiau iš Lietuvos KGB 10-ojio skyriaus G.Landsbergienės išvažiavimo bylą, kurioje buvo įvairios informacijos: ir kas tas Gabrielius, ir jos pačios susirašinėjimai su užsieniu, ir t.t. Mano tuometinis viršininkas – skyriaus viršininko pavaduotojas R.Sprindys, sužinojęs, kad einu pas V.Zvezdenkovą prašyti dėl Gražinos Landsbergienės, pasakė: „Nuėjęs gali pasakyti drąsiai, kad jei jis nori pasitikslinti kai kurią informaciją, gali išsikviesti ir mane“. R.Sprindys man pridūrė: „Būtinai pasakyk, kad Gražinos Ručytės vyras – V.Landsbergis yra buvęs mūsų agentas, verbuotas berods 1955 m. Jį verbavo KGB darbuotojas Dušanskis“. Teismui pabrėžiau, kad Dušanskis yra tas pats, kurio prieš keletą metų Lietuva reikalavo Izraelio išduoti už genocidą Lietuvoje. Paskui su V.Landsbergiu, kaip KGB agentu, dirbo toks Slavinas, paskui – tas pats buvęs mano viršininkas R.Sprindys. Paskutinis su V.Landsbergiu iki 1978 m., kai V.Landsbergis grįžo dirbti iš Klaipėdos į Konservatoriją Vilniuje, dirbo toks Abromaitis. R.Sprindys tada taip pat pabrėžė, kad V.Landsbergio, kaip KGB agento, slapyvardis buvo „Vytautas“, vėliau pakeistas į „Dėdulę“.
Mano viršininkas tada dar pridūrė: „Referuok V.Zvezdenkovui ir apie G.Ručytės vyro tėvą, kad V.Landsbergis–Žemkalnis buvo NKVD agentas, užverbuotas 1927 m. Kaune Rusijos ambasados žvalgybos darbuotojų“. Ir dar pažėrė visokių detalių: pavyzdžiui, kad V.Landsbergiui–Žemkalniui tarybinės valdžios nutarimu Kaune ir Kačerginėje buvo grąžinti du namai ir tik, be abejo, aktyviai tam reikalui tarpininkavus TSRS KGB, nes V.Landsbergis–Žemkalnis buvo ypatingai nusipelnęs TSRS KGB agentas.
Teismui išdėsčiau, kad turėdamas tokius svarbius argumentus, drąsiai nuėjau pas Zvezdenkovą ir viską referavau. Jis įdėmiai mane išklausė ir davė daug velnių, kodėl iki šio laiko nedirbau su Gražina Ručyte–Landsbergiene. Generolas man liepė staigiai užvesti kandidato verbuoti bylą ir iki jos sugrįžimo paruošti visą informaciją. Taip pat liepė prieš išvykstant jai pasakyti, kas mus domina Australijoje. Jei ji atveš geros informacijos, mes ją galėsime ir toliau išleidinėti į užsienį.
Po to V.Zvezdenkovas, didelei mano nuostabai, užrašė rezoliuciją „Išleisti tokią ir tokią Ručytę į Australiją pas Gabrielių Žemkalnį“.
Teismui pabrėžiau. kad tais, 1981 m., mano viršininkas R.Sprindys man taip pat pasakė, kad jam pačiam dirbant su V.Landsbergiu, kaip KGB agentu, iš Maskvos KGB darbuotojų jis buvo girdėjęs, kad V.Landsbergis–Žemkalnis buvo labai rimtai įtariamas karo metais bendradarbiavus su vokiečių gestapu, kaip jų užverbuotas agentas. O tai reiškia, kad V.Landsbergio tėvas karo metu galėjo būti ne tik NKVD nusipelnęs agentas, bet tuo pačiu ir vokiečių gestapo. TSRS KGB darbuotojai tokią savo išvadą pagrindė tuo, kad Landsbergis–Žemkalnis, bijodamas, kad gali būti iššifruotas NKVD kaip dar ir gestapo agentas, karui besibaigiant išsigandęs pabėgo į Vakarus kartu su vokiečių fašistais. Mirus Stalinui ir sušaudžius Beriją, Landsbergis–Žemkalnis vėl uoliai pradėjo dirbti tik TSRS KGB, pasiprašė sugrąžinamas į Tarybų Lietuvą. Kas ir buvo padaryta, aktyviai tarpininkaujant TSRS KGB, be to, grąžinant jam visą iki karo turėtą turtą ir dar A.Sniečkaus nurodymu suteiktas Kaune valdiškas butas ir paskirtas jis į atsakingas valdiškas pareigas.
Teismui pabrėžiau, kad esu ne kartą girdėjęs, kad V.Landsbergis–Žemkalnis už ypatingus žvalgo nuopelnus iš TSRS KGB iki gyvos galvos gaudavo solidžią pensiją. Tačiau patikrinti šį faktą, be abejo, yra labai sunku.
Po šių išdėstytų mano faktų ir dar kitų mažiau įdomesnių momentų teisme mane pradėjo klausinėti pats V.Landsbergis su savo broliu Gabrieliumi.
V.Landsbergis:
– Ar atėjęs dirbti į Lietuvos KGB davėte priesaiką?
– Taip, daviau.
– Tai kodėl sulaužėte duotą priesaiką neišduoti žinomų Jums agentų ir Jums žinomos kitos slaptos agentūrinės informacijos?
– O Jūs man kas, pone Landsbergi, ar esate KGB pirmininkas, kad aš Jums turiu duoti ataskaitą? Antra vertus, nėra TSRS, todėl ir mano priesaika jau niekam negalioja, ji tapo jau bevertė.
– V.Petkevičius savo knygoje „Durnių laivas“ mano tėvą pavadino A.Hitlerio draugu. Tai tada aš galiu vadinti Jus J.Stalino draugu!
– Kieno, kieno? Ar Jūs, pone V.Landsbergi, bent jau įsivaizduojate, kada aš esu gimęs? Aš esu pokario vaikas, tai kaip galėjau būti J.Stalino draugas?
– Tai tada atsakykite man, kaip Jūs apskritai vertinate J.Stalino epochą?
– Tik atėjęs dirbti į KGB sužinojau daug blogo apie J.Staliną. Ir labai smerkiu jį už masines žmonių represijas ir trėmimus. Bet reikia pripažinti, kad J.Stalino ir maršalo G.Žukovo dėka buvo nugalėti Jūsų, pone V.Landsbergi, ir Jūsų tėvo tokie mylimi ir gerbiami vokiškieji fašistai!
– Jūs rašydami spaudoje ir kalbėdami per televiziją vis šmeižiate mane ir mano tėvą, vadindami mus KGB agentais. Ir savo šiuos teiginius remiate mirusių sielų parodymais, t.y. buvusių ir jau mirusių kagėbistų parodymais. Tai kaip čia dabar suprasti?
– Tai, kad ne visi kagėbistai, kurie gerai žino apie Jūsų ir Jūsų tėvo uolų tarnavimą KGB organams, jau yra mirę. Ir Jūs, pone V.Landsbergi, tai gerai žinote. Ir šiuo metu Izraelyje gyvena toks buvęs kagėbistas Dušanskis. Tas pats Dušanskis, kuris 1955 m., būdamas Lietuvos KGB Žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas, pats asmeniškai verbavo Jus, ir Lietuva neseniai reikalavo Izraelio išduoti jį už genocidą Lietuvoje. Jam dabar turėtų būti apie 83 m. Manau, kad jis yra nepraradęs proto ir visiškai gali atsakyti už savo žodžius ir veiksmus. Jeigu Jums labai reikia įrodyti savo nekaltumą bendradarbiaujant su KGB, susiraskite Izraelyje Dušanskį. Ir štai tada, jeigu Dušanskis paneigs mano išsakytus teiginius spaudoje ir per televiziją apie Jūsų ir tėvo uolų bendradarbiavimą su KGB, tai aš iš karto pakelsiu aukštyn rankas ir pasiduosiu. Tada Jūs mane galite patupdyti į kalėjimą už šmeižtą. Dušanskį oficialiai apklausti yra galimybių ir be jo atvykimo į Lietuvą, gaunant iš jo parodymus patvirtintus Izraelio notarų. Bet aš puikiai žinau, kad Jūs to nedarysit, nes iš A.Butkevičiaus esu sužinojęs, kad Jūs prieš keletą metų buvote susiradę Dušanskį ir maldavote jo tylėti apie Jūsų ir tėvo V.Landsbergio–Žemkalnio uolų bendradarbiavimą su KGB. Matyt, Dušanskis atsisakė Jums padėti šiuo klausimu. (Pastaba: po šio mano atsakymo V.Landsbergis nutilo ir daugiau šio klausimo nelietė.)
– Jūs vis teigiate, kad mano žmoną 1981 m. į Australiją išleido išvažiuoti tuometinis Lietuvos KGB pirmininko pavaduotojas, Maskvos generolas Zvezdenkovas. Tai kur šis KGB generolas yra šiuo metu?
– Šiuo metu Zvezdenkovas gyvena Maskvoje ir jeigu Jums reikia, tai susiraskite jį. Ir aš galiu Jums padėti jį surasti. Bet kam to reikia, nes tą faktą, kad Gražina Ručytė–Landsbergienė 1981 m. išvažiavo į Australiją pas Jūsų brolį tik per tą patį KGB generolą, spaudoje ir „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje patvirtino ir pats tuometinis Operos ir baleto teatro direktorius V.Noreika.
– Jūs vis teigiate, kad aš ir mano tėvas buvome KGB agentai. Bet aš juk taip aktyviai puolu KGB, jo kadrinius darbuotojus ir buvusią sovietų valdžią. Tai kaip Jūs įsivaizduojate, kad aš, kaip Jūs teigiate, buvęs KGB agentas, galiu tai daryti?
– Pone V.Landsbergi, nuo seno, gal net nuo rusų caro Nikolajaus II-ojo laikų, geriausia konspiracijos forma yra ta, kad kai loji ant tos valdžios ir jos žvalgybos, niekas nepatikės, kad tu uoliai jiems tarnauji, ir kas tu iš tikro esi. (Pastaba: V.Landsbergis daugiau šio atsakymo nekomentavo.)
– Jūs savo rašinyje „Lietuvos ryte“ 2000 m. gruodžio 2 d. minėjote, kad 1988 m. tuometinis Lietuvos KGB pirmininkas E.Eismuntas buvo davęs Jums nurodymą išsiaiškinti, ar aš esu grynakraujis lietuvis. Tai ką, norėjote mane tuo klausimu sukompromituoti?
– Ne paslaptis, kad tuo metu daugeliui žmonių buvo kilę rimtų abejonių dėl Jūsų grynakraujės lietuvių tautybės, nes Jūsų pavardė Lietuvoje yra labai reta. Ir man generolas E.Eismuntas tikrai buvo davęs tokį nurodymą. Bet aš juk tame pačiame „Lietuvos ryto“ straipsnyje rašiau, kad po mano kruopštaus tyrimo šios abejonės nepasitvirtino, ir KGB dėl to negalėjo Jūsų tada sukompromituoti. Tai ką – aš ir čia pagal Jus blogai padariau? Kur yra tiesa, tai tiesa.
Vėliau sekė mano, buvusio KGB majoro V.Gulbino, klausimas V.Landsbergiui: Savo straipsniuose apie Jūsų ir Jūsų tėvo slaptą bendradarbiavimą aš daug kartų esu rašęs, kad paskutinis su Jumis, kaip su KGB agentu, yra dirbęs iki 1978 m. buvęs Lietuvos Klaipėdos KGB padalinio viršininko pavaduotojas D.Abromaitis, ir kuris sunkiai sirgdamas dar palyginti visai neseniai ligoninėje davė tokius pat parodymus apie Jūsų ir tėvo slaptą sąmoningą bendradarbiavimą su KGB, kaip ir aš. Tada apklausiant D.Abromaitį dalyvavo ir du Lietuvos Seimo nariai – A.Sakalas ir V.Čepas bei Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroras Č.Norinkevičius. D.Abromaičio parodymai buvo įrašyti į garso kasetę, tačiau ta kasetė vėliau paslaptingai dingo, o pats D.Abromaitis mirė prieš trejus metus. Ir visa ši istorija įvyko Lietuvos generaliniu prokuroru dirbant Jūsų, pone V.Landsbergi, uoliam ir paklusniam tarnui, kuris dėl kai kurių savo neteisėtų veiksmų buvo pramintas kišeniniu prokuroru, o vėliau išvarytas iš šių pareigų – Kaziui Pėdnyčiai, kuris, be kita ko, buvo ir mano kursiokas VVU Teisės fakultete.
Klusimas Jums, pone V.Landsbergi, trumpas ir konkretus: kur dingo ta paslaptingoji garso kasetė? (pastaba: į šį klausimą V.Landsbergis man ir teismui taip nieko ir neatsakė. Paprasčiausiai nutylėjo!)
Per antrąjį šio teismo posėdį aš labai nustebau išvydęs teisme kaip liudytoją Vilniaus m. policijos Tardymo skyriaus viršininkę D.Bukelienę, kuri prieš keletą metų vedė V.Landsbergio reikalavimu man iškeltą baudžiamąją bylą dėl neva V.Landsbergio apšmeižimo spaudoje. Ta byla vėliau buvo nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. V.Landsbergis, pasirodo, pats pareikalavo papildomai iškviesti į teismą minėtą policijos pareigūnę. Teismo metu V.Landsbergis D.Bukelienės paklausė: „Tai kaip čia dabar suprasti, jeigu V.Gulbinui buvo nutraukta baudžiamoji byla už mano ir mano tėvo šmeižtą, tai išeina, kad V.Gulbinas sakė teisybę?“ D.Bukelienė teismo posėdyje atsakė: „Taip jau išeina, pone V.Landsbergi, nors ir netiesiogiai. Buvo surinkti du tomai liudytojų parodymų ir kitų dokumentų, ir byla dėl šmeižto buvo galiausiai nutraukta“.
VLADAS GULBINAS
Buvęs VSK (KGB) majoras”
Šaltinis: http://www.lsp.w3.lt/Biblioteka/V.Gulbinas%20-%20Dar_vienas_liudininkas.htm
Nesakau, kad V.Landsbergis nieko neatliko ar per mažai atliko Lietuvos išlaisvinimui.
Bet manau, kad lėmė visuomenės dauguma, kaip yra sakęs S.Geda savo legendinėje kalboje “Mieli lietuviai ir kitos išdidžios tautos!”.
Štai ta S.Gedos kalba:
https://www.youtube.com/watch?v=zfgtne2fxJk
Kur dingo visos tų trijų minėtų žmonių ataskaitos. Kodėl per 25 m.nei kremlius , nei lietuviškieji kremliaus liokajai nesugebėjo pateikt bent vienos jų rankom rašytos ataskaitos.O aš manau ,kad viskas buvo papraščiau. Nunešė kgbistams koks tai Landsbergio pažįstamas rūkytų lašekų ir gersnės vodkės gal slojiką kitą uogienės, ir dabro. Laikams besimainant , atėjus Vytiokui į valdžią ,lietuviškiems rusų subinlaižiams t.y Brazausko klykai , reikėjo kompromato. Ir štai Gulbino pasaka, kurioje Noreika moko Gulbiną . Kiets tas Noreik.
Neapsimetinėk durnium: pirmaisiais landsberginių valdymo metais iš archyvų bylas nešė maišais, o vieną tokį valstybinė televizija nufilmavo (rodė) – jis net apsimyžo iš baimės. 🙂
Negi tau nedašunta, kad Lietuvos kgb archyve jau prieš Nepriklausomybės paskelbimą nebebuvo rimtų popierių, buvo like šiukšlės ir kompromatas. Na nebent maišais iš kremliaus Žemkalnio 1927 metų bylą ir ataskaitas atvežė o gal iš gestapo archyvų. Bet ir tų niekas neparodo. Tad konkrečiai ką tie tys asmenys padarė.Kodėl nėra įvardijama ką nuveikė, ką iskundė, ką užverbavo ir t.t. Ką nuvykusi į Australiją boba galėjo padaryt , nuvežt sovietinių vėlevėlių, parvežt kramtomos gumos. Maišus su neberimtais popieriais t.y skundais ir panašiai nešėsi komunistfašistiniai bandytai.
Juokingas esi, vaike: visų bylų niekaip nebuvo įmanoma išvežti – kad ir daug ką darė, kad daug ko neliktų, bet visko niekada niekas nesugeba sunaikinti – kažkas vis tiek lieka.
Pasijuokim. Tai išeina, kad šikpopierių išsivežė o tuo momentu aktualiausių bylų nesugebėjo išsivežt.Na jau labai sumenkini sov.kgb. O vien jau Gulbino pasaka ką parodo. Kruopščiai buvo dėliojama ir išnaudojamas kiekvienas Landsbergių judesis. Tad gali rėkt ir kaltint,kad Landsbergiai prišyko Gulbinui įsaują , bet įrodyk, kad prišiko ir kad jo šūdas tavo saujoj.Rekšmingiausias bylas maskoliai jau prieš pusmetį buvo išsiveže ir dėliojo politinę mozaiką, bet apart rėkimo,kad kgbistai jokių įrodymų nėra. Tad baik savo pasakas.
Kartoju tau dar syk: ką jiems reikėjo, tą, reik manyt, jie tikrai išsivežė.
Betgi ar kiekvieną popieriuką iš visų tūkstančių, o gal net milijonų bylų įmanoma įvertinti, surasti, paimti, nors daug bylų yra iškarpytos.
Bet ir tai sovietinių nusikaltimų tyrimo ar kaip kitaip cantras VIS TIEK ĮVAIRIOSE BYLOSE RANDA DAUG ĮVAIRIŲ ĮDOMIŲ POPIERIUKŲ, pagal kuriuos daro išvadas įvairiais klausimais, pvz., apie partizanus – būna netgi specialiai įdėta juos šmeižiančių” dokumentų”, betgi kaip tai sugeba juos atrinkti.
Dašuto?
Taisau: centras.
Tavo, ‘tikras lituvi’, bylą turbūt išvežė – vertingų nepaliko 😀 😀
Mano, beje, net negalėjo būti – VRM dirbusių negalėjo verbuoti.
O tavo dar atrasim? 🙂
Žygeivis jau tavo žygius aprašė.
Na Gustavai darykim prielaidą kad, tavo versija teisinga, bet 1. Kaip 1981 m. į Australiją paslaptingai išvažiavo V.Landsbergio žmona Gražina Ručytė–Landsbergienė?
2.Kaip V.Landsbergiui–Žemkalniui 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės vienam iš ministrų, pagal sovietus vokiečių pakalikui tarybinės valdžios nutarimu Kaune ir Kačerginėje buvo grąžinti du namai?
3 Kodėl Šepetys LSSR AT pirmininkas prastūmė V. Lanzbergį vietoj V. Petkevičiaus 1988.08.23 vesti Sąjūdžio mitingą Vingio parke?
1 Kodėl paslaptingai.
2 Kaip gražįno? O kam kitam gražįnt jei jie Landsbergių. O dėl ko gražįno aš nežinau. Gal apie tuos kurie gražįno Vytiokas katai žinojo ir mokėjo už virvelės patempt. Aišku versijų daug.
3 Šepetys suprato, kad laivas skęsta.
Citata: “gražįnt”.
Maskolių užmestas esi, kad tokias klaidas sugebi padaryti?
Rankas aukštyn ir stok prie sienos!
Ketvirtadalis gyvenimo ne savo noru prabėgo Archangelske.
Na, va ir išaiškėjo – nieko apie Lietuvą nežinai, o šoki vyrams į akis.
Negražu, jaunuoli.
Niekas jokių pranešimų ir dar ranka nerašydavo – užtekdavo pranešti.
Nežinai, o plepi.
Kino filmas “Niekas nenorėjo mirti” ne tik meniškai labai stiprus filmas, bet ir turinio prasme buvo ta pirmoji kregždė, suteikianti lietuviui vilties, kad pavasaris ateis… Vien užtraukta daina, važiuojant partizanams per mišką, buvo paguoda, kad lietuvio laisvės dvasia gyva.
O filmo finalinė scena – teigiami herojai- nugalėtojai grįžta Studebekeriu, traukiamo arkliuko, kurį vadžioja milicininkas.Pro smutkelį, skambant niūriai, nieko gero nežadančiai muzikai…
Arba Apuoko – neigiamo herojaus priešmirtiniai žodžiai : “Ar žinai, kaip skauda?”
Tie teigiami/ neigiami su kabutėmės dabar, betgi – filmas statytas kada. O juk mūsų amžini teisuoliai/skaistuoliai kiek puolė ir puola REŽISIERIŲ. Už kolobravimą, patys kaip komsomolcai.
Ne komjaunuoliai, o šiknabirbiai: visų ir visais laikais.
Dar dėl tos premijos.
“Laisvės premiją Lietuvos Seimas įsteigė 2011 metų rugsėjo 15 dieną. Premija siekia 5 tūkst. eurų. Ji teikiama kasmet sausio 13-ąją per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Pirmoji Laisvės premija buvo skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, antroji – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui politiniam kaliniui Antanui Terleckui, trečioji – pogrindinės spaudos leidinio „ Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. Ketvirtoji premija pernai įteikta Lenkijos disidentui, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui”.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/seimas-atsisake-v-landsbergiui-skirti-laisves-premija.d?id=69654206
O kodėl dar iki šiol nėra ta premija paskirta R.Ozolui?
Kad jau mirė, tai ką – ir viskas? Ir nebuvo jo?
Manau Romualdas Ozolas vertas tos premijos. Gaila kad Lietuva 25 metus nevaldė tokie vyrai, kaip R. Ozolas.Lietuva būtu daug teisingėsnė, šviesesnė, manau nebūtu tokios baisios , lietuvių tautos žudančios emigracijos . O dabar turim lazbergių, kubilių, auštrevičių, kirkilų , juknevičienių, grybauskaičių, linkevičių tuštėjančią Lietuvą .O Regimanto Adomaičio žodžiai ; bet pseudopatriotų, kurie dedasi šventesni už šventuosius, pakęsti negaliu manau skirti išvardytiems veikėjams kurie kiršina, skaldo ir dedasi šventaisiais, visažiniais.
Romualdas Ozolas; Mes tiesiog nedrįstame šnekėti ir daiktų vadinti savo vardais, nes ir Lietuvos, ir Briuselio valdžiai emigracija naudinga, tad ir priimtina. Tai yra naujasis tremties būdas, nenaudojant brutalių priemonių, tarsi savo noru, visų pirma sukuriant nežmoniškas gyvenimo sąlygas Lietuvoje ir galimybes emigruoti. Lietuvių vykimas gyventi į užsienį man primena sovietmečio tautų maišymą ir kraustymą, dangstytą draugystės ir bendradarbiavimo lozungais. Dabar esmė, apie kurią kalbėjau, pridengiama paprasčiausiais laisvo darbo jėgos judėjimo ir žmogaus teisės laisvai judėti lozungais.
Romualdas Ozolas:Esu šalininkas atviros nacionalinės valstybės, kurios tauta nori gyventi savo žemėje, pati kurdama savo gyvenimo sąlygas, imdama iš pasaulio visa, ką gera jis turi, ir perkeldama čia, bet atmesdama visus šlykštesius, kuriuos pasaulis mums perša. Esu už atviros sąmonės piliečių valstybę, kuri sugeba išsiversti visas reikalingas knygas, nusipirkti naujausius ir geriausius filmus, muziejuose sukaupti geriausius kūrinius.
Romualdas Ozolas: Jeigu pradėsim mąstyti, kaip gyventi, kad būtumėm atvira pasaulio iššūkiams tauta, rasim būdų, kaip gyventi. Tačiau dabar tai tarsi ir nereikalinga – beveik visi susirūpinę perimti pinigus, o ne ką kita. Gyvastingumą skatinantis nacionalizmas nėra naujovė. Jis nesvetimas lenkams, vokiečiams, prancūzams, netgi amerikiečiams. Be nacionalizmo, manau, jokios ateities neturime. Tik lieka klausimas, ar esame pasirengę suvokti, jog tai yra politinis būdas prisiimti atsakomybę už savo tautą.
R. Ozolas: Žlugus Tarybų Sąjungai, naujų mąstytojų ir politinių veikėjų, kurie sugebėtų kurti savo politiką, tuo metu kaip ir neatsirado, o atsirandantys buvo naikinami bendromis pastangomis. Tad mums išeiti į Vakarus pasirodė lengviau, o Vakarai labai greitai susiorientavo ir susiorganizavo, kaip mus perimti ne tik politiškai, ekonomiškai, bet ir instituciškai. Taip mes pakliuvome į spąstus.
Europos Bendrija, vėliau modifikuota į Europos Sąjungą, mus pasiglemžė iškeldama įsipareigojimus, nukreiptus prieš nacionalinės valstybės kaip savarankiškos valstybės veikimą. Reikalaudama parduoti žemes ateinantiems su dideliu kapitalu iš Vakarų, privatizuoti visas didžiąsias valstybines įmones, bankus, įsileisti kol kas tik į savivaldybes Sąjungos narių žmones, kurie periminėja valdžią bendruomenėse ir tokiu būdu vykdo vadinamąją integraciją.
R.Ozolo atsakymas:Kaip apibūdintumėte ir pavadintumėte epochą, kurią išgyvena Lietuva?
– Aš ją vadinu aksomine okupacija. Arba ekonomine okupacija. Kol kas. Nors ši epocha jau nebėra ekonominė okupacija ir aksominės okupacijos terminas dabartinę padėtį apibūdina tiksliau.
2004 metų gegužės 1-osios dekretai, žymintys Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą, yra lygiai tokie pat kaip kadaise buvusio Liaudies Seimo nutarimai. Kažkas atstovavo liaudžiai, kažkas atstovauja tautai, bet nieko su tos liaudies ir tautos interesais neturi. Nei tada, nei dabar.
Juk ir Tarybų Sąjunga su savo diktatūra nebuvo iš karto sukurta. Tauta viską pamažu atidavė į komunistų rankas ir sutiko su tuo, kas sakoma iš viršaus. Kas nesutiko – žinote, kur buvo siunčiamas. Kas nesutinka dabar – savo noru išvažiuoja pasižvalgyti į užsienį arba jam leidžiama nusigerti, pasikarti ir visaip kitaip pačiam pasitraukti. Tada trėmė, dabar leidžia. Bet pabaiga – tokia pat.
R. Ozolas; Žinote, pirmosios mūsų valstybės valdžios buvo galbūt šiek tiek naivios ir kvailos iš to naivumo, nes daug ko nežinojo. Nežinojo, kad mus, kaip sako Algirdas Brazauskas, išdūrinėja. Netikėjo, kad Vakarai tai yra ne Rytai, ir stebėjosi – na, kaip taip gali būti? Mes turėjome būti apgaudinėjami, negalėjome būti neapgaudinėjami…
Tik paskui, kai susivokėme, atsirado tokių, kurie mielai sutiko ir susitarė, kad už tai, jog bus, atsiprašant, dulkinami, kažką gaus. Dėl šios priežasties dabar ir yra kiek nori tokių gerai mokamų politinių prostitučių. Jiems labai gerai ir taip gerai nebus niekada. Todėl aš nežinau, ar ką nors dar galima padaryti Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, be kokių nors revoliucijų.
Romualdo Ozolo atsakymas:Jei teisingai supratau, siūlote tą patį kelią, kurį Lietuva nukeliavo anuomet – iki 1990 metų kovo 11-osios?
– Neišvengiamai reikia sujudimo, kurį būtų galima pavadinti kokiu nors, tik ne Sąjūdžio, vardu. Aš jį pavadinčiau Atsitiesimu. Juk esame prilenkti, bet dar nenulūžę.
Atsitiesimas įvyktų, jei mes, čia likę du milijonai, apsispręstume ir pasakytume sau, kad čia liekame, norime gyventi sau ir patys už save. Užtektų, kad iš tų dviejų milijonų atsirastų bent dvidešimt žmonių, kurie būtų pasirengę būti nušauti ir padaryti viską, kad vadinamoji mafija nebeprieitų prie valdžios. Tada įvyktų tai, apie ką mes kalbėjome nuo pat Sąjūdžio pradžios – kad po Rytų turėsime nueiti į Vakarus, pasidairyti ir grįžti namo. Bet jau tikrai laisvi, nes suvokę, kad nėra gyvenimo niekur kitur, tik savoje žemėje ir iš jos mes turime gyventi. Būti tokie, kokie pirmiausia norime toje žemėje būti.
Taigi aš matau tik vieną galimybę – nacionalinės valstybės atkūrimą. Valstybės, kurioje gyvenanti tauta svarbiausiu tikslu laikytų norą gyventi toje valstybėje pačiam su savimi. Be jokių gelbėtojų ir dotuotojų.
– Manote, kad bus lengva iš
R.Ozolo atsakymas:Sakykite, kodėl kiti lengvai pamiršta savo idealus, o štai Romualdas Ozolas nuo pat nepriklausomybės atkūrimo jiems yra labai ištikimas. Juk ir politikuojate, ir į Seimą buvote patekęs, bet, skirtingai nei kolegos, tų idealų neatsikratėte, neišmainėte į turtus ir keista, bet nepavargote dėl jų kovoti… Nesunku nešti tą vėliavą? Ir vardan ko?
– Tai žodžiai, su kuriais man sunku susigyventi. Nemanau, kad nešu kokią vėliavą. Nemanau, kad nepavargstu. Nemanau, kad nenuklydau nuo savo idealų. Netyčia ar iš nesupratimo. Bet niekada jų nepardavinėjau ir jokio pelno net iš savo klaidų nepadariau.
Taip, šiandien man mokama renta, bet aš mieliau gaučiau pensiją. Pensija yra humaniškas būdas, o renta – senų buržuazinių laikų atauga. Bet taip sutvarkyta – arba imi, arba neimi. O aš turiu apsispręsti – arba einu į konteinerius rinkti butelių ir pardavinėti, arba imu man labai nemalonią rentą ir iš jos pragyvenu. Daugiau iš nieko.
Aš apsisprendžiau imti rentą, bet tai nereiškia, kad už tai aš tyliu. Jeigu mano kalbėjimas vieną dieną bus įvertintas kaip netinkamas – tai prašau, atimkite rentą. Tada žinosiu savo vietą. Bet jokiu būdu neleisiu sau už šitą išmoką galvoti kitaip, negu galvoju. O galvoti kitaip neišeina todėl, kad negalėčiau gyventi su savimi.
Romualdo Ozolo atsakymai; Tai ką gi turim daryti, kai Jungtines Amerikos Valstijas jau virpina laisvosios rinkos išsekimo virpuliai? To paties prieš dvidešimt metų klausėm savęs, kai totalios valstybinės ekonomikos traukuliai dusino Tarybų Sąjungą.
Visų pirma – atsilaikyti: nenusiminti, neišsivaikščioti, nepasiduoti!
Kartu saugoti didžiuosius savo tautos ir valstybės turtus: teritoriją, žmones, istoriją, kultūrą ir – ypač – kalbą.
Saugant teritoriją – neišparduoti žemių pasaulio perėjūnams, ir neleisti atitinkamiems Varšuvos sluoksniams atnaujinti Vilniaus krašto autonomijos projekto, be kita ko, itin spaudžiamo ir per pavardžių lenkiškąją rašybą.
Saugant žmones – užkirsti kelią į Lietuvą perėjūnams nesvarbu iš kur jie – iš Rytų ar iš Vakarų. Už savo žemę gali būti, pajėgia būti atsakinga tik joje gyvenanti tauta, todėl pasivaikščiojus po pasaulį ji vėl turi sugrįžti namo.
Saugant istoriją, būtina baigti istoriosofų mums peršamą pasakėlę apie tai, kad pati istorija yra pasakėlė – klausimas tik, kas įspūdingiau ją paseka. Tiesa yra sena kaip pasaulis: istorija – tautos ateities projekto preambulė.
Saugant kultūrą, būtina skirti jai tokias biudžeto lėšas, kurios garantuotų nacionalinio intelekto reprodukciją ir inovatyvumą tautos mentalinio konkurencingumo didinimo prasme.
Saugant kalbą, reikia aiškiai ir griežtai valstybinėmis priemonėmis pasakyti, kad Lietuva ir lietuviai – tai visų pirma lietuvių kalba. Nereikia bijoti pasaulio ir tvertis kinų sienomis, mums tereikia išmokti pasaulį versti į lietuvių kalbą. Santykyje su pasauliu visa nacionalinė kultūra yra vienas milžiniškas vertimas – visų pasaulio kultūros sričių vertimas į lietuvių kultūros pavidalus, egzistuojančius mums lietuvių kalba. Be pasaulio šiukšlių, klastų, tuo labiau – savų išdavysčių. Tai jau kultūros politikos ir apskritai politikos klausimai.
Reikia labai nedaug – 15–20 žmonių, kad sutvarkytų valstybę. Nežinau, kiek reikia kalbos žmonių, kad sutvarkytų kalbą – aukščiausią kiekvienos nacionalinės kultūros lytį.
Žinau, kad jų Lietuvoje yra.
Sėkmės jiems!
Skaitau “alksnaiti” , skaitau , žiūrių , pažiūriu – na šaunuolis esi . Gerai kalbi, kvieti kovai už kalbą , už Lietuvą . Palaikau , bet tik balsu. Nes visas jėgas palikau Sąjūdy.
Bet svetimą žodį “nacionalinė” galėtum pakeisti ir į lietuvišką.
Na brolau Bartai, kad neatidžiai skaitai tie žodžiai yra Romualdo Ozolo ir kaip supranti , kad iš dainos žodį išmesti tiesiog nemandagu. Mano kuryba tik ten pradžioje. Bet po visais Romualdo žodžiais galiu ir aš pasirašyti, nes jie mano sielai yra labai artimi, savi.
Patikėjau.