Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė 2015 m. Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laimėtojus.
1. Muzikologas Algirdas Jonas Ambrazas Už fundamentalius XX amžiaus lietuvių muzikos tyrimus.
2. Muzikas Leopoldas Digrys Už Lietuvos vargonų mokyklos atgaivinimą ir plėtojimą.
3. Aktorius Dainius Gavenonis Už šiuolaikinį teatrą kuriančią aktorinę kalbą.
4. Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė Už skvarbią visuomenės analizę, už eseistinio teksto kokybę.
5. Skulptorius Vladas Urbanavičius Už minties ir formos darną šiuolaikinėje skulptūroje.
6. Grafikė Janina Grasilda Žilytė (Birutė Žilytė) Už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kūrybą vaikams.
„Laimėtojams tenka didelė garbė ir kartu didelė atsakomybė prieš Lietuvos visuomenę užkeliant kartelę gyventi, elgtis, kurti pagal aukščiausius vertybinius standartus. Šis šešetukas Vasario 16-ąją bus iškilmingai pagerbtas Lietuvos Respublikos Prezidentūroje ir dar kartą bus padėkota už didžiulį indėlį į mūsų šalies kultūrą plačiąja prasme“, – sakė kultūros ministras Šarūnas Birutis, padėkojęs Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai už sudėtingą laimėtojų įvertinimo ir išrinkimo darbą.
Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisiją, kuriai vadovauja filosofas Leonidas Donskis, sudaro kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, teatro ir kino aktorius Juozas Budraitis, literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, dirigentas Juozapas Domarkas, architektė urbanistė, architektūrologė Jūratė Jurevičienė, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, skulptorius Arūnas Sakalauskas, fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.
Nuo 1989 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurtus per pastaruosius 7 metus, taip pat kūrinius, sukurtus per ilgesnį nei pastarieji 7 metai laiko tarpą. Kasmet skiriamos ne daugiau kaip 6 kultūros ir meno premijos, iš jų ne daugiau kaip 2 premijos gali būti skiriamos už kūrinius, kaip ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną. Kultūros ir meno premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio.
Nacionalinės premijos laimėtojai išrenkami ir paskelbiami gruodžio mėnesį, o premijas įteiks Lietuvos Respublikos Prezidentė Vasario 16-osios proga.
” Nugi dabar, ką tikt įmanot, sėkite sėklas!
Sėkite kopūstus, morkus su didele sauja;
Ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų;
Taip ir šalkių su gardžiais kartupelių valgiais
Sėt ir įvaisint, pridabot ir kuopt nepamirškit!
Taip besipurtindamos linksmai pavasarį baikit,
Ik jau prie kitų darbų jums vasara šūkters.
Gana” !!!!!!!!!
“…когда лето следующие работы идентифицировать смеет
довольно”
“Al menos hasta que otro trabajo de verano llamará
BASTA”
Pasakė Donelaitis, –
vakar Vilnių aplankęs ir
Donskį Urbanavičiuje
pavydęs savo vyzdžiu
bet,
ne būriškai, ne lietuviškai,
prūsiškai, ispaniška ar rusiška ta jo BASTA
o tiesiog, sava, gyva, narbutiška, – žodžiu
TU ir Donskio, ar Miko Vaicekausko
ar LIUOSYBIŠKAI pripremijuojantis esi PO
jo valia, – M E L S K I M O S:
“Bet be tavęs, tu, dangiškasis mūsų tėtuti,
Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.
Ką mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai?
Ar kad, sėtuves ir naujus noragus nusipirkę,
Art išsitrauksim ir grūdelius kaip reik pasisėsim?
Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,
Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.
Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą,
Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi.
Ką mums vasara duos, mes rods numanyti negalim,
Bet tu jau žinai, kiek mums reikės, surokavęs.
Mes, glūpi daiktai, n’išmanom…
mielas,
brangus,
vienintelis
tautos, gėrio, meilės, žinių, garbės ir visuotinio matymo išmatomis teikėjau
– VAMZDI (šventasis-donskia-urbaniš-ališauskasis) xxx
sovietpalaikiškųjų išlaikytinių patyčių metui (žr. sąstatyną ir kilmes paasmeniui!!)
Baigta
довольно
Pen
basta
Gana
VAMZDEC,
– Kristijono Donelaičio 2015 m. užGana.
(iš “Metų”)
BAIGT
nesąmones jau METAS
Paaiškinimas, –
(įpratintiems vartot priverstinomis nuorodomis, ar 1940 m. okupacijos santvarka, ar dabart. reklamine
t e i k i a m o m i s),
– vakarykštė BASTA, – meno skliautų, kūrybos, mokslo, švietimo, literatūros ir muzikos ties knyga
gyvasis padaras, ŽODIS, apie Donelaičio apsilankymą šiame pasaulyje, apie jo lietuviškojo būdo
sklaidą po pasaulį k i t o m i s kalbomis. Gyvas, šviesus, dieviškas Donelaičio atlikto darbo – GANA.
Užbaiga.
Tęsk,
tįsk,
kiek
esi
p a j ė g o j e.
Metas!
“Už minties ir formos darną šiuolaikinėje skulptūroje” – čia turimas galvoje tas surūdijęs vamzdis Neries krantinėje.
1937 metų prisiminimai –
„Naujoji Romuva“,
balandžio mėn.11 d.,
septintieji metai, Nr.15(325)
(Juozo Keliuočio)
…
jei ir aukštesnieji ir žemesnieji luomai vien trokštų liuksuso ir degraduojančių pramogų, tai visas žmonijos gyvenimas bus vien tik kruvinos skerdynės, nenutrūkstama socialinė revoliucija, niekuo nepasotinamas godumas, nuolatinis nusivylimas, individualiniai ir kolektyviniai pamišimai, beribis tuštumas ir nesustabdoma savižudystė. Ir pats žmogus, o ne kas kitas gali pasukti paprastumo ir išminties keliu: jis gali padaryti šią revoliuciją, kuri pradėtų naują epochą žmonijos gyvenime. Juk jis padarė visus išradimus, jis sukūrė visas civilizacijas ir jis, o ne kas kitas, gali pradėti kurti naują civilizaciją, kuri, atsirėmusi visais pozityviaisiais laimėjimais, gražintų gyvenimui prarastą paprastumą, sukurtų tokią visuomeninę tvarką, kurioj visi turėtų minimalų savo materialinių reikalų patenkinimą ir kuria būtų einama ir prie didesnio teisingumo ir realizuojama ekspresyvesnė harmonija. Neįvykdžius šios dvasinės revoliucijos, negalima pravesti jokios radikalesnės socialinės reformos. Štai marksizmas pasišovė sugriauti kapitalizmą ir pagerinti proletariato gerbūvį, o pasirodė, kad jis pats yra ne kas kita, kaip to paties kapitalizmo dvasios padaras, jo svajonė, jo religija – jis pakeičia roles, marksistus padaro kapitalistais, o buržujus kapitalistus padaro proletarais. Tai nuolatinės revoliucijos kelias. Ir Trockis daug nuoseklesnis už Staliną, kai skelbia nuolatinės revoliucijos reikalingumą: kai materialiniai turtai yra laikomi vyriausiu gyvenimo tikslu, tai lieka tik visų karas prieš visus, nes turtai riboti, ir jei jų vieni daugiau pagrobs, tai kitiems jų neliks ir teks juos jėga imti. Bet smurtas iššaukia smurtą, kerštas – provokuoja kerštą – ir šiam pragariškam siautimui negali būti galo. Iš šio užburto rato galima išsivaduoti tik pasukus visiškai kitu keliu – laisvo neturto ir išmintingo paprastumo keliu.
Laisvas neturtingumas turi virsti mada. Pinigas turi būti nukeltas iš karališkojo sosto ir paverstas tik paprasta mainų ir prekybos priemone. Laisvas neturtingumas suteiks žmonėms vidinę ir išorinę taiką. Jis juos padarys laisvus ir savarankiškus, meilius ir ramius, džiaugsmingesnius ir laimingesnius, dvasingesnius ir gilesnius. Jis sumažins pavydą ir ramdys socialinių ir kerštingų revoliucijų ugnį. Laisvas neturtingumas žmoniją padarys turtingesnę ir taikingesnę. Jis vietoj piniginės aristokratijos, ugdys naują dvasinę aristokratiją, kurios didybė glūdės ne milijonuose, bet moraliniame taurume ir dvasinėje pajėgoje.
Drauge su laisvuoju neturtingumu turės eiti ir naujasis heroizmas, kuriuo bus vadinami ne atsitiktini, aplinkybių iššaukti drąsūs žygiai, bet kasdieninis pasiaukojimas, tylus ir uolus savo pareigos ėjimas. Šeimos motina, tyliai pasiaukodama savo šeimai, vykdo didingesnį heroizmą, negu triukšmingas revoliucionierius, negu karys, įtrauktas į geležinį militarinį mechanizmą. Ir tas heroizmas tikresnis, kurs mažiau matomas, o tas daugiau įtartinas, kurs viešesnis. Juk žmonės kartais net nusižudo, kad tuo pragarsėtų: tiems daug lengviau eiti į didžiausius pavojus, kurie žino, kad jie yra matomi, kad jais yra žavimasi, kad jiems žadami laurų vainikai. Bet kasdieninis ir nuolatinis pasiaukojimas, tylus ir uolus savo pareigos atlikimas – štai tikroji didybė, kuri verta didžiausio susižavėjimo!
Šio tylaus pasiaukojimo, tauraus savęs išsižadėjimo, beribės meilės – štai ko dabarties žmonijai daugiausiai reikalinga. Visi nori kuo daugiausiai turėti; visi geidžia būti kuo triukšmingiausiai reklamuojami, visi trokšta kuo visuotinesnės meilės, bet niekas nenori išsižadėti savo egoizmo, niekas nesiryžta badaujančiam ir šąlančiam savo artimui atiduoti savo perteklių, niekas nemoka kitų mylėti didele ir neribota meile. O vis dėlto reikia išmokti neinteresuotai žiūrėti ir į žmones ir visą pasaulį, kitaip mes visi virsime vilkais, tik tykojančiais ką nors paglemžti. Reikia ryžtis nuolatiniam ir neribotam pasiaukojimui, kurs sukurtų naują žmoniją, naują civilizaciją ir naują epochą. Privalu nuolatos vienas kitam dovanoti, jei nenorime, kad mūsų gyvenimas virstų vien keršto šėlimu ir nesulaikomu viens kito naikinimu. Galop reikia kits kitą pamilti broliška meile, jei trokštame save dar žmonėmis vadinti, jei nenorime išsižadėti viso savo žmogiškumo: tik ši meilė atnaujins pasaulį ir jį išgelbės iš įsigalėjusio jame žvėriškumo, tik jis gali sėkmingai ramdyti kerštu ir neapykanta liepsnojančius sąjūdžius: ji kaip saulė žmonijai atneš naują šviesesnį rytojų.
Štai kokia ekonominė naujojo humanizmo ideologija. Ji nežada aukso kalnų ir neragina nieko užpulti ir apiplėšti, Ji niekam negrasina, bet niekam ir nepasiryžusi tarnauti. Ji tik kaip saulės spindulys nori įsibrauti į žmonių širdis ir jas padegti pavasario ugnimi, kuri mums sukurtų…
iš 1937 į 2016 m.
– taip arti, greta
mūsų
dešimtūkstantmetės Tautos praeities
į ateitį raidos bangute, skėstant, kapa-
nojantis
vis iš-
plaukiant.
Sakykim, –
nesąmonę šią praplaukėm.
(- o kas toliau, vėl žeminanti
visus /mus/ nesąmonė.) Bus?