Šįsyk „Bukleto“ kavinėje už keturkampio stalo sėdi keturiese. Du jau mums gerai pažįstami bičiuliai Vytenis su Gediminu. Ir du naujokai – Odeta ir Deividas. Pokalbis pačiame įkarštyje. Šnekama garsiai, temperamentingai mostaguojama rankomis. Tarpais visi kalba vienu metu. Atrodo, kad kalba sukasi apie karą Sirijoje. Bet Vytenis staiga nutyla, pasižiūri į kabantį ant sienos senovinį laikrodį.
Vytenis. Bet palikim turgaus plepalus, kolegos. Neužmirškim, ko susirinkom… Praėjusį kartą nenumatyti reikalai sutrukdė Deividui dalyvauti mūsų pokalbyje. Todėl diskutavome be jo. O šiandien jis atvyko su Odeta. Vadinasi, jo frontas sustiprintas…
Deividas. Mūsų jėgos dabar lygios.
Vytenis. Tegul būna taip. Žodžiu, mes turime sugrįžti prie to, kas dabar paprastai vadinama „popsu“. Nors mano amžius ne taip daug skiriasi nuo jūsų, bet, kiek suprantu, judu esate kito pasaulio žmonės. Matyt, ne tik amžius čia lemia? Tiesiog mes esame subrendę kitose kultūros sferose. Mūsų sferos žmonės į kultūrą žiūri pagarbiai.
Deividas. Oukei, tu pasakei svarbiausią dalyką. Jūs atsiklaupiate, kad pasimelstumėte savo kultūrai. Pasidarėte sau stabą ir ta prasme klaupiatės prieš savo smegenų produkciją. Jūs tebesate indoktrinuoti. Mums to nereikia. Tas jūsų kultas mums juokingas. Mes išaugome laisvi žmonės ir į gyvenimą ta prasme žiūrime paprasčiau. Pasakysiu atvirai: jūs žiūrite ta prasme į savo kultūrą rankas sudėję ir susikaupę iš apačios į viršų. O mes linkę žiūrėti pasišaipydami ir visada iš viršaus į apačią. Mūsų kultūra nekausto, o pasaulis laisvas.
Odeta. Ir mes patys laisvi žmonės. Nenorime būti nė valdžios, nė kitų žmonių kultūros įkaitais. O kultas yra vergovės mentalinis likutis. Ar ne?
Vytenis. Keistai tas mūsų pokalbis prasideda. Išsyk mums primetate tai, ką veikiausiai daro jūsų aplinkos žmonės. Ne mes masinei kultūrai priskyrėme žvaigždžių kultą, nuo kurio „popso“ vartotojai žymiai daugiau priklausomi negu daugelis kitų šiuolaikinio pasaulio žmonių. Tai plačiai pripažintas dalykas. Tik tą kraštutinę priklausomybę jūs pavadinote laisve. O kultūrą, kuriai mes rodome pagarbą, paskelbėte stabu. Žinoma, tai nestebina. Jūsų sukirpimo žmonės dažnai pasako ir agresyviau: „Kai išgirstu žodžius „kultūra“ ar „vertybės“, mane apima įniršis.“ Bet kai pakvimpa pinigais ir naiviausia šio civilizuoto pasaulio valdžia jiems kyšteli kultūros premiją, jiems sublizga akys ir įniršis pasibaigia tą pačią dieną.
Bet, reaguodamas į jūsų žodžius, vis dėlto esu priverstas paaiškinti, kad mes aiškiai skiriame pagarbą žmogui ir jo vertingiausiems darbams nuo dievų garbinimo, nors ir abiem atvejais nusilenkiama. Nusilenkimas yra pats elementariausias pagerbimo ženklas. Tačiau niekada neturėtų būti painiojama, prieš ką nusilenkiama. Sena patirtis rodo, kad ypač pavojingas yra žmonių sudievinimas, įteisinantis stipriųjų savivalę. O popsas, man rodos, prie to daugiausia prisideda.
Mes esame paveldėję visų civilizacijų išugdytą pareigą gerbti protą ir talentus. O gerbti mums nieko kito nereiškia, kaip tik atvirą ir sąžiningą tokių pranašumų parodymą bei pripažinimą. Kiekvienu nusilenkimu aš išreiškiu susitikimą su tokiu pranašumu sau pačiam ir visiems kitiems. O iš visų tokių parodymų pasidaro regimi tie procesai, kurie iki šiol tebevadinami žmonijos pažanga. Todėl labai svarbu, kad tie pagerbimai būtų kuo blaivesni, nešališkesni, t. y. kuo kritiškiau atrinktų talentingus kūrėjus, mąstytojus, išradėjus, visus tuos, kurie tikrai mus visus žymiai pranoksta. Tuo tarpu stabai yra dieviško garbinimo objektai. Ir jų, man rodos, pirmiau reikėtų ieškoti tarp jūsų ekranų dievukų, deivių, demonų ir kitų žvaigždžių. Net jūsų pačių reklamose žvaigždės gana dažnai pavadinamos „dievais“. Be to, jūsų kulte daug reiškia svaigalai, narkotikai ir kitos protą, valią ir savikontrolę slopinančios priemonės. Kai kas jame būna tiesiog apimti fanatiško siautulio.
Deividas. Jes… Kaip ir buvo galima iš tavęs tikėtis, nenutylėjai nė prietaringumo, nė svaigalų su narkotikais… Visus tuos dalykus ta prasme tu pirmiausia matai tarp laisvųjų žmonių. Niekas tokių dalykų ir neneigia. Jų buvimas ir yra įrodymas, kad čia renkasi laisvi žmonės. Jiems nereikia apsimetinėti. Jie nebijo būti savimi. Galėjai dar pridėti, kad čia pasitaiko ir mirčių nuo perdozavimo… Kai kam, matyt, reikalingas ir toks išsilaisvinimas iš suvaržymų, kuriuos primeta kasdieniai rūpesčiai ir ta prasme gyvenimo įtampos. Jie žino, kur sueina laisvi žmonės, todėl čia jų visada sutiksi. Niekas čia jų nepersekioja ir nemėgina perauklėti. Svarbiausia, čia jie laisvi. O kai laisvi, jie – laimingi.
Vytenis. Ar ne per dažnai Jūs tą „laisvę“ kartojate? Tas žodis jau taip reliatyvizuotas ir taip nuvalkiotas, kad beveik nebeturi prasmės.
Odeta. Bet ne daugiau kaip „kultūra“ ir „vertybės“.
Vytenis. Jūs teisi. Bet tą susinimą palikime žiniasklaidai, kuri kiekvieną banalybę stengiasi papudruoti, kad atrodytų naujiena. Mes čia, rodos, susirinkome tam, kad bent kiek nuo tų žaidimų atsiribotume. O Deividas iš tos banalizuotos „laisvės“ išveda dar ir „laimę“.
Deividas. Nepatarčiau pyktis su žiniasklaida. Ne tik dėl šventos ramybės. Ji yra pats tobuliausias šiuolaikiškumo liudytojas ir ta prasme kūrėjas. Tik ji šiandien tikrai žino, kas yra žinios. Ir kas ta prasme yra „šiandien“. Ji tam ir reikalinga, kad viską „banalizuotų“ ir „papudruotų“. Taip ji pasiekia mases, kurių niekas daugiau nepasiekia. Masėms reikia, kad jos iš karto suprastų, o suprasti lengviausia, ką jau žinai. Ir „papudruoti“ būtina, kad atrodytų nauja. Kitaip ta prasme ji nebus žiniasklaida. Matau, tave tas glumina. Bet pasakysiu daugiau. Net ir laimės filosofija bei psichologija jos kompetencijoje. Kas yra laimė, jei ne malonumų prisotintas gyvenimas? Prisisotinti ta prasme lengviausia tik gyvenant šia diena. Tik čia ir dabar. Neišsigąsk… Kiek žinau, ta prasme net „rimtieji“ filosofai yra pripažinę tokio gyvenimo žavesį.
Žiniasklaida ir tiekia tokias šios dienos žinias bei pramogas, kurios masėms labiausiai patinka. Ją mažiausiai domina, kas buvo vakar, ji nenori sukti galvos nė dėl to, kas ta prasme mūsų laukia rytoj. Niekas to nežino. Kas nori paaiškinti, tik skiedžia fantazijas: naivius mitus, nuobodžias utopijas ar distopijas. Gyvenimo realybė ta prasme yra tik tai, ką kiekvienas čia ir dabar gali justi ir jausti. Visa kita – niekai. Tik fantazijos ir spėliojimai. O tai, ką jauti ir junti yra tik čia ir dabar. O tai ir vadinama žodžiu „šiandien“. Ir ta prasme visa tai jums duoda televizija, kinas ir visa populiarioji žiniasklaida.
Visi tinklai ir kanalai grumiasi tarpusavy, kas ta prasme pirmi paskelbs paskutines, pačias naujausias žinias. Jie žino, kad vakarykštės žinios apskritai nėra jokios žinios. Kas taip gyvena, ir mums yra šiuolaikinis, arba modernus, žmogus.
Odeta. Jeigu jums patinka, vadinkite tokį žmonių prisirišimą malonumų kultu ar kuo nors kitu. Mes niekam nesižeminam. Nesimeldžiam. Bet mėgaujamės išsiveržimu iš suvaržymų, disciplinų, apribojimų ir apsiribojimų. Tai patys paprasčiausi, patys bendražmogiškiausi laisvės pasireiškimai, suprantami vaikui ir suaugusiam, mokslinčiui ir bemoksliui. Tam pačiam gyvenimo būdui pritaikytas ir atsidavimas muzikos, reginių ar kitų pramogų euforijai, maloniam svaiguliui ar net jus gąsdinančiam siautuliui bei kitokiam atsipalaidavimo būdui. Mums tai nėra joks kultas.
Mums atrodo, kad jums patinka įsisprausti į kietus korsetus, įsistatyti į kokius nors rėmus, susivaržyti, įsikalinti, o paskui demonstruoti išsilaisvinimą. Ar ne? Sutraukyti pančius, o po to vėl susivaržyti. Mums nereikalingos tokios tragikomedijos, todėl esame laisvi nuo bet kokių suvaržymų. Laisvas tas, kas drįsta daryti viską, kas patinka. Kas nepasiduoda jokiems įkalinimams ir kas nesivaržo nei kitų, nei savęs.
Vytenis. Bene pirmąsyk susitinkame su tokiu nuosekliu popso mitologijos vertimu į aiškesnę ideologinę kalbą. Norėčiau už tai mūsų svečiams padėkoti. Bet, man rodos, negalėsite nuneigti, kad net jums patiems labai daug reiškia žvaigždės. Kiek žinau, jūs patys nesipriešinate, kai tuo žodžiu jus tituluoja. O žvaigždes juk garbino ir dauguma pagoniškųjų religijų. Žinoma, šiuolaikinės žvaigždės – tik tolimas anų spindesio reliktas. Anos švytėjo Danguje, o šitos – žemėje. Bet panašiai kaip ir dievai jos virš visų: nepasiekiamos, neprilygstamos, nepranokstamos. Be paliovos jos žvelgia iš reklaminių skydų, kino, televicijos, interneto ekranų, jos visada masinio žmogaus dėmesio centre.
Deividas. Kultas yra griežtos disciplinos, ta prasme ritualų standarto varžomas elgesys. Mūsų aplinkos žmonėms tai absoliučiai svetima. Jiems ta prasme artimesnis žavėjimasis, spontaniškumas, gaivalingumas, azartas. O tai yra visai kas kita. Jūs visur matote ideologijas. Žinoma, tai jūsų reikalas. Manęs ta prasme jos nedomina. Aš esu nuo jų nepriklausomas. Politika taip pat manęs nedomina. Ta prasme esu laisvas. Taigi galiu daryti, ką noriu. Kai dešimtys tūkstančių žmonių suplaukia į roko koncertą, jie neklausia, kokia čia bus ideologija. Jie svaiginasi muzika. Ir pasitinka ją šūksniais, nė kiek nesivaržydami. Jiems užtenka, kad pajunta tai, kas jums kažin ar žinoma… Aš kalbu apie tą ypatingą muzikos azartą. Čia visi gyvena vieningu garsų ritmu, vienu jausmu.
Gediminas. Kanonizuotus ritualus turi tik ilgaamžės religijos. Pasaulyje toli gražu ne visi gerbimo ir garbinimo ženklai yra vienodai griežtai sunorminti ir standartizuoti. Jų yra pačių įvairiausių būsenų ir kanonizacijos laipsnių. Kad sustabdytų sparčiai plintančias apeigų permainas bei jų maišymus, Konfucijus kadaise sunkiai įkalbinėjo kinus, jog būtina atstatyti ir kruopščiai saugoti pirmykščius ritualus. Lygiai taip pat ne visos garbinimo apeigos yra vienodai sakralizuotos. Bet polinkis į sakralizaciją nuolat prasiveržia. O tai rodo, kad „žvaigždės“ masinėje kultūroje yra kai kas daugiau negu paprastos metaforos. Jomis simbolizuojamas ir realizuojamas „naujasis religingumas“. Kartais jis vadinamas net „vulgariuoju religingumu“, arba „naująja pagonybe“. Žinoma, masės su žvaigždėmis gali elgtis gana laisvai. Vieniems jos gali reikšti maginių galių įsikūnijimą, kitiems – užmirštų religijų ilgesį, tretiems – nepajėgumą išlikti atsakingo religingumo kultūroje, ketvirtiems – norą įsitvirtinti tradicinių religijų vietoje. Kai kam iš tikrųjų žvaigždės yra magiškai šlovinami masių menininkai.
Vytenis. Mano galva, šiandieninė žvaigždė yra pats charakteringiausias masinio kulto personažas. Be kulto ji būtų tik metafora. Metaforinę prasmę žvaigždės turėjo tik klasikinėje kultūroje. O masinėje kultūroje rodomi dievinimo ženklai labiau panašūs į tuos, kuriuos palaiko ir diegia autoritarinių kraštų valdovai: monarchai, imperatoriai, „fiūreriai“, „generaliniai sekretoriai“ ir pan. Tokių valdovų valdžios nepakeičiamumas mitifikuojamas tokiais dieviškumo atributais, kurie įteisinami pačiais garbinimo ritualais. Pirma, viešu tokių ritualų atlikimu įsiteikiama valdovams, antra, valdovai, toleruodami ir palaikydami viešą ritualų atlikimą, legitimuoja jų vykdymo būtinumą, trečia, ritualų laikymosi kontrole disciplinuojama visa visuomenė ir, ketvirta, tiek atlikdama valdovų šlovinimo ritualus, tiek prisidėdama prie jų atlikimo, visuomenė ima juose pati matyti idealių būtybių bruožus.
Absoliučios valdžios įteisinimui tiesiog būtini dieviški atributai. Tik politinių pusdievių ir demonų garbinimo normos bei formos buvo (ir yra) nuleidžiamos iš viršaus oficialios disciplinos būdu, o demokratinėse šalyse jos labiau kyla iš apačios, eina iš pačių masių. Iš anų laikų dar gerai atsimenamas ne tik oficialusis „Stalino kulto“ įvardijimas, bet ir jo mechanizmas. Šitokie kultai veikė ir veikia visose šalyse, kur tik iškyla ir ilgam laikui įsitvirtina virš visuomenės nuolatiniai, absoliutūs valstybių valdovai. Čia net esama tam tikro dėsningumo. Kuo bedieviškesnė valstybė, tuo lengviau ji visas dievų savybes perleidžia aukščiausio rango valdžios vykdytojams.
Gediminas. Autoritarinė valdžia masinį tokių ritualų atlikimą įtvirtindavo ir šiandien įtvirtina atitinkama ideologija kartu su represinių priemonių palaikoma baime. Demokratinėse šalyse represijų baimę esmingai pakeitė pačios įvairiausios gundymų praktikos. Tą pasikeitimą lėmė dvi bazinės modernizacijos – politinių sistemų demokratizacija ir gamybos perorientavimas į masinį vartotoją. Jos pagimdė tai, kas šiandien paprastai vadinama vartotojų visuomene. Abi šio reiškinio pusės – masinė gamyba ir masinis vartotojimas – reikalauja, kad žmonės virstų masėmis ir veiktų kaip masės. Tai, ką anksčiau žmonės darė iš baimės, dabar masės daro skatinamos totalinio gundymo. Ir patys gundymai yra masiniai.
Vytenis. Vartotojų visuomenės gundymai pagimdė ne tik naują ūkinio, politinio ir apskritai kultūrinio gyvenimo orientaciją, bet ir patį charakteringiausią jos įsikūnijimą – patrauklių, kerinčių, užburiančių, charizmatinių (χάρις – žavesys, malonumas, grožis; χάρισμα – malonė, dovana) žvaigždžių kultą. Naujojo testamento χάρισμα buvo išimtinai Dievo malonė. Senovinių religijų žvaigždės ne tiek žavėjo, kiek šiurpino savo didingomis kosminėmis galiomis. Gundantis šiuolaikinių žvaigždžių spindesys labiau žavi, vilioja ir užburia. Jis slypi individualaus žmogaus kūne, kuris apima asmens žinomumą, jo fizinį patrauklumą, gundymo (žavėjimo) gebėjimus, aprangos ir manierų madingumą ir veikla įgyjamą šaunumą (šlovę). Ten dieviškumą simbolizavo amžinas spindesys, čia – žmogaus žavesys, kuris nuolat iškeliamas iki iracionalaus, nesuprantamo, dieviško mįslingumo ir paslaptingumo. Nors tos paslaptys dažnai vadinamos energijomis, tačiau jų išsiliejimai ir persiliejimai čia dažniausiai siejami su maginių galių veikimu.
Labiausiai tokiam specifiniam vaidmeniui atlikti tiko moteris, pačioje savo prigimtyje turinti viso pasaulio mitologijos ir menų išaukštintą seksualinio gundymo galią. Per gerą pusšimtį metų šitoji galia buvo taip plačiau pritaikyta, taip visapusiškai išnaudota reklaminiams gundymo reikalams, kad žinomas prancūzų kultūros filosofas Rolanas. Bartas neiškentęs pajuokavo, jog Vakarų pasaulyje seksas yra visur, išskyrus pačius seksualinius santykius. Tais gundymo tikslais atrodo jau yra nudėvėtos visos įmanomos moters pozos, visos laikysenos, visos jos kūno dalys ir visos linijos. Kartais net atrodo, kad moterys kaip tik dėl to ėmė sparčiai vyriškėti (imituoti vyrų aprangą, jų elgesį, manieras ir įpročius), kad pabėgtų nuo tos įžūlios moteriškumo eksploatacijos. Vyrai į šią sferą buvo įtraukti daugiausia per meną, o pirmiausia per populiariąją muziką…
Gediminas. Tu su žvaigždžių atsiradimu daugiau sieji kulto veikimą. Bet aš nemanyčiau, kad visa žvaigždžių galia slypi jų maginėse galiose.
Vytenis. Aš to nė nesakau. Norėjau tik parodyti, kad „naujasis religingumas“ geriausiai išreiškia tam tikros masių dalies („laisvųjų žmonių“) priklausomybę nuo žvaigždžių kerėjimo galių. Aš manau, kad ši kerėjimo, užbūrimo galia neatskiriama nuo to, kaip žvaigždėms pavyksta atitikti masių skonį, jų mentalitetą ir artikuliuoti jų slapčiausius norus, polinkius ir kasdienius potraukius. Šiandien mūsų krašte tik žvaigždės tegali į savo renginius (koncertus, festivalius, šventes) sutelkti dešimtis, o kartais ir šimtus tūkstančių žmonių, nuo darželinukų iki penkiasdešimtmečių.
Odeta. Šių dienų kultūra daugiau masinė negu tą galėjo suprasti kruopščiausi tradiciniai masių kultūros tyrinėtojai. Iš tikrųjų šiandien nesurasime senojo elito kultūroje ko nors panašaus, kas taip lengvai surinktų žmonių minias. Ne paslaptis, kad tos daugumos žvaigždėms šiandien kaip tik labiausiai pavydi tie politikai ir klasikai, kurie jas labiausiai kritikuoja. Senoji kultūra visada buvo aristokratiška, sakralizuota ir kamerinė. Kaip tik dėl to ji šiandien negali patenkinti liberaliosios visuomenės poreikių. Ji toli nuo tų lūkesčių, kuriais gyvena ištisas dienas darbais apsikrovęs žmogus. Žinoma, popsas relaksacinis, paprastas, neretai net vulgarus. Bet dėl to jis ir nepretenzingas. Jam nesvarbus ir garbinimas.
Vytenis. Kam tada šiandien masės plūsta visur lyg arabai į Meką, kai tik paskelbiamas žvaigždžių atvykimas? Jos plūsta į žvaigždžių koncertus, kad savo ausimis išgirstų ir savo akimis pamatytų savo dievukus, skandavimais, plojimais, šūksmais ar net klyksmais juos pasveikintų, patirtų jų žavesį ir šaunumo spindesį, prisiliestų prie jų, nusifotografuotų su jais, įsigytų jų autografus ar kitus daiktelius, pamėgdžiotų jų skonį (aprangą, šukuosenas, manieras, gestus, dainavimo stilių), gyvenimo būdą, pradėtų domėtis jų gyvenimo detalėmis ir pan. Šis išaukštinimo santykis iš esmės yra toks pat kaip ir daugelyje pirmykščių religijų. Įvairiaspalvių šviesų ir kurtinančių garsų jūroje čia pasirodo šių dienų madų ir gyvenimo būdo herojai. Taip, taip. Ne kariai, ne riteriai, ne valdovai, ne šventieji, o žvaigždės yra šių dienų pusdieviai, kadangi jie įkūnija viską, kas šiandien atrodo šauniausia masėms. Jos užburia ir apsvaigina ne tik savo žavesiu, kurtinančios muzikos ritmais, akinančių šviesų spindesiu, bet ir pritarimu viskam, ko stinga masėms ir į ką jos smelkiasi, prie ko jos stengiasi priartėti. Jos gaivina net pirmykščius, ikikultūrinius minios instinktus ir geidulius. Šis masių polinkių, pomėgų ir instinktų prabudimas geriausiai matyti iš jų troškimo fiziškai suartėti, išoriškai susitapatinti su savo žvaigždėmis. Visais šiais bendro skonio žmonių susitelkimo, kontaktų siekimo, užmezgimo ir imitavimo būdais restauruojami maginiai ryšiai su žvaigždėmis, parodoma, kad jos masėms yra šių laikų demonai, deivės ir pusdieviai. Analogišką garbinamąjį prisirišimą rodo ir steigiami „žvaigždžių gerbimo“ klubai, apgulti televizijų ekranai, imponuojantys ne tik rinktiniais televizijos filmais, žvaigždžių pasirodymais įvairiausio pobūdžio programose, bet ir nuolatiniais jų gyvenimo smulkmenų aptarinėjimais. Jų garbinimui skiriami ir patys spalvingiausi „glamūriniai“ žurnalai. Pačiomis puošniausiomis aprangomis, pikantiškiausiomis, valdingiausiomis pozomis, mįslingiausiais, paslaptingiausiais, labiausiai demonizuojančiais žvilgsniais jos žvelgia nuo spindinčių viršelių puslapių… Taip jos įkurdinamos šiuolaikinio socialinio ir kultūrinio gyvenimo viršūnėje, kad iš ten skleistų savo kerintį spindesį svaiginamoms žmonių masėms.
Gediminas. Mane labiausiai domina žvaigždžių ir jų kulto instrumentinė funkcija. Jokia paslaptis, kad gundymai yra vienas iš pagrindinių vartotojų visuomenės veiksnių, stimuliuojančių ir gamybą, ir prekybą, ir vartojimą, ir pačios žiniasklaidos manipuliacijas. Žmonės gundomi ne tik visas šias sritis idealizuojančia reklama, bet ir nauju dizainu, nauju įpakavimu, parduotuvių puošnumu, prekių kokybe, maisto skoniu, mandagesniu ir greitesniu aptarnavimu, realiais ir tariamais prekių kainų mažinimais bei kitomis nuolaidomis, dovanomis, komunikacijos kanalais perduodamų tekstų ir vaizdų aktualumu (patrauklumu, pramogiškumu, žinių įdomumu, naudingumu) ir t. t., ir t. t. Mums tenka gyventi tokių aktyvių ir visaapimančių gundymų bei manipuliacijų aplinkoje, kokios niekada nėra buvę ir negalėjo būti žmonijos istorijoje.
Deividas ir Odeta puikiai parodė, kad mūsų masių žmogui modernybė yra šiandienybė. Iš jų kalbų galėtų susidaryti regimybė, kad jį tokį išugdė žiniasklaida. Taip galvojant būtų galima pasakyti daug tiesos. Drįsčiau net spėti, kad šiuolaikinė žiniasklaida net daugiau veikia mases negu mokykla, juolab kad pati mokykla jau šiandien yra labiau paveikta žiniasklaidos negu mes to norėtume. Mes tik iš įpročio dar keliame uždavinius mokyklai, tarytum tai būtų klasikinė mokykla. Todėl mane jaudina tai, kas pačią žiniasklaidą ir mases daro viendieniškas. Man (ir ne tik man) atrodo, kad šių dienų modernybė yra vaisius tos vartotojų kultūros, kurioje žmonės daug lengviau atlaiko skurdo slėgimą ir net atvirus prievartavimus negu gundymus. Priežastis yra ta, kad šio tipo atakos veikia ne jėga, o pataikavimu, todėl efektyvumu pranoksta visas kitas anksčiau civilizacijų naudotas galias. O tai reiškia, kad čia sistema pergudrauja mases, t. y. ji naudojasi tariamai laisvu pasirinkimu.
Gundymai šiandien kyšo už visų kultūros produktų, veržiasi iš visų pusių pro visus plyšius, be paliovos griūva ant žmogaus galvos vaizdais, garsais ir kvapais. O visada, kai jie yra labiausiai gundomi, jais ir labiausiai manipuliuojama. Kitaip sakant, naudojamasi masių trumparegiškumu ir užsimiršimu, kurį mūsų svečiai vadina atsipalaidavimu ir išsilaisvinimu. Paradoksaliausia šiame procese yra kaip tik tai, kad tuo metu, kai jais labiausiai manipuliuojama, jie paprastai jaučiasi ir labiausiai laisvi.
Kol žmonėms buvo įsakinėjama, liepiama ar draudžiama, jie spontaniškai šiaušėsi, spyriojosi. Jautėsi vienokioj ar kitokioj opozicijoj. Jei paklusdavo, tai tik iš baimės. Tada jie gerai žinojo, kur kapituliavo. Kai juos ėmė gundyti, vilioti, – jie virto mažais vaikais ir ėmė masiškai sekti ten, kur juos vairavo sistema. Žodžiu, jie kapituliavo patys to nei žinodami, nei suprasdami. Taip radosi šiuolaikinė masių visuomenė – pagrindinis gundymų kultūros adresatas (vartotojas) ir didžia dalimi jos produktas. Kitaip sakant, tarp jų yra koreliacija: jos formuoja viena kitą. Žvaigždės mases vilioja, o stiprėjantis masių reagavimas skatina žvaigždes vis labiau, drąsiau, laisviau imponuoti naujoviškai sukirptu heroizmu: ne tik mases žavėti, bet ir joms pataikauti, jas intriguoti, šokiruoti, skabyti uždraustus vaisius, laužyti visus jų apribojimus ir apsiribojimus. Čia yra daugybė tų „išsilaisvinimo“ ir „atsipalaidavimo“ būdų, kuriuos mums pristatė Odeta su Deividu. O tam instrumentalizmui nedrįso rimtai pasipriešinti net karingiausios feministės. Jos lengvai susitaikė su savo likimu.
Odeta. Tokia yra demokratinio pasaulio realybė. Ar ne? Nesvarbu, kad tokie žmonės ir jų masės yra amorfiškos, chaotiškos, bet veiksmingos. Ne kas kitas, o jos lemia pagrindinius šio politinio ir kultūrinio gyvenimo sprendimus. Niekur jos neveikia savo išmintimi, o kaip tik savo inertiška, spontaniška atsitiktinių sutapimų galia. Taip, jos reikalavimai nėra aukšti. Jai patinka pramogos, žaidimai, lošimai, cirkai, fejerverkai. Na ir kas? Ji visada tokia buvo. Kaip Romos imperijos laikais, taip ir šiandien. Ji veržte veržiasi į tas bendro atsipalaidavimo sritis ir ten jaučiasi laisviausiai.
Vytenis. Ar ne sąžiningiau būtų sakyti, kad manipuliuotojai jai primeta sau reikalingas sprendimų sąlygas, naudojasi jos fiziniu dalyvavimu, jos balsais, pritarimo ar nepritarimo šūksniais bei plojimais, jos statistinėmis „nuomonėmis“, jos autoritetu, net jos tylėjimu. Kaip ir antikinėje Spartoje, mūsų masės paprastai gali tik pasirinkti atsakymus iš užduotų alternatyvų „taip“ arba „ne“, kai abu atsakymai jų gyvenimui beveik neturi jokios reikšmės. O apie tai, kas joms svarbiausia, paprastai nekalba niekas.
Odeta. Reikia su jumis sutikti: masės lengviausiai pasiduoda manipuliacijoms. Jos amorfinės. Ar ne? Bet kitokios jos ir būti negali. Pačiu žodžiu masė (krūva, gabalas, luitas) tai pasakyta. O kai jos būna geriau organizuotos, lengviau solidarizuojasi, operatyviau ir drąsiau reiškia savo valią, jos jau yra indoktrinuotos ir paverstos kokių nors manipuliacijų objektu. Tokie dalykai spontaniškai nepasidaro. Ar ne? Suprantu, jums tai nepatinka, bet, sutikite, jūsų nuotaikos neturi jų elgesiui jokios įtakos. Ir to savo niurzgėjimu neužginčysite. Tikra tiesa, mes esame tos spontaniškai pasireiškiančios krūvos komponentai. Laisvai įsiterpiame į jūsų paminėtą demokratinę sistemą ir ją sujungiame su gamybos, prekybos, vartojimo ir komunikacijų mechanizmais. Bet mums svarbiausia, kad šiame pasaulyje dauguma visur virsta lemiančia jėga. Ar ne? Tik dėl to ja ir manipuliuojama, kad ji yra tokia jėga. Be paliovos daromos apklausos, kokia daugumos nuomonė. Tuo parodoma, kad jos nuomonė yra galutinė ir neginčijama. Ar ne? Tik nuo jos priklauso visų balsavimų, visų rinkimų, referendumų, suvažiavimų ir kitų kolektyvinių sprendimų rezultatai.
Vytenis. Tiek masės, tiek žiniasklaida visiems tiems gundymams nusakyti vartoja žodį „malonumas“. Mūsų svečių laimės sampratoje irgi tas pats žodis. Ar populiariosios kultūros kūrėjai ir jos vartotojai tikrai gyvena be pareigų, be atsakomybių ir be reikšmingesnių, kilnesnių tikslų?
Deividas. Jeigu tau šita formuluotė patinka, gali sakyti ir taip. Bet kas tie jūsų kilnesni tikslai be pasitenkinimo?
Vytenis. Hedonizmas – graikų periferinės filosofijos išradimas. Klasikinė filosofija seniai suprato ir išsiaiškino jos naivumą, nebrandumą. Imlesnius protus jie nesunkiai įtikino, kad malonumas nelygu malonumui, ne fiziologinių dirgiklių, ne juslinių malonumų gausumas lemia žmogaus laimingą gyvenimą, bet jų reikšmė, prasmė, t. y. turinys. Tačiau, kaip buvo pasakyta Deivido, popsinių neomodernybės ideologų nedomina praeityje išspręstos problemos, todėl jie mėgina kurti pasaulį iš naujo ir arogantiškai lipa ant to paties grėblio, kuris jau yra visų istorinių epochų nutryptas iki beprasmybės.
Patys malonumai nėra nei laimės, nei gyvenimo kokybės, nei jos vertės garantas. Jeigu tas žodis „laimingas“ dar galėtų mūsų padangėje turėti kokią nors prasmę, tai būtų galima kalbėti ir apie malonumų prasmę. Mūsų žiniomis, bene Sokratas, o po jo ir Platono mokykla aiškiai atskyrė protingų žmonių malonumus nuo kvailų kvailių malonumų. Tačiau tokia perskyra galioja tik išmintingiems žmonėms. Šiais laikais protas yra visai atsiskyręs nuo padorumo, todėl mes turime klausti, kuo malonumai pagrįsti, koks jų šaltinis, tiksliau kalbant, kokia malonumo prasmė. Šaliai, kuri ėmė tikėti laimingo gyvenimo patarimais, praverstų ieškoti tokio gyvenimo, kuris būtų įprasmintas, sureikšmintas, praturtintas pagrindinėmis vertybėmis. Žinoma, mažiau patyrusiam jaunuoliui kartais gali padėti ir senas patarimas: kur yra daug kvatojimo ir kitokių linksmybių, visada pravartu apsidairyti aplinkui, ar ten yra protingų žmonių.
Deividas. Kadangi po jūsų žodžių niekas nesijuokia, man dairytis nebereikia. Bet aš turiu pasakyti, kad ta prasme niekaip negaliu suprasti, kodėl turėčiau žmonių klausti, kuo pagrįsti jų malonumai. Tai jų privatus reikalas. Lygiai kaip ir jūsų polinkis mėgautis vertybių ir kultūros malonumais. Jūs vadinate bloga tokią laimę, kurios blogumo žmonės negali pastebėti. Bet jie ta prasme gyvena savo, o ne jūsų gyvenimą. Kodėl vis kišatės į kitų ir kitokių žmonių pasaulį ir vis moralizuojate? Ypač keistai tie jūsų moralai atrodo, kai jūs norite pakeisti masių, daugumos galvoseną ir elgesį. Leiskite jiems būti savimi. Aš suprantu, jūs laikote juos kvailais. Bet kvailieji taip pat turi teisę turėti savo gyvenimą ir juo naudotis. O tuo labiau, jeigu jų dauguma. Net gana stipri dauguma. Jūs čia purkštaujate, o visada ta prasme lemia dauguma. Žinoma, ji mąsto paprastai, jeigu norite, primityviai, diletantiškai, ta prasme vulgariai, iracionaliai. Bet taip ir pridera jai. Masės negali ta prasme platoniškai filosofuoti ar diskutuoti apie kvarkus.
Vytenis. Bet tos masės juk yra mūsų tautos žmonės, mūsų valstybės piliečiai. Iš jų išaugs ir valstybės mokslo bei valdžios galios, nuo kurių priklausys ir jūsų vaikų gyvenimas. Man atrodo, kad, atmesdami hedonizmo ir bet kokios kitos priklausomybės kritiką, jūs atsisakote elementarios moralinės priedermės padėti savo padėties dviprasmiškumo nepastebintiems žmonėms ir įteisinate šiuolaikinę vergiją. Negi jums gali nerūpėti jų pasidavimas masinei narkotizacijai?
Deividas. Aš manau, kad mano vaikai ta prasme savo gyvenimu pasirūpins patys. Ne dėl to tai sakau, kad esu jiems abejingas, bet kad šiandien nebegaliu žinoti, ko jie ta prasme norės. O jūs apsimetate, kad žinote… Bet juk jūs negalėtumėte pasakyti, net ko šiandien jūsų vaikams reikia…
Gediminas. Jūsų liberalizmas be krantų, manau, sutrikdytų net solidesnius neoliberalizmo pagrindėjus. Sakysime, Deividas Bouzas (David Boaz) knygoje „Libertarianizmas: istorija, principai, politika“ pripažįsta, kad neoliberalizmas įveikė senojo liberalizmo trūkumus ir dabar jis yra gėris ne tik individams, bet ir visuomenėms. Jo etinį pagrindą sudaranti pagarba kiekvieno žmogaus orumui ir vertingumui. Atsiprašau, nenoriu Deivido ir Odetos užgauti, bet mūsų jaunystės laikais toks gyvenimo būdas ir jį atitinkantis charakteris, kuriuos jie susiejo su laisve, buvo laikomas nebrandumu. Psichologai tam naudojo „infantilizmo“ terminą. Bet, manau, šiam pokalbiui pakanka ir lietuviško žodžio „vaikiškumas“. Jau tada buvo akcentuojama, kad moralinių įsipareigojimų ir pilietinės atsakomybės savarankiškai sugeba imtis tik subrendę žmonės. Jie tada negalėjo numatyti tokios modernybės, kuriai būtų reikalingi už nieką atsakomybės nenorintys imtis žmonės… Neįmanoma neprisiminti Ortegos-i-Gaseto, kuris skelbė: „Kad ir ką tvirtintų jaunimas apie „naująją moralę“, netikėkite nė vienu žodžiu.“ Anot jo, iš visų šių dienų susivienijimų „neatsiras nė vieno, kuris nesiremtų įsitikinimu, jog jiems priklauso visos teisės ir nė vienos pareigos.“
Deividas. Oukei, puiki jūsų atmintis. Tik be reikalo cituojate. Tas konservatyvus moralistas mums nėra joks autoritetas. Bet nereikia ir atsiprašinėti. Tai manęs nė kiek neužgauna. Kas sugalvojo, kad vaikiškumas yra blogybė?
Gediminas. Ten buvo kalbama ne apie vaiko vaikiškumą, bet apie suaugusio žmogaus socialinį ir dvasinį atsilikimą ir kultūrinį nusileidimą iki paties žemiausio lygmens. Kitaip sakant, apie vėluojantį brandumą, brandos vengimo pateisinimą ir apie nesubrendimą iki amžiaus galo.
Deividas. Vaikiškumas kaip tik tuo ir svarbus, kad atgraso ta prasme protą nuo perdėtų ambicijų, padaro žmogų natūralesnį, spontaniškesnį ir suteikia galimybę išplėsti masinio žmogaus ribas, paversti mases maksimalia statistine dauguma. Įtraukiant vaikus į masinę visuomenę, susidaro ne tik galimybė, bet ir būtinybė nuleisti pačių masių mentaliteto kartelę iki vaikiškumo.
Gediminas. Bet kaip vaikiški darbai gali patenkinti subrendusį žmogų?
Deividas. O tai jau priklauso nuo jo paties. Šiuolaikinis žmogus jau yra išdrįsęs bet kokius darbus interpretuoti taip laisvai, kaip jam patinka. Negaliu suprasti, kodėl jūs taip norite mums primesti savo brandumo standartus? Aš jau sakiau, kad mes jaučiamės laisvi žmonės… Tai ir yra svarbiausia. O į populiarią muziką kūdikis geba reaguoti taip pat aktyviai, kaip ir suaugęs. Čia jo pripažinimas gali būti net nešališkesnis, tikresnis. Tokiais atvejais suaugusiam gal net geriau tada, kai sugeba išlikti kūdikiu. Subrendimas čia nieko nereiškia.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad mes ta prasme nebijome rizikos. Ir visai nesvarbu, iš kur ji ateitų. Jei jos pritrūksta, mes jos ieškome. Pasižiūrėkite, kokia išaugo jaunoji karta. Ji nesidairo, kas ta prasme ką pasakys. Kaip jie lekia riedučiais, dviračiais, automobiliais. Spjauna į tuos, kas prikaišioja greičio viršijimą. Žiūrėkite, kaip jie laviruoja tarp žmonių, kokius posūkius, viražus, kokius kūlversčius išdarinėja ant asfalto… Kaip jie leidžiasi nuo kalvų. Griūva… Apsišluosto kraują ir vėl… tolyn. Jie visada ta prasme ant skustuvo ašmenų. Seniai tik aikčioja: „Bepročiai?“ Žinoma, visokeriopai susivaržiusių, apsiribojusių, skrupulingų, laisvai judėti bijančių žmonių akims tai beprotybė. Bet tie paaugliai ir jaunuoliai ta prasme čia būna labiausiai laimingi. Jeigu norite – šių akrobatinių triukų metu jie jaučiasi tikrais herojais.
Gediminas. Nuostabu, kad vaikai ugdo drąsą ir meistriškumą, bet prastai atrodo, kai stato į pavojų visų kitų žmonių (ypač senų, invalidų, ligonių) sveikatą ir gyvybę. Nebrandūs vairuotojai taip pat džiūgauja girti sėdę prie vairo, sulaužę greičio ribojimus, pralenkę tuos, kurie supranta rizikos kainą ir laikosi nustatytų taisyklių. Bet ar tai rodo jų laisvę? Tai savivaliavimas, už kurį mūsų šalis labai brangiai užsimoka. Kartu jie parazituoja subrendusiųjų savikontrole ir jų atsakingumu. Jeigu brandesnieji nespėja sustiprinti savo budrumo, keliai, šaligatviai, takai ir net autobusų sustojimo aikštelės virsta „laisvomis“ kraujo liejimo teritorijomis. Kai tokie polinkiai bei įpročiai tampa madomis, šalies civilizuotumas degraduoja ir virsta džiunglėmis. Štai kur veda jūsų laisve vadinama „stipriojo teisė“.
Jūs kartojate kaip mantras, kad šiuolaikinis žmogus yra laisvas. Bet kaip laisvė įmanoma šiame vartotojų pasaulyje, kuris daugiausia valdomas gundymais, o nepaliaujamo valgymo, gėrimo, žiūrėjimo, klausymo, pramogavimo, keliavimo malonumai yra pačios svarbiausios tų gundymų priemonės? Tais gundymais žmogus yra ne tik valdomas, bet ir padaromas manipuliavimo objektu: pajungiamas, prisegamas prie tam tikrų funkcijų, net padaromas jam svetimų tikslų įgyvendinimo priemone.
Odeta. Man patinka ta jūsų gundymo teorija. Bet turbūt jūs nenorite pasakyti, kad žmonės buvo laimingesni tada, kai jie buvo valdomi prievarta. Ar ne? Šiuolaikinis civilizuotas pasaulis teikia pirmenybę reklamai, žvaigždėms ir kitiems gundymo būdams kaip tik dėl to, kad ji palieka žmonėms žymiai patrauklesnes pasirinkimo sąlygas. O jūs įrodinėjate, kad jie yra vergai. Nors vartotojas yra įkinkytas į racionalius vartojmo, gamybos bei prekybos procesus, tačiau čia visur įsiterpia ir žmonių laisvės. Ar ne? Ne tik laisvos konkurencijos, bet ir laisvos gamybos, laisvos prekybos, laisvo vartojimo galimybės.
Vytenis. Tai svarbus pripažinimas. Po juo ir aš beveik pasirašyčiau, jeigu anksčiau jūs nebūtumėte pareiškusi „Laisvas tas, kas drįsta daryti viską, kas patinka. Kas nepasiduoda jokiems suvaržymams ir kas nesivaržo nei kitų, nei savęs.“ Šiandien tokios egocentriškos laisvės formulės, gundydamos mases, keliauja iš lūpų į lūpas lyg užkeikimai. Bet jos padaro visiškai nesuprantamus mažiausiai tris klausimus: 1) kaip žmonės gali įveikti savo vidinius prieštaravimus? 2) kaip išspręsti bendro pobūdžio ir bendro sutarimo reikalaujančias problemas ir 3) ar įmanoma surasti tą neindoktrinuotą masę, kuri galėtų užtikrinti jos narių laisvą pasirinkimą?
Pirmųjų dviejų klausimų kėlimo būtinumą jau mėginau aptarti. Prisipažinsiu, labai nejauku buvo tokius dalykus aiškintis su suaugusiais žmonėmis. Anksčiau jau pradinių klasių vaikai žinodavo, kad saldumynai juos gali įkalinti taip pat, kaip ir suaugusius priklausomybių ligos, kuriomis serga alkoholikai, rūkaliai, lošėjai ir t. t. Tokiais atvejais, buvo sakoma, suaugėliai elgiasi visai kaip vaikai. Kitaip tariant, vaikai žinodavo net ir tai, kad tokiomis ligomis pirmiausia suserga tie, kuriems nepavyksta laiku subręsti. Dabar tokių ligų jau yra daugybė. Nespėjama net jų suregistruoti. Kodėl taip vyksta?
Gediminas. Beveik pusšimtį metų šalis buvo kontroliuojama, mobilizuojama bei valdoma išoriniais apribojimais ir draudimais. Išeidami iš tokios sistemos, žmonės beveik nebeturėjo tvirtesnių savikontrolės, savitvardos, savireguliacijos mechanizmų. Patekę į liberalaus gyvenimo sąlygas, jie labai lengvai, t. y. nepastebimai, nerūpestingai ir neatsakingai, persiėmė jiems geriausiai žinomų apribojimų laužymo įpročiais, nuvedusiais iki „džiunglių įstatymų“, arba „stipriojo teisių“. Drįstu manyti, kad tokią būklę iškalbingiausiai patvirtina mūsų svečių išdėstyta ideologija. Ji šiandien dominuoja, nes kyla iš tų sferų, kurios suka kasdienio ūkinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo mechanizmus. O šios sferos formuoja šiuolaikinio gyvenimo sąlygas, kurios labiausiai sunkina jaunų žmonių brendimą ir skatina senųjų išgverimą.
Vytenis. Šitoks galvojimas, matyt, turi racijos. Bet juk buvo ir vakarietiškas neoliberalistinis gundymas, vadinamas tai reiganizmu, tai tečerizmu. Jis tiesiog formavo šalies ekonominę ir politinę sistemą. Masinį neoliberalizmą ugdė ir tą sistemą uoliai aptarnaujanti žiniasklaida. Negi tas neoliberalizmas nėra vartotojų visuomenės ideologija?
Gediminas. Dėl to jokių abejonių nekyla. Čia yra ta pati laisvos rinkos ideologija. Jos masės yra atomizuotų vartotojų publika. O popsas – masinės gamybos principų pritaikymas meno kūrybai. Į verslą įkinkyta kultūra nesiceremonija. Ji ima tiekti pigiausias prekes plačiausio rato masiniam vartotojui. Jų padedamos, horizontaliai sklindančios žmonių masės įveikia ne tik socialinę, bet ir vertybių hierarchiją. Tas įveikimas vyksta per labai skirtingo pajėgumo asmenybių niveliaciją, grasinančią visuotiniu suvienodėjimu (unifikacija). Bet kokia dauguma įveikia mažumą, kiekybė – kokybę, plepys – specialistą, naujienų platintojas – žinovą, ekspertu pasiskelbęs profanas – meistrą, žvaigždė – profesionalą. Kitaip sakant, po masių vėliava susitelkia apsukrios jėgos, kurios nepastebimai ima laidoti profesionalųjį meną… Hierarchijos, žinoma, jos nesunaikina: tik talentų hierarchijos vietą pakeičia turtinė hierarchija. Todėl jos gauna rimtą pagrindą išdidžiai klausti: kam tos jūsų vertybės, kurių niekam nereikia? Iš tikrųjų graudu žiūrėti, kai profesionalai vaikšto ištiestomis rankomis, klebena ministerijų ir mecenatų duris, o popso žvaigždės didžiuojasi savo milijonais. Popsas yra pelningas dalykas, todėl jo negali neteisinti visi tie, kuriuos jis dosniai maitina…
Deividas. Vau… Dabar jau, atrodo, supratote, apie ką eina kalba. Išgyvenimo galimybes lemia jėgos. Įvyko ta prasme esminis jėgų persidalinimas, o jūs vis dar įtikinėjate, kad tebesate kultūros nešėjai. Kam jūs ją nešite, jei niekas ta prasme į jus nekreipia dėmesio? Pavieniams snobams? Savo grupelės draugams? Juk ir jūs norėtumėte gundyti. Oi, kaip norėtumėte. Menas visada turėjo tą savybę… Bet dabar masių žmogus daug labiau prisotintas įspūdžių ir ta prasme gerokai atbukintas. Be to, jis neturi nei laiko, nei noro tam, ką jūs ta prasme vadinate įsigilinimu, atsidėjimu, pasišventimu. Jūsų subtilybės jau nieko nebeveikia. Jam rekia aštresnių, šiurkštesnių, brutalesnių, žiauresnių gundymų.
Gediminas. Bet jėgos nelygu jėgoms. Yra juk ir žinojimo (tiesos), valios, tikėjimo, garbės, moralės jėgos. Kadaise jos yra smarkiai paveikusios istorines permainas. Tačiau jų poveikio galimybės daugiausia priklausė nuo religinės, karinės, politinės bei ūkinės sistemos. Jūs norite įtikinti, kad geriausias viendieniškas, konformistinis ir trumparegiškas savivaliautojo gyvenimas toje vartotojų visuomenėje, kurią valdo pinigai. Tačiau toks gyvenimo būdas mums atrodo per daug beprasmiškas (iracionalus, absurdiškas), neteisingas, nepatikimas (rizikingas) ir neatsakingas. Ne dėl to tai sakome, kad turėtume po ranka kokį idealų gyvenimo modelį, bet kad skatintume jo pozityvias permainas pagal labiausiai išbandytas istorines patirtis ir sėkmingiausių šalių pavyzdžius. Idealių sistemų nėra ir niekada nebus. O iš to fakto pripažinimo turėtų plaukti pasirengimas nuolatiniam ir profesionaliam kritiniam budėjimui bei pilietiniam pasipriešinimui.
Vytenis. Diskusijai skirtas laikas, atrodo, išseko. Pabaigoje dar norėčiau šiek tiek sugrįžti prie vienos iš centrinių temų. Ne tam, kad pratęsčiau diskusiją, bet kad pasakyčiau, ko ji mane pamokė. Galima tik apgailestauti, kad mums nepavyko masinės visuomenės atskirti nuo minios. Tiesa, tos painiavos netrūko niekada, kai prasidėjo debatai apie masių psichologiją ir sociologiją. Mano galva, tuos dalykus reikėtų aiškiai atriboti vieną nuo kito. Mitinguotojai, koncertų, šventinių apeigų dalyviai, restoranų lankytojai ir kiti žmonių susibūrimai yra minios. Joms tikrai dažnai būdingas amorfiškumas, spontaniškumas, inertiškumas, iracionalumas, emocingumas, azartas ir panašūs požymiai. Tačiau jos buvo visais laikais. Visai kas kita šiuolaikinė masinė visuomenė. Tai masinės gamybos, masinės prekybos ir masinio vartojimo visuomenė. Ją būtų galima vadinti ir masinio gundymo visuomene. Esu dėkingas mūsų svečiams, kad jie tik sustiprino šitą mano įsitikinimą. Jie paskatino net pasiūlyti tokį masinės visuomenės apibrėžimo projektą: tai ta standartizuota, unifikuota, pragmatizuota ir instrumentalizuota vartotojų visuomenės dalis, kuri, aklai pasiduodama bei atsiduodama visiems gamybos, prekybos ir visų kitų paslaugų tiekėjų gundymams, jaučiasi laisva ir laiminga. Toks traktavimas suteikia galimybę net vartotojų visuomenėje gyvenantiems žmonėms atsiriboti nuo jos indoktrinacijos, t. y. nuo jos ideologijos ir psichologijos.
Gal dar norėtų ką nors svečiai pasakyti?
Deividas. Mes suprantame tavo bandymą ironizuoti. Bet diskusijos ta prasme turbūt jau neatnaujinsime. Dėkojame už pakvietimą.
Odeta. Ačiū!
Diskusijos medžiagą parengė Krescencijus Stoškus.
