Pastaraisiais metais KU profesorius Rimantas Sliužinskas tapo dažnu svečiu įvairiose užsienio mokslinėse konferencijose bei kituose renginiuose muzikinio folkloro tyrimų tematika. Profesorius visai neseniai grįžo iš eilinės išvykos į Ukrainą ir pasakoja savo įspūdžius.
– Gerbiamas profesoriau, ar nebaisu šiuo metu Ukrainoje? Ką ten veikėte?
– Ne, tikrai nebaisu. Kartu su Kijevo P.Čaikovskio vardo Muzikos akademijos kolegomis etnomuzikologais rugsėjo 28–spalio 21 d. dalyvavau folklorinėse ekspedicijose, surengtose istorinėse Voluinės, Polesės žemėse bei Čerkasų srityse. Be to, spalio 22–24 d. skaičiau pranešimus dvejose mokslinėse konferencijose Lvovo I. Franko universitete bei Lvovo Muzikos akademijoje. Su mano automobiliu mums pavyko pasiekti sunkiai privažiuojamus kaimus toli nuo srities centrų. O ten – kaimo gyvenimas toks pat, kaip ir Lietuvoje prieš gerus 50 metų. Senąsias dainas puikiai žino ne tik vietinės bobutės, bet ir jų dukros bei anūkės. Iš viso pavyko padaryti apie 40 valandų šių dainų video, apie 50 valandų audio įrašų ir apie 800 foto nuotraukų. Šviežias pienas, natūralus kaimo ūkis, nuoširdūs ir svetingi vietiniai žmonės, jokios jaunimo emigracijos. Aišku, nėra malonu, kai Čerkasų srityje gana siaurame kelyje teko prasilenkti su gal 30 Ukrainos šarvuočių kolona… Bet čia jie niekam negrėsė, matyt – vyko į Rytų Ukrainos frontą. O mes toliau nuburzgėme savo maršrutais.
– Kodėl domitės būtent ukrainiečių muzikiniu folkloru?
– Ne vien ukrainiečių – ir baltarusių, ir rusų. Kolegų iš Maskvos ir Minsko kvietimu dar praeitą vasarą dalyvavau jų rengtose folkloro ekspedicijose Saratovo, Archangelsko, Kirovo srityse, Baltarusijos Polesės krašte. Renku medžiagą lyginamiesiems baltų ir slavų tautų liaudies dainų tyrimams. Dar 2006 metais paskelbiau išsamią monografiją apie lietuvių ir lenkų liaudies dainų sąsajas, dabar – eilė visų pirma ukrainiečiams bei baltarusiams.
– Ar kas nors padeda Jums vykdyti ar koordinuoti šiuos tyrimus?
– Turiu nemažą būrį kolegų etnomuzikologų Lenkijoje, Bulgarijoje, Rusijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Baltarusijoje, Slovėnijoje, Ukrainoje, Kroatijoje ir kitose slavų šalyse. Bendraujame ir keičiamės moksline informacija elektroniniu paštu, susitinkame konferencijose, planuojame dažniau lankytis vieni kitų folkloro archyvuose. Svarbiausias man asmeniškai šio mūsų bendradarbiavimo įvertinimas – mano kandidatūros iškėlimas ir išrinkimas eiti atsakingas pareigas prie UNESCO veikiančiame ICTM (International Council for Traditional Music) padalinyje, jungiančiame 124 valstybių etnomuzikologus. Šių metų liepos mėnesį Astanoje (Kazachstanas) vykusiame 43-ioje ICTM Pasauliniame Kongrese greta Arabų, Afrikos ar Okeanijos (ir t.t.) tradicinės muzikos tyrimo padalinių buvo įsteigta nauja Slavų pasaulio tradicinės muzikos tyrimų grupė (ICTM Study Group for Musics of the Slavic World. Jos pirmininke išrinkta rusų etnomuzikologė iš Astrachanės Helena Šiškina. Man teko jos pavaduotojo (Vice-Chair) portfelis. Sekretoriumi tapo Ulrich Morgenštern (Austrija), o į mokslinį komitetą pateko dar trys kolegos etnomuzikologai iš Vokietijos, Slovėnijos ir Serbijos.
Taigi, jau nuo dabar teks nemažai lankytis vieniems pas kitus, petys petin vykdyti lyginamuosius mokslinius tyrimus. Vienas iš labiausiai ambicingų mūsų grupės projektų – mano pasiūlyta idėja sudaryti internetinę duomenų bazę nacionalinėmis bei anglų kalbomis apie visų 13 slavų šalių (Baltarusija, Bosnija ir Hercegovina, Bulgarija, Čekijos Respublika, Juodkalnija, Kroatija, Lenkija, Makedonija, Rusija, Serbija, Slovakija, Slovėnija, Ukraina) bei jų kaimynų slavų etninės muzikos tyrimų institucijas, mokslininkų personalijas bei jų publikacijas. Ieškosime finansavimo šiam projektui Europiniuose bei užjūrio fonduose, bursime tarptautinę darbo grupę ir pradėsime bent jau dešimtmečio trukmės darbus, kuriuos vėliau kasmet atnaujinsime.
– Kaip planuojate tolimesnius savo darbus Klaipėdos universitete?
– Pastaraisiais metais teko skaityti mokslinius pranešimus mokslinėse konferencijose Pskove, Sankt Peterburge, Minske, Maskvoje, Saratove, Astrachanėje, Kijeve, Lvove, Vroclave. Laukia konferencijos Slovėnijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje. Vykstu į jas savo lėšomis, retsykiais pasinaudoju šeimininkų finansine parama. Po to visur reikia suspėti pateikti straipsnius mokslinėms publikacijoms. Lietuvos ir užsienio mokslinei spaudai įsibėgėjau kasmet pateikti po 8–11 straipsnių. Šiuo metu esu perkeltas dirbti mokslinį darbą Muzikos katedroje ir tikiuosi, kad bent jau šis maksimaliai sustambintas padalinys išliks gyvybingas ir produktyvus mūsų universiteto Menų akademijos sudėtyje. Esu ištikimas mūsų Klaipėdos universiteto patriotas ir džiaugiuosi, kad savo veikla galiu jo vardą garsinti visoje Europoje bei pasaulyje.
