Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė Ilona Tamutienė, besidominti sveikatos ir alkoholio kontrolės politika, socialinės atskirties ir įtraukties tematikomis, atliko tyrimą, kuriame ištyrė lietuvių girtuokliavimo įpročius. Pasak jos, yra daug alkoholio vartojimo būdų apibrėžimų, tokių kaip nesaikingas, pavojingas, sunkus, besaikis, žalingas, probleminis, rizikingas vartojimas, tačiau visi jie akcentuoja žalą geriančiojo sveikatai dėl per didelio išgerto alkoholio kiekio. „Vis dar nėra tarptautinio sutarimo apie saikingo arba mažos rizikos alkoholio vartojimo kiekį, nors diskusijos šia tema labiau akcentuoja 10 g alkoholio per dieną standartą, tačiau lietuviai tokį kiekį viršija keliasdešimt kartų ir tai kenkia ne tik vartojančiajam“, – atskleidžia mokslininkė. Pasak jos, visų pasaulio mokslininkų tyrinėjančių alkoholio žalą prioritetine tyrimų sritimi tapo alkoholio įtaka ne geriančiajam, bet susijusiems su girtuokliaujančiu asmeniu.
Lietuviai su taurele ir švenčia, ir liūdi
I. Tamutienė pasakoja, kad žmogui malonesnės savijautos įprasta siekti įvairiomis priemonėmis. Viena jų – alkoholio vartojimas. „Malonumo, geresnės savijautos siekis yra prigimtinis žmogaus poreikis, tačiau jo realizacijos priemonės labai priklauso nuo kultūrinio konteksto. Lietuvoje ir kitose, dažniausiai krikščioniškose šalyse, nuo seniausių laikų alkoholiui suteikiama simbolinė reikšmė, jis susietas su ritualais, simbolizuoja svetingumą, vartojamas vestuvių, gimimo, laidotuvių ceremonijose ir pan.“, – apie ydingą „palikimą“ kalba docentė. Būtent dėl tokios tradicijos posovietinės ir Rytų Europos šalys pasaulyje garsėja kaip turinčios daugiausiai alkoholikų. Taip pat mūsų visuomenėje gajus mitas, kad alkoholio vartojimas padeda depresijos atveju, tačiau VDU mokslininkė patikina, kad gausu mokslinių įrodymų, įrodančių, kad alkoholis gilina depresiją. „Vartojimas, ypač išgeriamas kiekis, labai priklauso ne tik nuo sociokultūrinių normų, bet ir nuo valstybės reguliavimo, ypač alkoholio prieinamo, t. y. kainos, pardavimo vietų tankio išdėstymo, pardavimo laiko ir kitų priemonių. Kur prieinamumas didesnis, ten reguliacinės priemonės silpnesnės, liberalesnės, ten daugiau girtaujančių ir žalos“, – akcentuoja I. Tamutienė.
Atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad Lietuvoje nesaikingai alkoholį vartoja kas antras geriantis asmuo, kas antrą žmogų išgerti skatina draugai, kas trečią – dar ir giminės. Nustatytas koreliacinis ryšys tarp alkoholio vartojimo dažnio, nesaikingo vartojimo ir pablogėjusios sveikatos, tai yra, dažnėjant alkoholio vartojimui auga nesaikingas vartojimas ir blogėja sveikata. „Žvelgiant į visuomenę apibendrintai galima teigti, kad trečdalis gyventojų paskutiniu metu buvo abstinentai, trečdalis vartojo alkoholį saikingai ir trečdalis – nesaikingai. Išryškėjo statistiškai reikšmingų lyties skirtumų. Moterys alkoholio vartoja rečiau ir rečiau nesaikingai, tačiau vis tiek rodikliai yra aukšti. Alkoholį vartojo kelis kartus per mėnesį ir dažniau prisigerdamos 11,3 proc. moterų ir 30,5 proc. vyrų. Bent kartą per metus nesaikingai alkoholio vartojo net 36,9 proc. moterų ir 70,5 proc. geriančių vyrų. Nesaikingas alkoholio vartojimas būdingesnis kaimo gyventojams (60,8 proc.) nei miesto (39,2 proc.) ir iki 49 metų (60 proc.)“, – atlikto tyrimo rezultatus apibendrina VDU docentė.
Alkoholizmas – ne tik geriančiojo problema
Neseniai iš pasaulio alkoholio srities tyrinėtojų tarptautinės konferencijos „Alkoholio žala kitiems: suvokimai, politikos ir požiūriai“ Suomijoje grįžusi mokslininkė pasakoja, kad nesaikingas alkoholio vartojimas yra tiesiogiai susijęs su kontrolės geriant ir socialinių vaidmenų atlikimo sutrikimais. Nors biomedicininis požiūris suponuoja, kad alkoholio keliama žala daugiau telkiama į geriančiojo asmenį, pastarųjų metų tyrimai rodo, kad žala paveikia pagrindiniais socialiniais vaidmenimis su nesaikingai geriančiuoju susijusius asmenis ir visuomenę. I. Tamutienės teigimu, tema apie alkoholio žalą geriančiojo artimiesiems sociologiniu požiūriu nėra ištyrinėta, o lyginant su Skandinavijos šalimis ar Australija – Lietuva žengia tik pirmuosius žingsnius kovojant su alkoholio žalos padariniais ne patiems geriantiems, bet kenčiantiems dėl to, kad jų artimoje aplinkoje vartojamas alkoholis. „Viskas orientuota į geriantįjį, o artimieji tiriami tik epizodiškai. Pasaulio mokslininkai siekia pakeisti situaciją ir pirmiausia padėti nuo alkoholio kenčiantiems girtaujančių artimiesiems“, – apie konferenciją, kurioje dalyvavo Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos, Australijos, Afrikos ir Pietų Amerikos mokslininkai, pasakoja VDU Viešojo administravimo katedros docentė.
Tarptautinės organizacijos „The Kettil Bruun Society“ (Kettil Bruun organizacija atlieka socialinius ir epidemiologinius tyrimus apie alkoholį) narė Ilona Tamutienė teigia, kad visame pasaulyje alkoholio žala kitiems yra išgyvenama taip pat, t. y. nuo piktnaudžiaujančių alkoholiu ar žalingai geriančio asmens vienodai kenčia vaikai, sutuoktinis, tėvai, draugai ar bendradarbiai bet kuriame pasaulio žemyne. Tačiau mokslininkė konstatuoja, kad nors pirminė patirtis susidūrus su alkoholio žala, kai jį vartoja artimoje aplinkoje esantis žmogus, būna vienoda, sprendimai, taikomi šiai problemai spręsti, skirtingose šalyse skiriasi. „Deja, bet Lietuvoje alkoholikas ir jo šeima paliekama savo nuožiūrai. Nori – ieškok pagalbos, tada padedama ir geriančiajam, ir iš dalies jo šeimai. Tačiau jeigu gydytis alkoholikas nenori, niekas nesirūpina ir jo artimaisiais, kurie gali patirti ne tik akivaizdų fizinį smurtą, bet ir išgyventi sunkias psichologines dramas“, – pasakoja VDU docentė.
Girtaujančio šeima neigiamo visuomenės požiūrio ir neefektyvios pagalbos spąstuose
Mokslininkė atskleidžia, kad Lietuvoje daugiausiai girtauja vyrai, bet labiausiai dėl to kenčia ne jie patys (nevertinant žalos sveikatai), bet jų žmonos, vaikai ir mamos. „Moterys papuola į spąstus – iš vienos pusės visuomenė labai smerkia alkoholikus, iš kitos pusės gajos tradicinės vaidmenų rolės, kada moteris yra atsakinga už šeimą ir jos „vaizdelį“, židinio kurstymą, todėl esą moteris kalta, kad vyras geria ir ji jo neprižiūri…“, – ironiškai šypsosi I. Tamutienė ir priduria, kad girtaujančiojo šeima susiduria su asocijuota stigma, su kuria visuomenėje gyventi yra iš ties sunku. „Posovietinėse šalyse geriantį asmenį vis dar įprasta priskirti šeimos atsakomybei. Galiu pateikti tipišką pavyzdį – girtą vyrą kas nors parveža, įstumia pro buto duris ir jau šeimos reikalas, ką su juo darys žmona ar kaip reaguos vaikai, ar galų gale kokie konfliktai ar ginčai įvyks už keturių sienų. Tokia perkelta atsakomybė už geriančiojo elgesį kitiems šeimos nariams juos uždaro gyventi gėdoje ir skausme“, – apie problematiką kalba I. Tamutienė.
Tyrimo autorė teigia, kad socialinė žala, kylanti dėl alkoholio vartojimo, yra neatsakomybės artimiesiems ir visuomenei rezultatas. „Iš saugumo ištakų kylantis drausminimas ir pagalbos siūlymas yra moralinio jautrumo išraiška, kuria dažnas nuo alkoholio priklausomas asmuo manipuliuoja. Čia manipuliacija neturi būti toleruojama, o žalingas elgesys aklai „globojamas“ prisiimant atsakomybę už geriantįjį“, – įsitikinusi I. Tamutienė. Jos teigimu, ne tik artimieji turi netoleruoti ir nesitaikstyti su tokiu elgesiu, bet ir valstybė ar visuomenė neturi permesti atsakomybės už geriančiojo veiksmus jo šeimai ir artimiesiems, o imtis sprendimų valstybiniu lygmeniu. Socialinę žalą „globojanti“ strategija, kaip rodo kokybinio tyrimo duomenys su alkoholikais ir jų šeimos nariais, iš esmės nėra teisingas žingsnis nei geriančiojo, nei šeimos, nei visuomenės atžvilgiu. „Geriantysis prisiima kontrolę už savo elgesį tuomet, kai kiti atsisako atsakomybės už jį, statydami jį į akistatą su padaryta žala, jei tik geriantysis nebūna pasiekęs paskutinės stadijos ir dar turi resursų keisti gyvenimo būdą. Jei prieš šią atsakomybę geriantysis būtų supriešintas pačioje gėrimo karjeros pradžioje, daugelis jos atsisakytų vardan savo, šeimos ir visuomenės gerovės”, – pabrėžia ekspertė.
Apibendrindama atliktą tyrimą VDU docentė I. Tamutienė teigia, kad streso įveikimo strategijų, kurios teiktų alternatyvą alkoholio vartojimui, kūrimas ir mokymas, alkoholio keliamos žalos viešinimas, individualizuota atsakomybė už su alkoholiu susietą žalą, pagalba ir konsultavimas šeimų, kuriose yra nesaikingai alkoholį vartojančių asmenų, bei alkoholio prieinamumo mažinimas turėtų būti prioritetinės kryptys mažinant alkoholio keliamą žalą ir besaikį alkoholio vartojimą. Mokslininkė priduria, kad taip pat garsiai reikėtų kalbėti ir apie alkoholio lobistų įtaką valstybiniams sprendimams: „Yra įstatymas nepardavinėti alkoholio naktį, bet taip pat žinome, kad veikia licencijuoti naktiniai barai, kuriuose pardavinėjami alkoholiniai gėrimai gerti vietoje, bet juose nusipirkto gėrimo niekas nedraudžia išsinešti…“, – apie akivaizdų įstatymo neišbaigtumą kalba docentė.
