Rygoje veikia labai įdomus kepurių muziejus. Jame eksponuojamos paprastos auksiukais papuoštos kepuraitės, brangios karūnos, užburtos afrikietiškos kaukės ir didžiuliai Azijos šamanų šalmai, išsiuvinėtos kepurės ir kepurės iš žmogaus plaukų. Muziejuje visa tai galima nufotografuoti ir pasimatuoti. Muziejuje vyksta užsiėmimai vaikams ir suaugusiesiems, vaikiškos dirbtuvės, yra galimybė atšvęsti gimtadienį ar vestuves pasakišku arba etniniu stiliumi.
Etnomuziejaus „Kepurių pasaulis“ administratorė Karina Dowidava pasakoja: „Tai privatus muziejus-galerija. Jo įkūrėjas yra etnografas, lingvistas ir keliautojas mokslų dr. Kirilas Babajevas. Mūsų muziejui tik šiek tiek daugiau kaip metai, mes atsidarėme 2014 metų liepos 3 dieną. Muziejuje yra trys salės ir lektoriumas. Salės yra skirtos Europai, Azijai, Afrikai, o lektoriume pristatoma ne kepurės, o skarelės. Mūsų muziejuje pristatomas tradicinės kepurės iš Europos, Azijos, Afrikos. Kolekcijoje yra daugiau nei trys šimtai kepurių. Kolekcija pastoviai pildoma. Yra kepurių iš Baltijos šalių – iš Lietuvos, Latvijos, Estijos. Mūsų muziejus – tai kelionė po pasaulį per valandą. Jūs iš Pabaltijo persikeliate į Europos salę, paskui – Afrika, Azija. Žiūrėdami įvairių tautų galvos apdangalus keliaujate po pasaulį. Mūsų muziejus yra etninis, kiekvienas eksponatas priklauso kuriai nors nacionalinei grupei ar tautai, vienos ar kitos valstybės gyventojui. Mūsų tinklalapyje yra pateikiama detali informacija apie vieną ar kitą galvos apdangalą. Muziejaus įkūrėjas apkeliavo daugiau negu šimtą penkiolika šalių, jis pastoviai ekspedicijose, kelionėse, jis moka septynias kalbas, šiuo metu mokosi latvių kalbos ir yra labai viskuo besidomintis žmogus. Nežiūrint to, kad jam nėra dar net keturiasdešimties metų, jis jau apkeliavo visą pasaulį ir jam liūdna, kad greitai gali nelikti šalies, kurios jis nėra aplankęs. Jis pats yra iš Maskvos, jam patinka Baltijos šalys, jis pats išsirinko Rygą savo muziejui. Muziejus yra centre, čia yra jugendo architektūros kompleksas, šiuo metu tai ambasadų rajonas, kaip jau minėjau, čia yra privati galerija, įkurta Kirilo Babajevo lėšomis, daugiau tokių kolekcijų nėra, tai yra pasaulyje vienintelė tokia išsami galvos apdangalų galerija. Iš tikrųjų jis turi apie penkis šimtus eksponatų, bet į galeriją pervežė tik tris šimtus šešiasdešimt galvos apdangalų. Yra galvos apdangalų, kuriuos mums padovanojo baltarusių ar žydų bendruomenės, mes bendradarbiaujame su Rygos bendruomenėmis, kurios mums dovanoja kepures, yra žmonių, kurie važiuoja į ekspedicijas ir irgi dovanoja galvos apdangalus iš įvairių šalių. Šie galvos apdangalai yra tradicinio kostiumo dalis. Bet dėl erdvės trūkumo muziejaus įkūrėjas apsiribojo galvos apdangalais. Pas mus yra galvos apdangalų iš vilnos, iš gyvūnų odos, karoliukų, įvairių kitų medžiagų. Pavyzdžiui, Afrikos salėje galvos apdangalai priklauso vienai ar kitai genčiai, yra kaukių, kurios buvo naudojamos iniciacijos apeigų metu”.
Idėja įkurti tautinių kostiumų muziejų Kirilui Babajevui kilo keliaujant po Indokinijos kalnus, tačiau tautinis kostiumas būtų reikalavęs labai daug patalpų, todėl buvo priimtas kompromisas įkurti tik įvairių etninių grupių kepurių muziejų. Taip gimė didžiausia kepurių ekspozicija, kuri, anksčiau eksponuota įvairiose parodų salėse, pagaliau įgijo pastovią eksponavimo vietą Rygoje, Vilandės gatvėje. Pats Kirilas Babajevas pajuto palengvėjimą, kai kolekcija atrado namus, nes jo butas tapo laisvas, sienų nebepuošia užburtos Tibeto šamanų kaukės, o iš stalčių nekrenta raguoti afrikiečių genčių šalmai. Tiesa, Kirilas Babajevas ir toliau tęsia savo keliones su mokslinėmis ekspedicijomis, tad nuostabių kepurių, skarelių, šalmų ir nėrinių kolekcija pradeda bauginančiai augti. Bet, traukdamas tiubeteikas ir įvairiausias kepures bei rankų darbo dirbinius, jis sako – visa tai į muziejų.
Jugendo stiliaus name įsikūręs muziejus sukuria malonią ir šviesią atmosferą. Ryškiaspalvės odinės, vilnonės, siuvinėtos, metalu, net gyvais plaukais puoštos kepurės, tiek kasdieninio nešiojimo, tiek ritualinės, yra suskirstytos į kelias sales – Europos, Azijos, Afrikos. Spalvų margumynas palieka atmintyje linksmą nuotaiką, visi galvos apdangalai primena oranžines dykumas bei saulėtas vasaras, senovinius namus, puoštus margaspalviais audeklais, kalnų sniegus bei padeda prisiminti tai, ko negalima prisiminti, prisiliesti prie kitų tautų senovės, papročių, religinių apeigų detalių. Kepurė – tai tik tautinio kostiumo detalė. Praktiniu požiūriu, kepurė tik saugo nuo saulės, lietaus, vėjo, vabzdžių. Tačiau simboliškai kepurė yra kai kas daugiau, tai – tavo socialinio sluoksnio ir etninės tapatybės parodymas, tai – „karūna“, kurią tu nešioji. Iš tikrųjų, simboliniu požiūriu, kepurės nešioja sielą, tai sielos vieta. Kepurė yra labai personalizuotas ir išskiriantis daiktas, pavyzdžiui, kaubojų kepurės arba moterų skrybėlaitės (cloche), paprastos ar dengtos šydu, yra paslaptingumo, išprusimo ir rafinuotumo ženklas, yra ir, tarkim, daktaro laipsnį rodanti kepurė. Kepurė parodo, kas tu esi. Karališka karūna, vyskupo kepurė arba futbolo komandos rinktinės kepurė parodo tavo individualybę, kolektyvinį identitetą arba tavo išskirtinumą, iškilimą. Kariai daugybėje tautų kepurę ar šalmą nešiojo tam, kad ji darytų jų išvaizdą įspūdingesnę ir kad labiau gąsdintų priešus. Kepurės su simboliniais metalo papuošimais ar gyvūno dalimis yra magiški veidrodžiai, padedantys keliauti keliose dimensijose, jos šamanams ir medicinos žmonėms suteikia ekstazės ir skrydžio jausmą. Kepurė yra unikumas, ypač skrybėlaitės, kadangi kiekviena galvos forma reikalauja, kad kepurė ją pabrėžtųir išryškintų bruožų privalumus. Kepurė yra žaidimo, erotiškumo ir maskavimo, slėpimosi, persirengimo elementas. Jos gali būti grėsmingos, pokštaujančios ir viliojančios, jos gali būti puoštos saldžiais raišteliais, vimpelais, šydais, paukščių plunksnomis, karoliukais, vaisiais ir brangakmeniais, apsukdamos galvą ir būdamos viršuje. Kepurės, kaip elementai muziejuje, tikrai sukuria kepurių pasaulį, savo daugiaspalviškumu perteikdama įvairių tautų dvasines, religines, būties pajautas, identitetą bei skonį.
Šviečiant lapkričio saulei, kuri skverbėsi pro baltas žaliuzes, vis čiulbėjo kažkoks paukštelis. Kai ta nuostabi meditacinė muzika, priminusi mums pavasarį, nutilo, „Saulės arkliukų“ redakcija pareikalavo, kad administratorė įjungtų meditacinę muziką. Dar stovėdama ties ekspozicijos stendu, aš mąsčiau, ar čia gyva papūga čiulba, ar tai įrašas. Buvo labai juokinga, nes muziejaus darbuotoja mums atsakė, kad negali įsakyti, kada jų papūgėlei čiulbėti ir, atidengusi žaliuzes, parodė mums ją – papūgėlė nuščiuvusi žiūrėjo į mus. Taip, papūgėlei niekaip neįsakysi, kada čiulbėti, ją girdėsite mūsų įrašo metu.
Išsamiau susipažinti su etnomuziejaus „Kepurių pasaulyje“ eksponuojamų kepurių kilme, aprašais, istorija galite tinklalapyje www.worldhat.net.
Vaizdo įrašai:
[youtube]https://youtu.be/IiZoJUTp8io[/youtube]
[youtube]https://youtu.be/BSSwkj0pRDA[/youtube]
[youtube]https://youtu.be/Eq7oBYl-_qU[/youtube]
[youtube]https://youtu.be/RnxnyzVzipk[/youtube]
[youtube]https://youtu.be/vbjZ5fmyiEw[/youtube]
