Lapkričio pradžia – metų lūžio taškas. Vienas iš daugelio. Taškas, kai iš naujo pamatuojame gyvenimą ir save jame. Tai nutinka per Kalėdas, kai kurias kitas šventes ar mums svarbias datas. Tuomet pasitikriname, ar turime su savimi tai, ko mums gyvenime reikia labiausiai – savo vertybes – ir toliau neriame į kasdienybės šurmulį. Arba tylą. Nelygu kieno koks gyvenimo būdas.
Taigi, ką matuojame Lapkričio 1-ją, lankydami artimųjų kapus? Tikriausiai kiekvienas turi vis kitą matavimo gylį ir plotį. Nelygų kokio amžiaus žmogus, kokios netektys jį lietė, koks apskritai jo santykis su žmonėmis, kiek stipri buvo jį auginusi šeima ir kiek švelni jį glosčiusios motinos, kiek tvirta jį vedusio tėvo ranka…
Taip pat tai metas, kai žmonės, turintys žemės, gauna žemės mokesčių sąskaitas.
Tačiau ne apie mokesčių dydį šiandien galvoju. Apie žemę. Apie žemę, su kuria šiandien žmogaus santykis vis labiau tampa panašiu į santykį su daiktais – „nieko asmeniško, tai tik pinigai (biznis, verslas)“. Vis dažniau būtent toks santykis siejamas su „teisybės“ ir „lygybės“ sąvokomis.
Taigi, apie tą „teisybę“. Ir „lygybę“.
Anksčiau Lietuvoje „lygybės“ „nebuvo“. Žemę gaudavo (paveldėdavo) tas, kuris ją dirbo. Dažniausiai tai buvo pirmojo sūnaus privilegija. Tačiau ir visi kiti atvejai (kai pirmas sūnus nenorėdavo dirbti žemės, kai apskritai sūnaus nebuvo) būdavo aiškūs ir paprasti. Kaip ten bebuvę, žemę gaudavo tas, kuris ją dirbo. Ir perimti žemę iš tėvo buvo didelė garbė bei atsakomybė. Tuo tarpu išparduoti tėvo žemes, jas praskolinti ar pralošti – buvo gėda.
Šiandien žemę dažniausiai dalinasi visi vaikai. Ir – arba parduoda, arba tas vaikas, kuris lieka dirbti žemės papuola į artimiausių žmonių „malonės/nemalonės“ pinkles. Tampa visiškai priklausomu nuo seserų, brolių norų, supratimo, geranoriškumo ar godumo. Jie ją tiesiog parduoda – arba svetimiems, arba tam, kuris lieka dirbti. Arba gera valia „paskolina“ dirbančiam, o po jų mirties, egzekuciją vykdo anūkai… Pusė Lietuvos – susipykusių dėl tos žemės ar bent jau nešiojančių nuoskaudas. Besidalinant ir besiteisiant, dalis žemės „iškeliauja“ svetimiems, būna, ji tampa ir nebe lietuvių dirbama žeme. Gal tai ir „lygybė“. Tačiau kiek tai teisinga – galima diskutuoti iki tol, kol ta žemė gyvuos.
Situacijų būna įvairiausių. Važiuodama per giminės kapus, pravažiavau pro savo senelių žemę, kurios jau nė ženklo nėra likę. Aš jau nežinau net kur jos ribos. Niekada nebuvau savininkiška, tačiau pirmą kartą sugnybo širdį iki skausmo. Aš jau nebežinau, kur mano senelių žemė. Senelių, kurie ją dirbo, kurią kaip mokėjo taip saugojo ir ginė nuo okupantų, kurion kasė slepiamas knygas, kurioje gyvendami maitino ir šelpė partizanus. Žemė, kurion nusėdo iš Sibiro grįžusio ir žinančio, koks žiaurus gali būti okupantas, rankomis sudegintų šiandien man neįkainojamą vertę galėjusių turėti senelio knygų pelenai… Ir nuleidusi galvą galiu konstatuoti – mano senelių žemėje, jo vaikų sąmonėje, sunki okupanto ranka įvykdė savo „lygybę“ ir „teisingumą“ – viskas buvo pasidalinta ir parduota. Velniai žino – kam…
Ir kaip gerai, kad yra kur sugrįžti. Jei tai būtų vienintelė likusi sąsaja su Lietuva – žinojimas, kad nieko nebėra, būtų labai sunku. Kaip gerai, kad kitą dieną kelionė į kitas kapines, davė žinojimą.
1918 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, ją reikėjo apginti kovojant su rusų bolševikais, bermontininkais, lenkais. Lietuva savo armijos neturėjo. Ją reikėjo labai greitai sukurti. Buvo mobilizuoti karininkai, kviečiami šauktiniai. Tačiau iš pradžių realiai armiją atstovavo ir savo šalį ginė kariai savanoriai. 1919 m. sausio mėnesį Lietuvą puolusias 20 000 rusų bolševikų pajėgas stojo ginti vos 3000 dar neapmokytų ir labai prastai ginkluotų Lietuvos savanorių. Tai yra 3000 jaunų vyrų – kai kuriems ir 18 nebuvo – stojo ginti savo šalies, žinodami, kad jėgos labai labai nelygios…
Tiems, kurie liko, kurie išgyveno, buvo, mano manymu, atlyginta pačiu garbingiausiu būdu – jiems padalinta po sklypą žemės. Tai yra – galimybė oriai gyventi iki gyvenimo pabaigos. Ant žemės, kurią buvo pasirengę ginti, sumokėdami savo gyvybe. Manau, kad tai pačiu garbingiausiu būdu įsigyta žemė. Ir ją gavę žmonės verti didžiulės pagarbos.
Tik kiek tų žemių sugebėjome išlaikyti, išsaugoti ir deramai branginti mes, jų vaikai ir anūkai?
Nežinau, kiek žmonių, šiandien skaitančių šias eilutes, gali pasidžiaugti, kad žemė ant kurios gyvena ir kurią dirba jie ar jų artimieji yra kario savanorio krauju pelnytas sklypas?
Ir kiek tokių, kurie tyliai mintyse išvardina aibę svarių priežasčių, kodėl ją pardavė svetimiems?
Ne teisti ir smerkti juos noriu. Neturiu tam teisės. Atvirkščiai, daugelį tų situacijų, turbūt, bendražmogiškai suprasčiau.
Tačiau galvoju, ką mes apie žemę suprantame praėjus beveik 100-ui metų po to, kai tą žemę bučiavo ją gavę ir karo baisumus išgyvenę Lietuvos savanoriai ir kariai?
Ir ką su mumis padarė tas šimtmetis, kad mes šiandien dažnas į žemės dirbimą žiūrime su lengva ironija, netgi atgrasumu ar panieka?
Šiandien man gyvenimas suteikė progą prisiliesti būtent prie tokios žemės – kadaise kario savanorio gautos šventos žemės. Ir aš – augusi ir gimusi mieste, niekada nejautusi jokio pašaukimo žemdirbystei, šiandien glostau tą žemę, dirbu kasdienius darbus kaip niekada giliai suvokdama to darbo prasmę. Man atrodo, kad tai yra labai svarbu. Ypač kai matau aplink hektarų hektarus svetimų dirbamų laukų. Tonomis beriamų trąšų, kurias paskui mes klusniai suvalgome patys ir sumaitiname savo vaikams, tikėdami, kad avižiniai dribsniai – labai sveikas maistas…
Ir kai žinau kainą, kurią sumokėjo tas savanoris, jo sūnus ir anūkas po Lietuvos okupacijos praradę, vėliau atgavę ir šiai dienai išsaugoję bent dalį tos tada gautos žemės, manau, kad man šiandien liesti ją savo rankomis, girdėti, kaip byra joje išaugęs grūdas, ir suvokti, kaip tai yra svarbu – didžiulis įvertinimas ir apdovanojimas. Ir atsakomybė prieš žmones, šeimos narius, kurie tą žemę visgi sugebėjo išlaikyti, kurie nepardavė jos ir neišdalino. Nors kiekvienas turėjo 1000 ir 1 priežastį į ją pretenduoti, kad palengvintų savo gyvenimą…
Dar vakar stovėjau ant to kario savanorio kapo ir iki šiol negaliu nuryti gumulo gerklėje. Galbūt tas dabartinis gyvenimas, kai viskas yra „nieko asmeniško…“ – toks, kokio šiandien reikia žmonėms. Galbūt jiems gera toje naikinančioje tapatybę ir prigimtį karuselėje, kai visų svarbiausia gyventi kaip žurnalo viršelyje… Galbūt tik vienas kitas supras, ką noriu pasakyti. Bet nesvarbu. Gyvenimas nestovi vietoje ir viskas sukasi ratu. Galbūt kažkada ir mes sugrįšime prie ko nors „asmeniško“ ir tikro… Juk tie patys danai, kurie šiandien dirba gerą šmotą Lietuvos žemės, tame tarpe ir žemės, kurią savanoriai gavo už tai, kad ginė Lietuvą nuo svetimšalių, tie patys danai, kurie čia pila tonomis trąšas ir naudoja mūsų šalį, kaip savo daržą, patys gyvena visiškai kitaip – tausodami savo žemę ir žmones. Daugybė žmonių ten gyvena turėdami keletą hektarų sklypelį iš to, ką užaugina – be mokesčių mainydami su aplinkiniais jų užaugintus produktus ar parduodami užaugintą produkciją. Jie tiesiog gyvena savo žemėje iš savo žemės. Tiesiog gyvena. Mes Lietuvoje to jau nebesuprantame…
Tai štai ką matuoju Vėlinių dieną, per dvi dienas apvažiavusi gerą dalį Lietuvos, stebėdama pakely mūsų žemę – lygius, didžiulius laukus ir mažus laukelius, gal kiek negrabiai sena technika išdirbtus, gal neatlaikančius šiandieninės konkurencijos, tačiau išlaikytus garbingai nudirbtose rankose.
***
P.S. Kai manęs žmonės klausia, ką aš dabar veiksiu, neatsakau nieko. Nes bijau – nesupras. Pasakyčiau, kad tiesiog gyvensiu, tai nesupras, kaip galima gyventi be svajonių iš žurnalų viršelių. Pasakyčiau – saugau Lietuvą sau ir Jums. Bijau, kad irgi – nesupras…
Dėkoju,
kėsinimuisi “prigimties ir tapatybės naikinimo” veikai, jau nuo pat buvusios 1990 m. savanorių pirmosios būstinės vietos, kur dabar buv. LTSR AT pašonės “prielipe’ III-ieji Seimo (laikinai čia vis dar nuo pat 1990 m. įsikūrusio!?)
rūmai, žengtas žingsnis visos Žemės suvaldymo, tiksliau susivaldymo, nuo taršų gruodžio mėn. vyksiančiai
kpnferencijai Paryžiuje nukreipt tinkamesne linkme; o dar labiau, – būsimuosius Žemės išsaugojimo reikalus
pervesti į Jūsų rankas gerb. Vilma, kuo tiesiau, teisingiau ir patikimiau… į Kauną nukreipiant būsimų Žemės
ir Gamtos saugotojų v e i k i m u s nuolatinei, o ne vienkartinei (“sporadiškąjai-konferencinei”) veiklai vykdyti.
Šįvakar,
– Vėlių varteliams atsiveriant, visos godos, asmeninis santykis su išėjusiais ir malda, atgarsį gauti galės.
Nuo šiandien. Vėlinėms į būties visumą visuotinės savasties palaikyme įėjus.
Ech ta romantika. Taip miela kurti romantizuotą pasaulio modelį. Tačiau tai pavojinga. Štai autorė piktinasi danų trąšomis laukuose, ir teisingai piktinasi. Tačiau lygiai taip pat turėtu būti piktinamasi Karbauskio ūkių laukuose tūkstančiais tonų pilamomis trąšomis. To paties Karbauskio, kuris dar ir skelbiasi žaliuoju ir šiaip kažkokiu žemės mylėtoju. Jei šito veikėjo nepastebima, nėr ko loti ir ant danų.
Tas pats ir su teiginiu, kad “Žemę gaudavo (paveldėdavo) tas, kuris ją dirbo”. Nebūtinai ir ne visada. Panašu, kad į šį romantizuotą modelį nebetilpo pagrindiniai ir stambiausi žemių valdytojai ir savininkai- dvarininkai, bajorai, kunigaikščiai, bažnyčia, kurie prie žemės nei pirštu nesilietė (sutirštinu, aišku). Ir jie dėl žemių nesiseilėjo- jei reikėdavo babkių, parduodavo, jei norėdavo, pralošdavo, dovanodavo, užstatydavo ir pan. Anuomet buvo panašiai kaip ir šiandien- jūs žmogeliai giedokit žemei, klūpokit iš pagarbos jai, svarbiausia, dirbkit nepakeldami galvų, o mes suksim savo reikaliukus ir savo versliukus.
Danai – tik vienas iš pavyzdžių. Jei teisybės dėlei viską surašyčiau, tai labai ilgas sąrašas gautųsi. Nes tos pačios teisybės dėlei ne vieną Karbauskį tektų minėti…
Beje, čia ne romantizuotas modelis, o emocija – emocija, kurią parėmiau vienu kitu pavyzdžiu, nes jei surašysi viską, jau nebebus emocija, o žemės nuosavybės Lietuvoje istorijos ir dabarties tyrimas. Nebloga mintis, parašius šį rašinį, pačiai kilo daug klausimų, kuriuos vijo naujos mintys ir apmąstymai…
Ir ačiū už minčių nukreipimą į dvarininkų – bažnyčios – kunigaikščių manipuliacijas žemėmis. Manau, kad ir ten būta visokių. Tik kai tūlas mažažemis pralošdavo savo varganus 5 hektarus apsukresniam kaimynui, valstybės mastu niekas nepasikeisdavo, o kai koks kunigaikštis – gabalą krašto atlupdavo, keitėsi ir žemėlapis…
Va va, jau artėjame prie teisingesnio požiūrio. Karbauskis šiuo atveju tik įkūnija šiandienos ūkininkus. Jį paminėjau tik todėl, kad jis akivaizdžiai knisa protą savo viešais kalbėjimais. O šiaip tai manau, kad dauguma ūkininkų elgiasi taip pat. Na bent jau mano miestely visi penki stambesni ūkininkai vasaros pradžioj purškia savo laukus maždaug kas savaitę, o paskui dar prieš kuldami rundapu varo. Nekenčiu jų, nes mano bitės miršta ir jau pavargau atstatinėt šeimas. Todėl nebūsiu romantikas.
Ir dar, mokėti už žemę krauju yra kvailystė. Atkreipkit dėmesį, paprastai krauju už žemę moka bežemiai romantikai, aš dar pridėčiau, iškruštomis smegenimis. O tie stambieji žemvaldžiai paprastai tik vadovauja, o paskui apsidovanoja už nuopelnus ir be problemų įsigyja dar daugiau žemės.
vadovauja tie kas turi daugiau proto,
buvo gi jau experimentas pavadinimu cccp, kai vadovado “MUZIKAS”
kas is to isejo ?
kaip leninas sake “MOKYTIS, MOKYTIS ir darkarta MOKYTIS” deja tai vienintele sio veikejo mintis verta demesio.
Cha, tai gi Leninas yra pasakes ir, kad “ne kiekviena virėja gali valdyti valstybę”, ir nors ir keista, bet pakeitus virėją į mužiką, kas iš esmės yra tas pats turbūt, gaunasi, kad pats postringauji Leninistiniu stiliumi, o tai dar ir paneigia tavo frazę apie vienintelę vertą dėmesio Lenino mintį.
Apskritai tai pats esi riboto protelio žmogus, jei nurašai viską, ką yra pasakes Leninas. Ir pas jį buvo gerų minčių ir idėjų, ir pas Hitlerį, ir pas Brazauską, ir pas Landsbergį, ir pas Mao, ir pas Putiną- visi karts nuo karto pasako vertingų dalykų. Tik ribotas protas atmeta viską.
teisus esi
prastai mokiausi ir gailiuosi,
“…visi karts nuo karto pasako vertingų dalykų…”
taip pat ir nesamoniu prisneka ir tycia ir ne
visiems pasitaiko ar tu riboto proto ar ne.
Na savanoriai ne mokėjo už žemę krauju, o gynė savo kraštą… Tik paskui už tai gavo žemės…
Jūsų komentaruose įžvelgiu neapykantą kapitalui. Gal ne visai tinkama minčių eiga? Reikia ne siekti visus paversti lygiais bevaldžiais, o kurti veiklią visuomenę, kuri diktuotų kapitalui sąlygas, o na kaip teliukai bėgtų iš paskos ir rankas laižytų. Juk jei mes klusniai nelaižytume tų trąšų nuo jų batų, jie ne po trąšas, o po mėšlą keliais vaikščiotų. Juk viskas mūsų – pirkėjų rankose!
Atsiprašau, turi būti – “ne kaip teliukai bėgtų iš paskos”…
Nejuokinkit su tom pirkėjų rankom. Čia iš neoliberalų repertuaro- viską sutvarkys rinka. Bet nesutvarko, ir niekada nesutvarkys, o kodėl? Ogi todėl, kad pirkėjų rankos yra tampomos už virvučių.
Labai gražiai perteikta, jautraus žmogaus, kuris gyvena ant savo ir kovoja dėl savo žemės. Kovoja kurdamas kitą tikrovę, priešpriešą “žurnaliniams viršeliams”. Manau, kas šiuo pasakojimu taip subtiliai sujungta į visumą – gyvenimą – yra artima, suprantama, ir ne vienam…
Ačiū labai.
Labai gražus ir prasmingas straipsnis pamastymui
Tik žemės paveldėjimas buvo sprendžiamas įvairiai skirtinguose Lietuvos rajonuose:
Aukštaitijoje rėždavo iki visai siaurų kulisų (kai kada net peršokamų..)
Žemaitijoje dažnai buvo kiek ribojama,
O Suvalkijoje žemė paprastai buvo neskaidoma
ir vaikas, kuris lieka dirbti žemės tikrai dažnai vargdavo, kol išmokėdavo “dalis” (ar pan) visiem broliams ir seserims nelikusiems kaime…(čia iš senelių patirties)
O ŽEMEI dirbti visgi reikia gyventi prie jos ir turėti supratimą, kurio dauguma paveldėję nebeturėjom…